Penki tūkstančiai Lietuvos vyrų, kuriems teko nelaimė tarnybą sovietinėje armijoje atlikti 1979-1989 metų Afganistano kare, iki šiol neturi nukentėjusiųjų nuo karo statuso. "Lietuvos valdžia - politinė impotentė. Ji nedrįsta Rusijos paprašyti atlyginti žalą "afganams", tačiau nuolankiai pataikauja NATO, švaistydama milijonus karinėms misijoms", - piktinasi Afganistano karo veteranų organizacijos Klaipėdoje "Miražas" nariai.
Kadaise būtent Klaipėdoje prasidėjo ir iš čia po visą Sovietų Sąjungą pasklido Afganistano karo veteranų judėjimas. 1986-aisiais prasidėjusi Klaipėdos organizacijos "Miražas" veikla ilgą laiką buvo nutrūkusi, tačiau susibūrus iniciatyvinei grupei, prieš ketverius metus atnaujinta. Šiuo metu organizacijai priklauso 70 narių. Vieno Taikos pr. daugiabučio namo bute įsikūrusioje "Miražo" būstinėje vadinamieji "afganai" renkasi kiekvieną penktadienį.
Per šias Kalėdas sukaks 30 metų nuo sovietų invazijos į Afganistaną pradžios. Ta proga dienraščio žurnalistai pakalbino "Miražo" organizacijos pirmininką Rimantą Chmieliauską bei organizacijos narius Zigmą Stankų, Piotr Litoš, Valdą Aukštinį ir Gintarą Žiemelį.
Nejaugi kiekvieną penktadienį prisimenate sovietinės armijos laikus?
Piotr: Prieš 20 metų buvo kitokie prisiminimai nei dabar. Laikas daug ką užglaistė, gyvenimas ir mes patys pasikeitėme. Žinoma, kartais prisiminimai išnyra tarsi oro burbulai iš vandens, tačiau dabar gyvename jau kitomis problemomis.
Zigmas: Penktadieniais, kai čia visi susirenkame, prisiminimai paaštrėja, tačiau tai nereiškia, kad vien apie armiją šnekame ir verkiame. Kuo toliau, tuo mažiau apie tai kalbame, o jei kalbame - tai tik su humoru.
Jeigu gyventume tuo, ką patyrėme per karą, nuolat atsimintume, kaip galvos, kojos lakstė - per metus išprotėtume. Įdomu, jog smegenys pritaikė tokią apsauginę funkciją - žvelgti į tuos įvykius su juodu humoru, pasijuokti iš savo baimių.
Galbūt šiandien Lietuvą slegianti sunkmečio depresija jums taip pat atrodo juokinga palyginus su jums tekusia karo patirtimi?
Zigmas: Per tuos dešimtmečius mes asimiliavomės su visuomene. Grįžę iš Afganistano buvome laimingi, kad likome gyvi, kad turime lovą kur permiegoti, vandens atsigerti. Galimybė nusilengvinti ant unitazo mums buvo komforto viršūnė, tačiau prie gero žmogus greitai pripranta. Mes visi gyvename šeimose ir negalime sakyti, kad krizė mūsų nejaudina, tačiau mūsų požiūris į sunkumus - kiek kitoks. Nėra - nereikia. Mes gal ne taip jaudinamės dėl sunkumų.
Rimantas: Kas yra blogiau - neturėti pinigų ar rankos, kojos? Mes turime tokių pavyzdžių. Jauni vyrai Afganistane ir grįžę iš jo patyrė didžiulę fizinę ir dvasinę krizę, bet nepalūžo, neprasigėrė, neverkšleno. Jie susirado darbus ir dar kitiems padeda.
Kaip per du dešimtmečius pasikeitė visuomenės požiūris į Afganistano karo veteranus?
Zigmas: O kas yra visuomenė? Banda, kurios nuomonę suformuoti - kaip du pirštus apšlapinti. Žiniasklaida puikiai žino, kaip tai daryti, kaip iš padoraus žmogaus padaryti nusikaltėlį. Žinoma, neigiamas požiūris į "afganus" neatsirado be pagrindo. Kai kurie grįžo iš karo banditai, bet tai nereiškia, kad visi tokie. Yra ir kunigų, parlamentarų, teisininkų.
