Iš karto noriu įspėti, kad esu žmogus, garbingoje Airijos šalyje 2006 m. rudenį praleidęs vos dvi dienas. Mano klajonės iš Dublino į Dundalką, o vėliau – į Korką ir atgal, reikia pripažinti, užtruko net dvigubai ilgiau, negu visuotinai žinoma pono Leopoldo Bliumo epopėja Dubline 1904 metų birželio 16-ąją. Atlikus tokį žygį ir man gali kilti pagunda pateikti maloniam Jūsų dėmesiui bent dešimtadalį “Uliso”. Jūsų padedama tikiuosi šiai pagundai nepasiduoti.
Vietoje to pabandysiu savaip atsakyti į klubo vadovų iškeltą klausimą: kodėl Airija yra sėkminga ES valstybė? Kiekvienas, be abejo, turi savus atsakymus. Esu įsitikinusi, jog galima rasti aibę atsakymų, kurie bus daugiau ar mažiau teisingi. Iš visų galimų atsakymų pasirinkau tris. Airija, mano manymu, yra sėkminga ES valstybė, nes: turi šv. Patriką; ją daug metų valdo konservatorių partija; turi geriausius Europoje imigrantus (tuo, tikiuosi, nė vienas lietuvis nedrįs abejoti) ir ištikimiausius pasaulyje emigrantus.
Atsakymų sąrašas nėra baigtinis, tačiau kertu lažybų, jog kiekvieną iš mano pasirinktų teiginių galima pagrįsti įrodymais.
Airija verta pagyrimo jau vien už savo pirmininkavimo laikotarpį Sutarties dėl Konstitucijos Europai rengimo metu, kai ji – nebe pirmą kartą savo naujausioje istorijoje – pasirodė kaip kompromiso paieškos meistrė, mokanti rezultatyviai dirbti tarptautinėje erdvėje.
Šiandien galima drąsiai sakyti: jei visi Europoje būtų kaip airiai, ES nebūtų taip giliai įstrigusi dėl Konstitucijos. Nes airiams visuomet buvo ir yra svarbūs ne vien Airijos, bet ir visos Europos reikalai. Belieka apgailestauti, kad iki mūsų bendro pirmininkavimo 2013 metais dar yra likę nemažai laiko. Tikėkimės, kad likusį laiką mes, lietuviai, išnaudosime produktyviai ir gebėsime, laikui atėjus, būti patikimi airių partneriai.
Europos konvento metu, vykstant debatams dėl Konstitucijos Europai, iš smalsumo perskaičiau Airijos Respublikos konstituciją, visos airių tautos referendumu patvirtintą 1937 metais ir su papildymais galiojančią iki šiol. Tai išties unikalus dokumentas – ir ne vien todėl, kad jis atsirado bendrosios teisės sistemai priklausančioje šalyje. Neišpasakyto grožio, prasmės ir jėgos preambulė yra verta, kad ją pacituočiau:
"Vardu Švenčiausiosios Trejybės, iš kurios visa valdžia ir į kurią, kaip visa ko galutinį tikslą, turi būti nukreipti žmonių ir valstybių veiksmai, mes, Airijos žmonės, nuolankiai pripažindami visas savo priedermes Dangiškajam Viešpačiui Jėzui Kristui, Kuris stiprino mūsų protėvius per ištisus išmėginimų šimtmečius, su dėkingumu atmindami jų herojišką ir atkaklią kovą už teisėtos tautos nepriklausomybės atgavimą, siekdami prisidėti prie bendrojo gėrio, deramai laikydamiesi protingumo, teisingumo ir meilės artimui taip, kad būtų užtikrintas žmogaus orumas ir laisvė, pasiekta teisinga socialinė tvarka, atkurta šalies vienybė ir nustatyta santarvė su kitomis tautomis, šiuo nutariame, priimame ir teikiame sau šią Konstituciją".
