1995 m. lankydamasis Ohajo universitete (Ohio University) pas bičiulį Algį Mickūną, filosofijos profesorių ir žymų fenomenologą, po savo viešos paskaitos buvau supažindintas su kolega, kuris kaip tik rengėsi pradėti savo paskaitą kandidatuodamas į akademinę poziciją Ohajo universitete.
Man prisistačius ir atsakius į keletą mandagių klausimų apie Lietuvą, mano pašnekovas papasakojo, kad ką tik lankėsi Čekijoje ir buvo apstulbintas politinių debatų logikos . „Tai tiesiog apverstas marksizmas“, šyptelėjo jis. „Visos kalbos sukasi apie pinigus, ekonomiką, galią ir valdžią, tarsi idėjos ir kultūra apskritai neegzistuotų. Negirdėjau nė žodžio apie kultūrą – galima pagalvoti, kad be jos gali savarankiškai egzistuoti ekonomika ir politika“.
Po neilgo, bet malonaus pokalbio su neabejotinai protingu ir sąmojingu žmogumi aš jau pradėjau tyliai sirgti už jį ir jo sėkmę Ohajo universitete. „Nelaimės jis“, tarė Algis. „Per daug protingas“. Tuo metu aš dar nesusimąstydavau, kad kaip danguje, taip ir ant žemės – dėl nesunkiai suprantamų priežasčių stipriai idealizavau JAV ir apskritai Vakarus, todėl man net į galvą nešovė mintis, kuri mane pradėjo lankyti vėliau, jau šį bei tą patyrusį ir supratusį.
Taip, tu gali būti protingas, ryškus, net ir ekstravagantiškas, laidantis sąmojus – bet su sąlyga, kad esi saviškis. Nebūtinai pažįstamas nuo vaikystės ar giminaitis. Tiesiog turi būti saviškis pagal struktūrinę situaciją ir socialinį vaidmenį. Patikrintas sistemos ir jos perfiltruotas žmogus.
Kad ir kaip būtų, kuo jau kuo, o primityviu nepotizmu ir tokiais interesų konfliktais kaip giminystė ir kūmystė JAV ir Vakarų Europos akademinių institucijų niekaip neapkaltinsi (pozicijų kūrimas žmonoms, giminėms, draugams ir panašiai jau seniai tapo banalia kasdienybe Lietuvoje, bet tik ne ten).
Taip, neatitarnavęs vietinei sistemai arba neparemtas specialaus garsių profesorių vajaus niekada nelaimėsi posto ten. Niekam nereikia svetimos edukacinės sistemos ir kultūros produkto – nebent trumpam. Tiesa, ši logika negalioja aukščiausio lygio, elitinėje akademinėje aplinkoje, kuri išdidžiai atmeta tokius plebėjiškus kriterijus kaip kilmė ir tarnavimas sistemai, orientuodamasi tik į geriausiuosius.
Prisipažinsiu, šį trumputį epizodą vis dažniau prisimenu galvodamas apie kai kurių kolegų atkaklias ir desperatiškas kovas dėl permainų Lietuvos universitetuose. Buvo padaryta viskas, kad rektoriaus rinkimų Šiaulių universitete nelaimėtų vienas iš pačių iškiliausių Lietuvos filosofų ir kultūros teoretikų profesorius Gintautas Mažeikis. Net jei ir neįmanoma tokio žmogaus garbingai nugalėti absoliučiais skaičiais, į darbą metamos visos priemonės, kurias nesunkiai atpažįsta bet kas, kam teko patirti politines ir administracines batalijas Lietuvos universitetuose – įskaitant biuletenių gadinimą, dirbtinį balsų išsklaidymą fiktyviomis ir momentinėmis kandidatūromis, ir taip toliau.
„Gudrumas – negilaus proto požymis“. Taip XVII amžiuje rašė nuostabusis prancūzų aforizmų meistras François de La Rochefoucauld (Fransua de Larošfuko). Deja, gudrumas iki šiol lieka Lietuvoje labiausiai branginama savybė. Politikams ir net akademinei sferai vis dar neprireikia tokių dalykų, už kuriuos šimtmečiais žmonės tapdavo dvasiniais lyderiais – išminties, teisingumo, patirties ir garbingumo.
Gudri politiko ir administratoriaus šypsena, lydima žinojimo, kad nepatenkinti ir triukšmą keliantys inteligentai yra gyvenime taip nieko ir nesupratę naivuoliai, yra iškalbingas dabartinės Lietuvos simbolis. Sistema meistriškai gina savo gretų mentalinį tyrumą. Jos žmonės vieni kitus pajunta stulbinančiai jautriai ir greitai – iš išorės, vartojamo žodyno, apnuoginto instrumentalizmo ir sunkiasvorio humoro, dalijančio pasaulį į gudriuosius ir naiviuosius.