Labiausiai žeidžia Seimo narių požiūris į mus. Visos politinės partijos per rinkimus žada ginti visos šalies piliečių interesus, tačiau mūsų, 5 tūkstančių Afganistano karo veteranų, niekas net neklauso.
Rimantas: Prieš savaitę Vilniuje dalyvavome respublikinės Afganistano karo veteranų asociacijos valdybos posėdyje. Mūsų tikslas - gauti karo dalyvio statusą. Esame surinkę 15 Europos šalių įstatymus, reglamentuojančius tokį statusą. Prancūzijoje veikia pasaulinė karo veteranų organizacija. Norime, kad ir mūsų Seimas taip pat suteiktų "afganams" nukentėjusiojo kare statusą, bet valdančioji dauguma net nesikalba su mumis. Siūlo patiems kreiptis į Rusiją dėl kompensacijos.
Zigmas: Politiniai impotentai. Kaip fizinis asmuo ar visuomeninė organizacija gali paprašyti kitos valstybės valdžios ką nors apmokėti? Juk tai turi būti tarptautinis politinis susitarimas. Rusijoje Afganistano karo veteranai jau seniai turi nukentėjusiojo kare statusą. Kiekvieną mėnesį gauna išmokas, nemokamai gydosi sanatorijose.
Koks šiuo metu Lietuvoje yra Afganistano karo veterano statusas? Ką jis jums duoda?
Gintaras: Pažiūrėkite į pažymėjimą - "Nukentėjęs nuo 1939-1990 metų okupacijų". Šis statusas suteikia teisę gauti valstybinę pensiją, bet tik tada, kai išeisi į pensiją arba kai tapsi I-II grupės neįgaliuoju. Pensijos dydis - apie 200 litų.
Zigmas: Skaudu, kai atsiranda tokių gudručių, kurie paklausia, ko mes ėjome į tą karą, kodėl nepasipriešinome? Paklauskite, ar dabar Lietuvos armijoje tarnaujantys kariai gali atsisakyti dalyvavimo misijose? Teoriškai gali, o praktiškai tai reikštų galą jų karjerai. Kita vertus, dabar į misijas vyksta tie jaunuoliai, kurie jau pasirinko kario kelią, o mes buvome eiliniai šauktiniai. Juk į sovietinę armiją imdavo visus iš eilės, net studentus, tik vienetai išsisukdavo.
Kaip vertinate sprendimą atsisakyti šauktinių kariuomenės ir pereiti tik prie profesionalios armijos Lietuvoje?
Zigmas: Gerai. Jeigu vyrai nusprendė paskirti savo gyvenimą armijai - tegul. Tai - garbinga tarnyba. Kita vertus, kiekvienam vyrui naudinga armijoje pabūti. Armija plačiai sparnus išskleidusį erelį, ištrūkusį iš mamytės glėbio, nuleidžia žemiau kanalizacijos. Tai truputį pakeičia požiūrį į pasaulį. Padeda susivokti, kad nesi pasaulio bamba. Dabartiniams jaunuoliams to trūksta. Armija suteikia kolektyviškumo, atsakomybės ne tik už save jausmą, o dabartinėje visuomenėje tai tapo sunkiai suvokiama.
Ar kas nors iš jūsų buvo nuvažiavęs į Afganistaną po karo?
Zigmas: Vienas vilnietis buvo pernai. Jo misija buvo nuvažiuoti į Afganistaną ir bent mintyse atsiprašyti tos tautos dėl to, ką mes jai pridarėme. Mūsų organizacija jo kelionei skyrė 500 litų, nes visi mes taip pat jaučiamės, visi norėtume ten nuvykti, tačiau kelionė labai brangi.
Gintaras: Afganistanas man beveik kiekvieną naktį sapnuojasi. Dveji metai ten buvo praleisti ekstremaliomis sąlygomis. Kad ir kaip norėtum, to neištrinsi iš atminties. Norėčiau sugrįžti į tas vietas kaip turistas, pajusti tą kvapą. Tik nenorėčiau, kad šaudytų.
Zigmas: Pusantrų metų, kuriuos praleidau ten, prilyginčiau dvidešimčiai metų gyvenimo čia. Dabar atrodo, jog laikas lekia, nes nieko išskirtinio neatsitinka, o ten kiekvieną dieną lydėdavo sukrėtimai.
Lietuva iki 2013-ųjų vadovauja Goro provincijos atkūrimo grupei. Kandaharo provincijoje tarnauja Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgų kariai. Kaip vertinate šias šalies karines misijas Afganistane?
