Savaitraštyje „Balsas.lt savaitė“ – nauji skandalingai pagarsėjusios Šiaulių antstolės Eurikos Rulienės veiklos faktai.
Šio straipsnio autorius, prieš kelias savaites spausdintame rašinyje apie anksčiau klestėjusį Šiaulių verslininką Arnoldą Normantą, įtrauktą į aferos pinkles ir galiausiai sužlugdytą, minėjo galbūt daugiausia pagalių į kojas kišusią antstolę E. Rulienę. Žurnalistas nė neįsivaizdavo, kad netrukus gaus dar daugiau netikėtos informacijos apie šią dviprasmiškais sandoriais garsėjančią moterį, besimėgaujančią įtakingų Šiaurės Lietuvos teisėjų užnugariu.
Ginčas dėl buto Dainų gatvėje
Vakaruose aukštas pareigas teisėsaugos srityje einantis žmogus, nors kartą įsipainiojęs skandalingoje istorijoje, kai dėl to kyla teisinių padarinių, netenka aplinkinių pagarbos, o jo galimybės tęsti valstybės įgaliotus darbus yra labai menkos.
Lietuvoje moteris, kurios darbo kabinete prieš keletą metų buvo susuktas afera dvelkiantis planas, toliau dirba ir kelia rūpesčių ne tik fiziniams asmenims, bet ir komerciniams bankams.
Šiaulių apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje sutuoktiniai Gileta ir Robertas Peleckiai kaltinami, kad 2006 metų lapkričio 23 – 2007 metų liepos 2 dienomis nuslėpė bendrovės „Technovisata“ finansinės būklės duomenis ir apgaule šios įmonės naudai įgijo vienam šalies bankų priklausančias lėšas. Jos siekia 1 mln. 50 tūkst. litų.
G. Peleckė laidavo „Technovisatos“ vekselius. Skolininkai išmokėjo bankui lėšas pagal vekselį, tačiau slėpė turtą, kuris galėjo būti išieškotas.
G. Peleckei nuo 1992-ųjų pradžios iki 2006 metų lapkričio nuosavybės teise priklausė trijų kambarių butas, esantis Dainų g. 104, Šiauliuose.
Turėdama turtinių įsipareigojimų bankui moteris ėmėsi veiksmų, kad apsaugotų savo turimą turtą ir nemokėtų skolų.
„Mūsų kliento skolininkė, negalėdama grąžinti kredito, vienintelį vertingą savo turtą – butą padovanojo motinai“, – savaitraščiui „Balsas.lt savaitė“ pasakojo banko interesus ginantis advokatas Gytis Šarka. – Klientas užginčijo dovanojimo sutartį kaip nesąžiningą. Buvo siekiama, kad turtas grįžtų skolininkei ir jį pardavus būtų padengta bent dalis kredito. Kol vyko ginčas tarp kliento, skolininkės ir jos motinos dėl buto dovanojimo sutarties panaikinimo, teismas pritaikė laikinąjį buto areštą, draudžiantį jį perleisti dar kam nors. Vis dėlto buvo rastas būdas perparduoti areštuotą butą, kaip įtariama, su skolininke susijusiam asmeniui. Tai padarė valstybės įgaliotas asmuo – antstolė E. Rulienė.
Vekselis tarsi gelbėjimo šiaudas
Kai teismas kliento prašymu, kol nesibaigė byla, pritaikė butui laikinąjį areštą, G. Peleckės motina pagal vekselį negrąžino nemažos sumos dar vienam kreditoriui. Pastarasis kreipėsi į antstolę E. Rulienę, kad butas būtų parduotas ir visi pinigai būtų perduoti jam vienam.