Iki šiol viską lemia gebėjimas gauti pinigus iš vyriausybės (ne pergalė konkurse, ne idėjos ar kūrybiniai projektai) ir žinojimas kaip pirmam atsidurti premjero ir ministro kabinete. First come first served (idiomatinis lietuviškas šio devizo vertimas skamba tiesiog nuostabiai – kas pirmesnis, tas gudresnis) – štai tokia biurokratinio gudragalviškumo, miklumo ir iškreiptos libertarinės logikos samplaika garantuoja sėkmę čia. O po to gali būti kilniadvasiškas ir nuspręsti, ką iš kolegų paremti – idant nepyktų ir netriukšmautų.
Lietuvoje šiuo metu nuolat kalbama apie konkurenciją – ir visiškai teisingai. Be jos netruktų išsigimti bet kokia kūryba pagrįsta sfera. Intelektualinės ir moralinės monopolijos jokiai šaliai negali atnešti pažangos – tik provincialumą ir atsilikimą. Bet kuo virto konkurencija akademinėje Lietuvoje?
Kalbėkime atvirai – visa mūsų akademinė konkurencija yra maloni saviapgaulė. Kuo ji virto iš tikrųjų? Fikcija. Iš vietos politikų gaunamomis lėšomis ir išskirtiniu statusu (ko vertos vien protu sunkiai suvokiamos kalbos apie nacionalinio universiteto statuso suteikimą barokinės Europos universitetui, kuriame logikos vadovėlio konkursą XVIII amžiuje laimėjo žymus prancūzų Švietimo filosofas Etienne’as Bonno de Condillacas).
Sykiu ji virto vietinės reikšmės reitingavimu – šia baltais siūlais siūta socialinės inžinerijos forma, realybės konstravimo būdu, užsimaskavusiu kaip jos matavimas ir atspindys, o galiausiai save įgyvendinančia pranašyste.
Be jokios intelektualinės konkurencijos ir apskritai garbingo varžymosi idėjų bei kūrybinių pasiekimų sferoje nusprendžiama, kas yra geriausias ir kam skubiai reikalinga papildoma parama arba ypatingos sąlygos. Sprendžia politikai, biurokratai, žurnalistai – kas tik nori, tik ne tarptautiniai profesionalai ir tarptautinė akademinė bendruomenė. Konkuruojama dėl studentų skaičiaus, bet ne dėl proto ir idėjų, t.y. ne dėl mokslininkų, tyrinėtojų ir profesorių.
Kodėl politikams ir žurnalistams nepradėjus reitinguoti ir pagal reitingą finansuoti Lietuvos krepšinio komandų, užuot rengus LKL čempionatus? Gal ir norisi, bet negalima – krepšinis yra itin internacionalizuota sritis. Bet jei taip, tai palaukite – o akademinė sfera nėra internacionalizuota? O kada ji apskritai buvo lokalinė? Ar jai negalioja tarptautiniai mokslo ir studijų vertinimo kriterijai?
Akademinė konkurencija iki šiol reikalinga tik kaip gražus kamufliažas, maskuojantis faktą, kad mūsų sistema paprasčiausiai nepraleistų rezultatų, kurie prieštarautų esamai tvarkai – t.y. dviejų aukštųjų mokyklų pagamintas „establishment’as“ atmes bet ką, kas tik neįtvirtina nuomonės apie pirmavimą tų, kurie privalo pirmauti. Kas pirmauja? Geriausieji. Kodėl jie geriausieji? Todėl, kad jie pirmauja. Kodėl jie pirmauja? Todėl, kad jie geriausieji.
Arba išskirtinėmis sąlygomis, suteiktomis negalintiems nepirmauti, sistema sukurs tokią sąlygų nelygybę, kada konkuravimas išvis neteks jokios prasmės. O tada jau galima tyromis it Lietuvos dangus akimis pažvelgti į oponentus ir švelniai patarti: „Konkuruokite, kolegos. Visi juk lygūs, o pažanga slypi tik konkurencijoje“.
Prasidėjus Vilniaus universiteto rektoriaus rinkimams perskaičiau programą kolegos, po kurio mintimis galėčiau drąsiai pasirašyti. Tai profesorius Artūras Žukauskas, pagaliau drąsiai įvardijęs tai, apie ką iki šiol nedrįso kalbėti sistemos žmonės – kad mums pagaliau reikia liautis žaisti beprasmiškus vietinius statuso ir galios žaidimus, apdovanojant vieni kitus nacionalinių ar kokių nors kitų išskirtinių universitetų pavadinimais, ir grąžinti garbingą akademinę konkurenciją bei pradėti orientuotis bent į vidutiniškus Vakarų Europos universitetus.
Žinoma, nė akimirkos neužmirštu, kad esu kito universiteto profesorius ir negaliu kištis į VU rinkimus. Nesiruošiu patarinėti VU kolegoms, kokį sprendimą jiems priimti ir už ką balsuoti. Galiu tik pasakyti, kad minėtojo kandidato į VU rektoriaus pozicija man sugrąžino viltį, kad gali būti kolegų Lietuvoje, kuriuos nusakyčiau kaip bendraminčius ir neakivaizdžius idėjinius sąjungininkus.
Būčiau laimingas, jei seniausio ir svarbiausio šalies universiteto rektoriaus likimą nulemtų ne gudrieji žmonės.