Nereikėtų stebėtis, jog tokia iškilminga priesaika savo valstybingumą pradėjo tauta, kurios atstovai nuo šv. Patriko laikų krikštijo kitas Europos tautas ir tuo padėjo viduramžių Europai susivienyti po Kristaus vėliava. Tačiau svarbiausia, jog šiame teisės akte krikščioniškoji doktrina neapsiriboja įžangos deklaracijomis. Visas konstitucijos turinys, o ypač – jos dalys, susijusios su pagrindinėmis žmogaus teisėmis, liudija, jog ji nuosekliai pagrįsta krikščioniškuoju socialiniu mokymu. Pagrindinės žmogaus teisės išplaukia iš prigimtinės teisės, o pastaroji paremta neginčijamu Visatos Kūrėjo autoritetu. Lyginant su daugelio Europos valstybių konstitucijomis, Airijos konstitucijoje įtvirtintų pagrindinių teisių katalogas yra platesnis, specifiškai išreiškiantis airių, kaip katalikiškos tautos, vertybes.
Labai išsamiai aprašytos šeimos teisės. Šeimą airių konstitucija apibrėžia kaip “moralinę instituciją, turinčią neatimamų ir nepriskiriamų teisių”, kurios yra prigimtinės, taigi, ”pirmesnės ir viršesnės už bet kokią pozityviąją teisę”.
Šeimos teisių dalyje išskirta ir pabrėžta, kitaip tariant, valstybės konstituciniu lygmeniu pripažinta moters namuose atliekamo darbo vertė. Moters darbas – tai indėlis į bendrąjį gėrį ir jos parama valstybei. Speciali valstybės apsauga teikiama santuokos instituto apsaugai. Visuotinai žinoma, jog skyrybų teisė Airijoje pripažinta tik po referendumo ir gali būti realizuota tik išpildžius visas konstitucijos pataisoje nurodytas sąlygas. Airija iki šiol nepripažįsta skyrybų pagal kitų valstybių įstatymus ir garantuoja konstitucinę žmogaus gyvybės apsaugą – nuo jos užsimezgimo motinos kūne iki natūralios mirties.
Straipsnyje apie švietimą pabrėžiama, jog pirmoji prigimtinė vaiko mokytoja ir auklėtoja yra šeima.
Atskiru konstitucijos straipsniu apibrėžti direktyviniai Airijos socialinės politikos principai, kurių esmė ir tikslas – bendrojo gėrio siekis, grindžiamas socialine santarve, teisingumu bei artimo meile. Verta paminėti punktą apie darbuotojų sveikatos apsaugą – jame pabrėžiama, jog darbininkai – vyrai, moterys ar paaugliai – dėl ekonominių motyvų negali būti verčiami dirbti jų lyčiai, amžiui ar sveikatai netinkančio darbo.
Neturiu galimybės toliau plėtoti Airijos konstitucijos temos, tačiau drąsiai darau išvadą, jog būtent krikščioniškasis socialinis mokymas airiams padėjo sėkmingai formuoti ir auginti savo šalies pilietinę visuomenę, ieškoti išeičių sunkiose situacijose.
Mūsų tautiečiai, gyvenantys ir dirbantys šioje svetingoje šalyje, pateikia ne vieną, tegul ir netiesioginį liudijimą apie Airijoje vyraujantį pagarbų požiūrį į dirbantį žmogų. Požiūrį, kurio jie, deja, pasigenda savo Tėvynėje.
Pagarba žmogaus orumui – tai esminis krikščioniškosios socialinės doktrinos postulatas, kurį iškalbingai įkūnija Airijos Konstitucijos tekstas, o praktiškai patvirtina šios valstybės vykdoma socialinė politika. Faktas, jog Airijai, daug dešimtmečių laikytai skurdžia šalimi, šiandien tenka 4-oji vieta pasaulyje pagal JT Žmogaus raidos indeksą (UN Human Development Index), byloja pats už save.
Verta prisiminti ir tai, jog, Lietuvai ruošiantis narystei ES, žymų indėlį į mūsų socialinės apsaugos sistemos raidą įnešė būtent Airijos specialistai. Kaip kadaise šv. Patrikas, rodydamas tautiečiams trilapį dobilą, aiškino jiems Švč. Trejybės paslaptį, taip airių konsultantai išdėstė mūsų Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos specialistams Trišalės tarybos esmę ir socialinio dialogo naudą visuomenės santarvei demokratijos bei laisvosios rinkos sąlygomis. Ar buvome geri mokiniai, šiandien paklauskime patys savęs.
