Iš didžiausios opozicinės frakcijos atimta, o kilus skandalui – susiraukus sugrąžinta, galimybė dalyvauti Seimo valdybos veikloje. Paskui – konservatoriaus J. Razmos registruotos Seimo statuto pataisos iš opozicijos atimant Audito komiteto pirmininko pareigas, nors pats J. Razma 2008 ir 2012 metais kalbėjo kitaip: „šis postas turi priklausyti opozicijai, nes jo priedermė – prižiūrėti valdančiosios daugumos valdomų valstybės įstaigų sprendimų skaidrumą“ {...} „svarbu apginti tą parlamentinės demokratijos pasiekimą, kad tokios svarbios parlamentinės kontrolės institucijos vadovo pareigos atiduodamos opozicijai“.
Tuo tarpu dabar, net nespėjusi pakeisti Statuto, su J. Razma priešakyje valdančioji dauguma Audito komiteto pirmininko postu sėkmingai suprekiavo, atiduodama ne opozicijai, bet mažumai, kuri savo auksiniais balsais palaikė trapios valdančiųjų daugumos suformuotos Vyriausybės programą.
Kiti pirmieji valdančiųjų sprendimai – dar labiau kontraversiški ir su ryškia interesų gaidele.
Antai, neformali valdančiųjų darbo grupė ėmėsi peržiūrinėti Ateities ekonomikos DNR planą. Šioje grupėje vienintelis verslo atstovas – M. Dubnikovas, atstovaujantis Lietuvos verslo konfederaciją. DNR plano apimtis – 6,3 milijardų eurų, kuriuos numatyta investuoti iki kitų metų pabaigos.
Tik priminsiu, kad būtent ši konfederacija prieš pusę metų buvo minima skandaluose, kuomet teisėsaugos institucijos jos tuometiniam vadovui V. Sutkui pareiškė įtarimus korupcija. Verslo konfederacija, turėdama savo interesų, buvo ypač nepatenkinta Ateities ekonomikos DNR planu ir net reikalavo jį stabdyti. Tad klausimas atviras: kodėl valdantieji vengia kviestis kitus verslininkų atstovus, kurių praeitis nėra pažymėta korupcijos ženklais?
Ne gana to, kone tuo pat metu paaiškėjo, kad ekonomikos ir inovacijų ministerijos viceministru tapo politinės korupcijos bylos, kurioje figūruoja „MG Baltic“ ir Lietuvos liberalų sąjūdis, veikėjas V. Jurgutis, o šio sutuoktinė Agnė Belickaitė, beje, yra ekonomikos ir inovacijų ministrės A. Armonaitės artima vaikystės draugė, kaip kad pati giriasi socialiniuose tinkluose.
Prokurorai yra fiksavę, jog V. Jurgutis savo laiku klusniai vykdė E. Masiulio nurodymus veikti palankiai koncernui „MG Baltic“. Dabar V. Jurgutis kuruos milijoninę paramą verslui, nukentėjusiam nuo COVID – 19, o jo šeimos bičiulystė su ministre, manau, padės tai daryti ramiai ir be jokių priekaištų.
Turiu įtarimą, kad apie taip arti prie milijonų dalybų stovintį palankų asmenį „MG Baltic“ nesvajojo net tuomet, kai kurpė savo garsiuosius planus, kaip užvaldyti valstybę, kad ji imtų tarnauti koncernui. 2002 m. „MG Baltic“ parengė ilgalaikę veiklos vystymo strategiją, kuri iki šiol buvo nuosekliai ir kryptingai įgyvendinama.
Strategijoje buvo įvardytas vienas iš trijų pagrindinių tikslų: sukurti ir palaikyti pastovius ryšius valdžios ir valdymo institucijose, gauti informacijos iš svarbių institucijų (Seimo, Vyriausybės). Jei ne rezonansinė politinės korupcijos byla, žiūrint, kaip formuojamas viceministrų lygmuo vienoje pagrindinių šalies ministerijų, būtų galima pasveikinti, kad strategija pavyko.
Per vos mėnesį savo veiklos naujoji Seimo dauguma spėjo pakovoti ir už stambiųjų vaistinių tinklų interesus. A. Matulo parengtomis Farmacijos įstatymo pataisomis siekiama nukelti normos, nustatančios, kad vaistinėje privalo dirbti bent vienas vaistininkas, įsigaliojimą.