Zigmas: Palaikome ir pritariame taikos atkūrimo misijoms, tačiau negalime ramiai reaguoti į tai, ką Afganistane daro specialiųjų pajėgų būriai. Piktina tai, kad mūsų politikai lengvai, be jokios atsakomybės įsipareigoja. Pažiūrėkite, kiek turtingos valstybės skiria kariuomenei. Mes, būdami ubagai, skiriame 50 milijonų litų neaišku kokioms karinėms misijoms.
Niekas neverčia būnant NATO nariu daryti viena ar kita, tačiau mūsų politikai pataikūniškai kelia ranką pirmieji: "Mes padarysime." O tauta tai abejingai stebi. Mes manome, jog neturime teisės tylėti taip, kaip visuomenė tylėjo tuomet, kai mes kariavome. Todėl inicijuojame tokias akcijas, kaip plakatai prieš karą Irake.
Rimantas: Tuomet daugelis valstybių pasisakė prieš karą, o mūsų politikai pataikavo Amerikai.
Zigmas: Dėl to, kad išdrįsome netylėti ir išleidome plakatus, buvome apkaltinti bendradarbiavimu su Rusija.
Šiuo metu organizacija "Miražas" spaudai rengia Afganistano karo veteranų prisiminimų knygą. Ką dar veikiate?
Rimantas: Iš tiesų šiuo metu rengiamos dvi Afganistano karo veteranų prisiminimų knygos: viena - Klaipėdoje, kita - Vilniuje. Be to, rengiame Afganistano karo veteranų registrą. 5 000 karo dalyvių - seni duomenys. Nežinome, kiek iš jų jau yra mirę, kiek emigravę.
Klaipėdoje šiais metais, minėdami karo pabaigos 20-metį, atidengėme atminimo lentą. Kasmet važiuojame ant kapų pagerbti mirusius bendražygius. Gegužės 9-ąją padedame vainikus ant sovietų armijos ir ant vokiečių karių kapų, pagerbdami eilinius karius, kurių nuomonės niekas neklausė.
Pagrindinis organizacijos tikslas - suvienyti Afganistano karo veteranus, bendrauti tarpusavyje, padėti tiems, kuriems sunkiausia. Esame paruošę kalėdinę dovaną keturioms motinoms, netekusioms Afganistane savo sūnų, ir dviem antros grupės invalidams. Jiems įteiksime "Vakarų ekspreso" prenumeratą metams.
Afganistano karas
1978 m. balandį Afganistane prokomunistinės orientacijos Afganistano liaudies demokratinė partija ir jai prijaučiantys kariškiai įvykdė karinį perversmą bei užėmė valdžią. Tarybų Sąjungos pavyzdžiu vykdomos reformos sukėlė didžiosios dalies visuomenės nepasitenkinimą - netrukus šalyje prasidėjo ginkluoti sukilimai, kurių vyriausybė nepajėgė numalšinti. 1979 m. gruodžio 25-osios naktį tarybiniai desantiniai daliniai užėmė strateginį Kabulo oro uostą Bagrame - prasidėjo karas.
Iki 1980 m. pradžios TSRS kariuomenė užėmė svarbiausius šios šalies miestus ir ėmė kontroliuoti pagrindinius rajonus. Afganistane iš pradžių veikė apie 40 000, 1980 m. pavasarį - 80 000, o 1985 m. - daugiau kaip 100 000 SSRS karių armija. Afganistano opoziciją rėmė dauguma Vakarų valstybių bei arabų šalys.
Musulmonų partizanai (modžahedai) naudojo partizaninio karo taktiką. SSRS kariuomenės bandymai įveikti juos naudojant klasikinio karo taktiką nepasitvirtino. 1988 m. opozicija jau kontroliavo didžiąją šalies dalį ir perėmė karinę iniciatyvą į savo rankas. 1988 m. balandžio 14 d. Ženevoje buvo pasirašytas Afganistano, Pakistano, SSRS ir JAV susitarimas, kuriuo remiantis SSRS buvo priversta iki 1989 m. vasario 15 d. išvesti savo kariuomenę iš Afganistano.
Karas nusinešė apie 14 tūkst. SSRS karių gyvybių, žuvo dešimtys tūkstančių afganų, milijonai tapo pabėgėliais.
Jurga PETRONYTĖ
