Neva nepriklausomų ir nepartinių kandidatų koaliciją suklijavęs Artūras Zuokas tikisi, kad niekas nepastebės iš maišo kyšančių ylų – jo senos ištikimos kompanijos.
Daugelis žino Carlo Lorencinio, slapyvardžiu Collodi, pasaką apie Pinokį – medinį žmogeliuką, kuris labai norėjo būti tikru berniuku, bet negalėjo nemeluoti. O nuo melo jam vis ilgėdavo nosis. Aleksejus Tolstojus vėliau parašė rusišką pasakos versiją – Pinokis buvo pervadintas Buratinu. Kad ir kaip pasuksi, abu personažai mediniai ir turi panašių savybių. Tiktai A. Tolstojaus Buratinas atrodo dvasingiau ir nekalčiau už Pinokį. Šis krečia piktesnes išdaigas ir jo sąžinė visiškai medinė. Visgi, ar taip ar anaip – kalbam apie medinuką, tad ginčytis dėl to, kuris geresnis – vargu prasminga.
Politikoje yra panašiai. Juk tokią pat situaciją modeliuoja ir daugelis politikų, ūmai supratusių, kad partiniais būti nepopuliaru. Mėginimą pateikti gražesnę to paties daikto pakuotę – primena kad ir buvusio Vilniaus mero, buvusio Seimo nario, buvusio Liberalų ir centro sąjungos (LiCS) lyderio Artūro Zuoko politinė karjera ir dabartinis jos posūkis. Tai turbūt bene ryškiausias pavyzdys šioje rinkimų kampanijoje. Ne kokie nors rašytojai, o A. Zuoko viešųjų ryšių aparatas jį pateikia nebe kaip teistą ir neaiškiuose santykiuose paskendusį blogiuką Pinokį, o kaip nelabai laimingą našlaitėlį Buratiną, kuris netyčia gavo auksinį raktelį nuo valdžios durų ir turi jas atrakinti, nors yra truputį išdykęs. Nepartinis Zuokas, suprask, yra kitoks, nei buvo partinis.
Pasiskelbę nebepartiniais „nepriklausomieji“
Turėdamas, kaip pripažįsta ir oponentai, gerą politinę uoslę, A. Zuokas suskubo pasinaudoti partijų nepopuliarumu ir atsiradusia galimybe į savivaldą veržtis nepriklausomiems kandidatams. Sukūręs visuomeninį judėjimą „Taip“, vėliau per jį subūrė „nepartinę partiją“, kuriai net nereikėjo šaukti suvažiavimo ir nešti Teisingumo ministerijai tūkstančio parašų.
„A. Zuoko ir Vilniaus koalicijos“ gretose ne tik gausybė artimų jo bendražygių, buvusių LiCS narių (Algimantas Vakarinas, Žilvinas Šilgalis, mokantis televizijoje vaizduoti karvę, ir kt.). Čia ir perbėgėliai iš Lietuvos lenkų rinkimų akcijos, Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio, „Tvarkos ir teisingumo“ partijos. Yra net vienas buvęs nuo Algirdo Paleckio pabėgęs „frontininkas“. Kai kurie „partijomis nepatenkintuosius“ telkiantys personažai spėję pabuvoti jau ne vienoje partinėje organizacijoje.
Senokai A. Zuoko veiklą stebintis portalo ekspertai.eu vadovas Audrius Nakas šią nepartinių partiją vertina gana kategoriškai. „Tie, kas su eina A. Zuoku, turi savo reikalų ir nori juos sutvarkyti. O tas, kuris kilnoja sunkumus, gal tik tiek ir sugeba, eina kartu, nes nelabai mąsto“, – spėjo jis, turėdamas omenyje Žydrūną Savicką.
Populistinis čiulbėjimas
Į merus vėl norinčio grįžti A. Zuoko kompanija pasipuošė ne tik garsenybėmis, tokiomis kaip krepšininkas Darius Maskoliūnas ar geriausias pasaulyje rastų, padangų ir statinių tampytojas Ž. Savickas. Viliojama dar ir gausiais pažadais. A. Zuokas žada, kad iki 2020 metų vidutinis vilniečio atlyginimas sieks 6 400 litų, visur stovės nemokami treniruokliai, sostinė įkurs savo oro linijas.
Paklaustas, kaip pakels atlyginimus, A. Zuokas atkerta, kad pakeis viešųjų pirkimų tvarką ir miestui perkant paslaugas ar prekes galės laimėti tik tos firmos, kurios į sąmatas įtrauks ne mažesnius atlyginimus darbuotojams, nei nurodys pirkėjas, t. y. savivaldybė. Taip esą bus užkirstas kelias žmonių išnaudojimui, mokant jiems minimumą.
Nesvarbu, kad to neįmanoma įgyvendinti vien savivaldybės lygmeniu – nekeičiant įstatymų, nesvarbu, kad ir be A. Zuoko – vien dėl infliacijos – vidutinė alga 2020 metais gali būti nurodyto dydžio. Nesvarbu net, kad niekas nežino, kiek tuomet kainuos šildymas ir kruopos, bulvės, varškė. Dalis vilniečių vis dėlto sako, kad A. Zuokas buvo ir tebėra geresnis už alternatyvas.