Atrodytų – smulkmė, bet taip nėra. Laiku įsigaliojusi teisės norma užtikrintų, kad farmacines paslaugas, nurodytas ES direktyvoje, teiktų, kaip ir įprasta Europoje, universitetą baigęs vaistininkas, o ne kolegijos išsilavinimą turintis jos padėjėjas – farmakotechnikas.
Direktyvos reikalavimai vaistininko kvalifikacijai turėjo būti įgyvendinti dar 2007 m. Tuomet Lietuva vėlavo ir, spaudžiant Europos Komisijai, 2012 m. pagaliau buvo priimtas direktyvą įgyvendinantis įstatymas, kuris turėjo įsigalioti 2016 m. Tačiau, 2016 m. nueinanti valdžia vaistinių tinklų reikalavimu įstatymo įsigaliojimą nukėlė iki 2021 m., o dabar bandoma laiko laimėti dar kartą – pirminiame A. Matulo variante siūlyta nukelti net iki 2026 m.
Kodėl yra svarbu, kad vaistinėje dirbtų bent vienas vaistininkas ir kodėl to įgyvendinti nenori vaistinių tinklai? Atsakymas paprastas – aukštąjį išsilavinimą turinčio vaistininko paslaugos yra brangesnės, o jo pabaigusiam kolegiją padėjėjui mokėti yra pigiau. Tad visi mieliau samdosi vaistininko padėjėją, nors skirtumą tarp universiteto ir kolegijos, neabejoju, kad suvokia.
Nuošalėje lieka tik viena: žmonėms, ypač dabar, kai susiduriame su pandemija ir jos nežinomybe, reikalingos kokybiškos farmacinės paslaugos ir išsami vaistininko konsultacija. Vaistinėse bus vykdomas ir skiepijimas, kurio metu reikės gebėti įvertinti paciento ligas, rizikas, galimus šalutinius poveikius. Ar tai sugebės aukštojo universitetinio išsilavinimo neturintis vaistininko padėjėjas? Žinoma, kad ne. Tad skiepijimas bus neprieinamas tose vaistinėse, kuriose farmacinę paslaugą teikia vaistininkų padėjėjai. Tas bus ypač aktualu mažesniems miesteliams, kur sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas ir taip yra mažesnis.
Gaila, kad, politikų padedami, vaistinių tinklai farmacinės paslaugos kokybės sąskaita dešimtmečiais numoja ranka į europinius reikalavimus ir kaupiasi pelnus, užuot darbinę vaistininkus ir siekę didesnės farmacinės paslaugos kokybės. A. Matulo pastangomis kokybiškos farmacinės paslaugos Lietuvos gyventojai negalės gauti dar iki 2023 m. – būtent iki tada valdantieji apsisprendė nukelti įstatymo įsigaliojimą.
Profesinės sąjungos, netgi pavieniai vaistininkai, universitetai rašo Seimo nariams, kad tai problema ir kenkia Lietuvos žmonių interesams. Tuo tarpu valdantieji, siekdami prastumti projektą, visomis išgalėmis blokuoja net LVŽS prašymą atlikti bent jau nepriklausomą ekspertinį vertinimą. Blokuoja iki tiek, kad tuoj bus pakeista ekspertinio vertinimo tvarka.
Visame šitame interesų virale M. Majausko mažas ir niekieno nepastebėtas projektas, kurio aiškinamajame rašte jis atvirauja, jog sulaukė paramos iš Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacijos, atrodo kaip smulki žuvelė, net ir atsimenant tai, jog praėjusios kadencijos konservatorių pastangos atstovauti pensijų fondų interesus sukėlė krizę Konstituciniame Teisme, kuri pasibaigė teisėjos nusišalinimu.
Matant, kokie procesai vyksta pastarąjį mėnesį ir kaip politinės korupcijos bylose esantys veikėjai grįžta į nacionalinės politikos areną ir prie valstybės pinigų – kaip ir aišku, kodėl valdantiesiems reikėjo užčiaupti opoziciją pasodinant ją šuns būdoje ir iš jos atimti pagrindinius parlamentinės kontrolės mechanizmus, kad ir Seimo Pirmininko pavaduotojo pareigybę ar Audito komitetą.
Buvo siekiama vieno – kad mažiau matytume, mažiau informacijos turėtume, mažiau analizuotume ir viešintume. Tik klausimas vienas: visa tai – vieną mėnesį dirbusių valdančiųjų „darbai“, tad kokių korupcijos skandalų turėtume tikėtis po metų ar dviejų?
Komentaro autorius – Agnė Širinskienė. Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autorių nuomone, už išsakytas mintis atsako autorius.