Europoje ir visame pasaulyje plačiai diskutuojama apie Airijos ekonominį modelį, jį bandoma kopijuoti, perimant atskirus fiskalinės politikos elementus. Daugelį žavi ir stebina ši maža, bet itin atvira ekonomika, parodanti, kaip maža tauta gali klestėti globalizacijos iššūkio sąlygomis. Mes taip pat svajojame pasiekti racionalių sprendimų dėl struktūrinių reformų, protingai ir perspektyviai panaudoti ES paramą. Mes taip pat turime gausią išeiviją JAV, tačiau, regis, viską darome tam, kad mūsų emigrantai bei jų palikuonys netaptų aktyvia, Lietuvos ateitį drauge su mumis kuriančia tautos dalimi.
Kalbant apie Airijos sėkmę kyla dar viena, gal ir šventvagiška mintis. Nepaisant visų dramatiškų Airijos istorijos peripetijų, įskaitant priespaudą, diskriminaciją, pažeminimą, netgi kalbos ir teritorinio vientisumo praradimą ( ak, kaip buvo malonu sveikinti airius, vėl įteisinus kaip valstybinę gėlų kalbą!), Airijai, ko gero, labiau nei Lietuvai pasisekė su okupuojančiomis tautomis. (Vis ta geografinė padėtis!) Pirmiausia turiu omenyje romėnų invaziją į dabartines britų, škotų, velsiečių ir airių salas. Drauge su romėnais atkeliavo valstybingumo ir teisės samprata, krikščionybė, o su ja – raštas ir ankstyva europietiškosios kultūros perėmimo perspektyva.
Jei minėtume Henriko VIII tautiečius bei jų ainius, jie taip pat atnešė – kalbą, labai pravertusią nūdienos sąlygomis ir, kas ne mažiau svarbu, gero viešojo administravimo patirtį, t.y. valstybės tarnybos, besiremiančios profesionalumu ir veikimo skaidrumu, tradiciją. Be šios tradicijos, pasak pačių airių ekonomistų, jokia ekonominė politika negalėtų būti sėkmingai įgyvendinta.
Mes, deja, dėl savo geografinio nuotolio ir padėties sugebėjome išlikti paskutiniais Europos pagonimis, o iš savo okupantų perėmėme sodrius rusiškos biurokratijos įpročius, kuriuos sunkiai sekasi pakeisti kuo nors kilnesniu.
Apie airių šventąjį, pamenu, pirmą kartą rimtai susimąsčiau praėjusiame tūkstantmetyje, t.y. 1993 metais, viešėdama pas savo tautiečius Čikagoje. Tai jie, mūsų ištikimieji broliai, Lietuvių fronto bičiuliai, man papasakojo apie tai, kaip per šv. Patriko šventę didelė ir galinga upė Čikagoje kasmet nusidažo žalia spalva. Nes to nori airiai. Gėda – neprisimenu tos upės vardo, užtat ir dabar jaučiu tą pačią nuostabą ir susižavėjimą: kokį nesutramdomą gyvenimo geismą turi talpinti savyje šis žalias upės srautas!
Kiek daug pasaulyje yra airių ir Airijos, kad ištisos upės tolimiausiuose žemynuose staiga pažaliuoja!
Kokia spalva turėtume nudažyti Lietuvos upes ir ežerus, kad jie visam pasauliui primintų mūsų šventųjų ir didvyrių vardus?
Tai turėtų būti Vilties ir Tikėjimo, Pasitikėjimo ir būtinai – Meilės spalva.
Kovo 21 dieną Seimo Europos klube vyko diskusija "Kodėl Airija yra sėkminga Europos Sąjungos narė: Airijos narystės ES patirtis ir pamokos Lietuvai". Straipsnis parengtas pagal Vilijos Aleknaitės Abramikienės skaitytą pranešimą. Diskusijoje taip pat dalyvavo Seimo Europos klubo prezidentas Petras Auštrevičius, Airijos ambasadorius Lietuvoje Donaldas Denhamas. Diskusiją suorganizavo Seimo Europos reikalų komiteto Europos informacijos centras.
Vilija Aleknaitė Abramikienė yra Seimo narė, Tarpparlamentinių ryšių su Airija grupės pirmininkė