„Vykdydama šio kreditoriaus prašymą antstolė E. Rulienė pardavė butą motinos pasiūlytam asmeniui, nors tuo metu banko prašymu butas buvo areštuotas, – teigė advokatas G. Šarka. – Nekreipdama dėmesio į areštą ir ginčą dėl nuosavybės E. Rulienė butą pardavė, o iš gautų lėšų bankas negavo nė lito, nes apie pardavimą nebuvo informuotas. Iš jo buvo atimtos visos galimybės pretenduoti į pinigus, gautus pardavus butą.“
Nors teismas tenkino kliento ieškinį ir buto dovanojimo sandorį pripažino negaliojančiu, grąžinti jo kliento skolininkei nebeįmanoma. Mat antstolė E. Rulienė teismo sprendimo priėmimo metu butą perpardavė G. Peleckės motinos nurodytam asmeniui.
Tam tikrų įtarimų kelia ir tai, kad motinos skolos kreditoriui pagrindu buvo laikomas vekselis. Šis dokumentas nesąžiningo verslo atvejais dažnai panaudojamas kaip priemonė sąžiningiems kreditoriams apeiti. Išieškant tariamą skolą pagal vekselį turtas parduodamas per antstolį su skolininku susijusiam asmeniui pagal susijusių asmenų tariamus reikalavimus, pavyzdžiui, vekselius, tokiu būdu apsaugant turtą nuo teisėto išieškojimo.
Stebėtinai skirtingi sprendimai
Antstolei E. Rulienei buvo žinoma, kad perleidžiamam turtui teismo sprendimu uždėtas areštas. Manoma, kad tuo metu, kai bankas kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą prašydamas pareikšti ieškinį dėl buto perleidimo pripažinimo negaliojančiu, buvo imituoti skoliniai santykiai tarp skolininkės motinos ir su skolininke susijusio asmens, kuriam motina išdavė vekselį. Išieškant skolą pagal G. Peleckės motinos išduotą vekselį buvo kreiptasi į E. Rulienę ir ši pardavė areštuotą butą motinos pasirinktam asmeniui.
„Klientas dėl šių antstolės E. Rulienės veiksmų inicijavo ikiteisminį tyrimą, – pasakojo advokatas. – Tačiau ikiteisminis tyrimas 2010 metų gruodį buvo nutrauktas, o kliento skundai dėl nepagrįsto ikiteisminio tyrimo nutraukimo atmesti tiek Šiaulių apygardos prokuratūros nutarimu, tiek Šiaulių apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi bei galutine ir neskundžiama Šiaulių apygardos teismo 2011 metų balandžio 6 dienos nutartimi.
Šiais Šiaulių apygardos prokuratūros ir Šiaulių miesto apylinkės bei Šiaulių apygardos teismo sprendimais buvo užkirstas kelias E. Rulienę patraukti baudžiamojon atsakomybėn, nors dar 2010 metų birželio 29-ąją Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) esant analogiškai situacijai ir faktinėms aplinkybėms antstolį už analogiškus veiksmus pripažino kaltu. Jis buvo nuteistas už tai, kad pardavė turtą, kuris tuo metu buvo areštuotas kitų kreditorių naudai pagal teismų bylose priktaikytas laikinąsias apsaugos priemones – turto areštą.
LAT 2010 metų birželio 29 dienos nutartyje konstatavo, kad antstolio veiksmai parduodant teismo nutartimi nagrinėjamose bylose areštuotą turtą yra nusikalstami ir atlikti piktnaudžiaujant suteiktais įgaliojimais siekiant sau materialinės naudos, nes už neteisėtų veiksmų atlikimą, t. y. nagrinėjamose bylose teismo nutartimis areštuoto turto realizavimą, antstolis dar gauna nemažą atlyginimą.“
Pardavė areštuotą turtą
Esant tokiai situacijai tampa neaišku, kodėl dviejų antstolių analogiški veiksmai vertinami skirtingai – LAT juos laiko nusikalstamais, o Šiaulių prokuratūra ir teismai nusikaltimo neįžvelgė.