Kas už jį balsuos?
Humanitarinių mokslų daktaras, Mykolo Romerio universiteto docentas Gintaras Aleknonis „Balsas.lt savaitei“ sakė, kad jam A. Zuoko gebėjimas patikti daliai žmonių taip pat yra paslaptis. „Pirmiausia reikėtų klausti tų žmonių, kurie taip įsivaizduoja. Man tai paslaptis. Prisiminkime kad ir oranžinius dviračius. Mano supratimu, tai buvo viena didžiausių kvailysčių, simbolis to, kaip valdžia nesiorientuoja ir visiškai nesugeba konstruktyviai dirbti. Nepaisant to, dabar vėl bandoma jį pateikti kaip pozityvų simbolį“, – stebėjosi G. Aleknonis.
Jis sutiko, kad A. Zuokas yra kūrybingas žmogus, tačiau pabrėžė, jog kartais ir gražiomis idėjomis būna svaidomasi lyg grožio konkursuose.
Viešosios nuomonės tyrimų bendrovės „Baltijos tyrimai“ vadovė Rasa Ališauskienė „Balsas.lt savaitei“ sakė, kad po visų skandalų A. Zuokui reitingus iš dalies susigrąžinti padėjo jo įpėdiniai mero poste. „Netiesa, kad žmonėms patinka turtingi, nors ir nelabai dori. Iki 1995 metų daugiau kreipta dėmesio, kad žmogus būtų šio to pasiekęs. Tai laikyta tam tikra garantija, kad jis nesieks praturtėti valdžioje. Dabar toks noras rinkėjų motyvuose išlieka, bet smarkiai susilpnėjęs. A. Zuoko reitingai pasitraukus krito tragiškai, o dabar Vilniuje gerokai pakilo. Taip nebūtų, jei po jo buvę merai būtų dirbę sėkmingai“, – teigė ji.
Ekspertai.eu vadovas A. Nakas linkęs vertinti kur kas pikčiau. „Argumentas, kad kažkas „nors vagia, bet dirba“ yra tiesiog debiliškas. Ką jau kalbėti apie tai, kad aferos nėra darbas. Nežinau jokių svarbių darbų, išskyrus labai blogus“, – sakė A. Nakas.
Pasak G. Aleknonio, žmonėms patinka nemokamų dviračių ar treniruoklių idėjos, nes jie labai mėgsta nemokamus dalykus ir nemąsto, kas ir kaip už juos iš tiesų sumoka. „Tikėtina, kad už tuos pačius dviračius mokėjo kokie nors rėmėjai. Kodėl niekas nesusimąsto, kad už tai kažkam vėl galėjo būti atlyginta kitais būdais?“ – kelė klausimą G. Aleknonis.
Anot G. Aleknonio, patys didieji A. Zuoko nuopelnai yra daugiau mistifikacija. „Ar tai tik mero nuopelnai, kad per ekonomikos palikimo ir statybų bumą vyko daug statybų? Žinau, kad jis susitvarkė savo aplinką, nutiesė gerą kelią prie namo, kuriame gyvena“, – ironizavo pašnekovas.
Kaip pabrėžia R. Ališauskienė, neatsititktinai A. Zuokas pagrindiniu oponentu Vilniuje laiko Darbo partijos lyderį Viktorą Uspaskichą. „Matyt, sunkmečiu išryškėjo noras matyti ūkiškai apie miesto reikalus kalbėti mokančius žmones. Abu šie politikai kaip tik orientuojasi į tokį įvaizdį“, – aiškina sociologė R. Ališauskienė.
Galėtume pridurti, kad abu kandidatai patinka jaunimui, kuris nelabai gilinasi į politiką, bet mėgsta linksmus, dinamiškus personažus. Be to, šalia V. Navicko atrodyti simpatiškam nesudėtinga – kaip Buratinui šalia Karabaso Barabaso.
VEKS, Guggenheimo ir kiti šleifai
Tokie milijoniniai projektai, kaip „Vilniaus Europos kultūros sostinė 2009“ (VEKS), laikinai atidėta Solomono Guggenheimo muziejaus statyba, tramvajaus ar metro tiesimas, išties yra A. Zuoko sugalvoti blizgučiai. Jis moka įtaigiai aiškinti, kad Vilnius dėl to taps moderniausiu Rytų Europos miestu.
G. Aleknonis teigia galįs apgailestauti, kad A. Zuoko gabumai ir kūrybiškumas nepanaudojami tikrai pozityviems darbams. „Gaila, kad taip yra. Juk tokios idėjos, kaip Guggenheimo muziejus, yra tiesiog pasityčiojimas iš visko, kas tik suvokiama. Lygiai tą patį galiu pasakyti ir apie Jono Meko muziejų. Kalbant apie baisiai gerus darbus, tai ryškiausias yra tas, kad ponas susitvarkė aplinką palei namą, kuriame gyvena“, – teigė jis.
Būtent vadovaujant A. Zuokui sostinė buvo imta suvokti kaip komercijos objektas, galimybė imti „drožlę“ („otkatą“). Galbūt dėl to A. Zuokas puikiai sutardavo su velioniu prezidentu ir premjeru Algirdu Mykolu Brazausku, kurį oponentai visada vadino egzistuojančios korupcinės sitemos patriarchu ir jam puikiai sekėsi panaudoti lėšas projektams. Dauguma jų būdavo įtartini. Vien tiks per VEKS Dublinui padovanota kalėdinė eglutė už beveik pusę milijono litų vertė visus kraipyti galvas. A. Zuoko sumanytą reikalą tęsė ir biznio mašiną sėkmingai suko gerai viską perpratę ir iš pirmtako pasimokę pasekėjai. Tas pats ir su milijonus kainavusiais fejerverkais ar šimtatūkstantine „menine investicija“ į surūdijusį vamzdį Neries pakrantėje. Visi supranta, kad tai absurdas, visi kalba apie pinigų plovimą. Daugelis oponentų kalba ir apie „misterį penkiolika procentų“ ir apie jo įpėdinius - mokinius, tačiau tai neturi padarinių. Viskas teisėta.
Kaltas ne vien Pinokis
A. Zuokas, nepaisant visų skandalų ir fantastinių projektų sąmatų, beveik neturėjo problemų, kilusių dėl teisėsaugos. Viskas, kuo jis atsipirko, yra jau panaikintas teistumas už mėginimą paveikti sostinės tarybos narį 2003 metais, kada svarbus buvo kiekvienas balsas.
Tai nesutrukdė jam ne tik būti išrinktam į Seimą, bet net ir tapti miestą valdančios koalicijos nariu. Ligi tol atvirai nuo A. Zuoko atsiribodavę Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų moralizuojantys lyderiai šypsodamiesi kalbėjo apie krikščionišką atlaidumą, o pats politikas tik šaipėsi.
Vėliau pamąstęs, paskaičiavęs A. Zuokas spjovė į Seimo nario mandatą ir perleido jį sutuoktinei. Be to, pompastiškai paaiškino, kad nemato galimybių prasmingai dirbti parlamente. Politologų ir sociologų tai nenustebino, nes Seimo reitingas nėra aukštas. Tauta nemyli partijų – šekit jums nepartinių ir nepriklausomų sėbrų kompaniją.
Kaip pastebi G. Aleknonis, dabar A. Zuokas vėl vaidina. „Važinėja riedžiu, dedasi demokratu. Žmonėms reikėtų susimąstyti, kad A. Zuoko riedis kainuoja brangiau už daugelio automobilius“, – priminė jis.
Rinkėjų atlaidumas „šiek tiek išdykusiam“, besišypsančiam nuo riedžio veikėjui pasitvirtins arba nepasitvirtins jau po savaitės. Tai gali būti savaip logiška – juk ir buvę A. Zuoko koalicijos partneriai, ir teisėsauga rodė atlaidumą. Teisėsauga, nepaisant visų Generalinės prokuratūros reformų ir rėksmingos jų reklamos, toliau sėkmingai marina VEKS ir kitas rezonansines bylas.
A. Nakas pabrėžia, kad A. Zuokas jei ir yra ryškus pavyzdys, tai ne vienintelis. „Tiek, kiek aš domėjaus, visi - prezidentė teisingumo ministras, Seimo pirmininkė ir visi likę rodo pirštu į prokuratūrą. Tai uždara organizacija, kurios dėka viskas tvarkoma taip kaip reikia. Tai yra neginčijamas faktas, todėl bet kokie rinkimai yra tuščias reikalas nes tai nė kiek nekeis esmės, ateis biški vienokie ar biški kitokie“, - nelinksmai svarsto jis.
Savivalda taip pat lieka nereformuota, o pati rinkimų sistema, taip ir nesuteikus vietos bendruomenėms galimybės realiai dalyvauti, siūlpo ne ką nors labai naujo, o tiesiog galimybę muklinti rinkėjus politikų „nepartiškumu“. Kadangi taip yra, rinkėjai pasmerkti rinktis tarp Pinokio ir Buratino, atidžiai stengdamiesi rasti dešimt skirtumų, įvertinti privalumus bei trūkumus. Politikams belika keisti makaulių ir nosių papuošalus.
*****
Vilniaus apygardos teismas 2010 metų kovą pripažino A. Zuoką kaltu dėl pasikėsinimo paveikti buvusį Vilniaus tarybos narį V. Drėmą. Nusikaltimo jis esą nebaigė, nes V. Drėma nesuprato, kad yra veikiamas. Už tai jam skirta 12,5 tūkst. litų bauda.
Incidentas įvyko 2003 metų per pavasarį vykusius sostinės mero rinkimus. Tuomet jis balotiravosi į mero postą ir, norėdamas užsitikrinti trūkstamus balsus, bandė palenkti į savo pusę tuometį tarybos narį V. Drėmą.