„Antstolės E. Rulienės veiksmai, palyginti su LAT 2010 metais birželio 29 dieną nutartyje nagrinėta situacija, mano nuomone, turi papildomą sunkinančią aplinkybę, nes ji pardavė turtą, kuriam ne tik buvo uždėtas teismo nutartimi areštas, bet ir vyko ginčas dėl areštuoto buto nuosavybės, – kalbėjo G. Šarka. – Dėl šios priežasties antstolis privalėjo palaukti, kol baigsis byla, nes ieškinį patenkinus, o kliento atveju taip ir buvo, motina butą būtų privalėjusi grąžinti banko skolininkei ir E. Rulienė jo nebebūtų galėjusi parduoti išieškodama skolą iš motinos, nes ši jo nebeturėtų.“
Įtakingo tėvo šešėlis
Teisininkų nuomone, antstolės E. Rulienės teisės pažeidimų esmę sudaro tai, kad žinodama apie teismo nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones ji nepripažino banko suinteresuotu asmeniu, kuriam vykdymo veiksmai gali sukelti ar sukėlė teisines pasekmes, ir negavo teismo, kuris savo nutartimi buvo areštavęs butą, sutikimo parduoti butą. Tokiu būdu komercinis bankas net nuginčijęs buto dovanojimo sutartį prarado galimybę atgauti dalį kredito lėšų, gautų pardavus skolininkės butą, mat prieš tai antstolė jau buvo pardavusi teismo nutartimi banko naudai areštuotą butą.
„Šis atvejis, kai E. Rulienė padeda suinteresuotiems asmenims perleisti teismo nutartimis laikinai, kol vyksta byla teisme, areštuotą turtą, nėra vienintelis jos biografijoje, tačiau dėl kitų veiksmų antstolės atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nebuvo atliekamas, – savaitraščiui „Balsas.lt savaitė“ sakė bankui atstovaujantis G. Šarka. – Įdomi detalė, kad, kliento duomenimis, E. Rulienė yra Petro Rimanto Brazio, buvusio Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko, podukra. Šiaulių apygardos teismo tesėjai nuo procesinių veiksmų, sprendžiant ikiteisminio tyrimo nutraukimo klausimą dėl E. Rulienės veiksmų, nenusišalino. Klientui inicijavus antstolei civilinę bylą dėl anksčiau minėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo visas Šiaulių apygardos teismas nuo civilinės bylos nagrinėjimo nusišalino ir byla buvo perduota nagrinėti kitam apyagrdos teismui.“
Kyla pagrįstų abejonių, ar E. Rulienės ryšiai su buvusiu Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininku neturėjo esminės reikšmės išvengiant atsakomybės dėl galbūt neteisėtų antstolės veiksmų. Neaišku, kiek tokių areštuoto turto perleidimo atvejų E. Rulienės praktikoje iš viso yra buvę.
Savaitraščio „Balsas.lt savaitė“ paklaustas, kokios tikimasi šios liūdnai susikosčiusios istorijos baigties, advokatas G. Šarka atsakė: „Kadangi LAT 2010 metų birželio 29-osios nutartyje suformuotas precedentas, pagal kurį antstolio veiksmai skolos išieškojimo metu parduodant dar ir kitų kreditorių naudai teismo nutartimi areštuotą tą patį turtą yra pripažinti nusikalstamais, tos pačios situacijos turi būti traktuojamos vienodai.“
TIK FAKTAI
Šiuo metu praktikuojančio advokato P. R. Brazio kontoros patalpos Šiauliuose yra antstolės E. Rulienės biuro patalpose.
Prezidento dekretu Nr. 1K-1804 2009 metų balandžio 22 dieną P. R. Brazys atleistas iš Šiaulių apygardos teismo teisėjo pareigų, pasibaigus įgaliojimų laikui. Dekretas įsigaliojo nuo 2009 metų gegužės 11 dienos („Valstybės žinios“, 2009-04-25, Nr. 46-1809).
Ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas dėl E. Rulienės veiksmų, atliktų dar jos tėvui P. R. Braziui einant Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko pareigas.
Su E. Ruliene pokalbis apie jos patvirtintus su teisėtvarka prasilenkiančius sandorius sekėsi sunkiai. Antstolė atsisakė kalbėti šia tema ir tikino, kad jos darbe neretai pasitaiko nepatenkintų klientų.
Darius KLINGERYS
