„Būtinai pasirūpinsiu, kad istorijai išliktų ir nepasimirštų tų Seimo narių pavardės, kurie balsavo už „Leo LT“. Juos laikau niekšais“, sako buvęs disidentas.
Praėjusį savaitgalį 80-ties metų jubiliejų šventė vienas iš labiausiai žinomų kovotojų už Lietuvos valstybingumą, sovietinių laikų disidentas Antanas Terleckas. Jo įkurta Lietuvos laisvės lyga (LLL), pogrindinė tautinė, politinė Lietuvos organizacija, kovojo už Lietuvos Nepriklausomybę nuo SSRS. Vertindamas šių dienų įvykius Antanas Terleckas, kaip jam įprasta, žodžio į vatą nevynioja. Su juo kalbėjosi Tomas Čyvas.
- Visuomenė Jus pažinojo kaip kovotoją, entuziastą, aktyvistą, nuosekliai kovojusį už
savo idėjas. Ar ir dabar dar jaučiatės kovotoju, mėginate būti tiek pat aktyvus?
- Na, visuomenė mane ne visai tokį pažinojo, koks tikrai buvau. Daugelis laikė kažkokiu rėksniu, nors tokiu nebuvau niekada. Net KGB pulkininkui Česnavičiui viešai 1988 m. birželio 14 d. atleidau už visus per 25 jo „auklėjimo“ metus patirtus nemalonumus. Net daugelio bendražygių likau nesuprastas. Daugelis mano draugų sakė, kad to nereikėjo.
Nekalbant apie A. M. Brazauską. Kai jis balotiravosi į prezidento postą, vienintelis parašiau straipsnį apie tai, jog jis neturi moralinės teisės kandidatuoti. Laikiau ir tebelaikau jį Lietuvos valstybingumo priešu, tačiau kai prie Seimo pamačiau ant jo spjaudančias nelabai simpatiškas močiutes – supykau. Paklausiau policininkų – kodėl neduoda bananų. Jei jau žmonės išrinko – negalima spjaudyti ant savo valstybės.
Prisimenant, kaip toks mano įvaizdis buvo formuojamas, turiu pasakyt, kad čia neapsiėjo be KGB. Jie juk tyčia siuntė net vadinamąsias „megztąsias beretes“, kurios buvo stribų našlės ir pan. Dalis jų kompromitavo mane, kita dalis, pvz., V. Landsbergį.
Visada mitinguose nuo tų provokatorių, kurie buvo siųsti tyčia, turėjau saugoti tai A. M. Brazauską, tai Č. Juršėną.
- Jūsų visada deklaruotas tikslas – Lietuvos laisvė. Į šią sąvoką, per dvidešimt metų talpinta daugybė dalykų ir nurodyti skirtingi kriterijai. Kažkas manė, kad užtektų ekonominio savarankiškumo. Paskui sakyta, kad laisvi būsim kai išeis rusų kariuomenė. Vėliau manyta, kad laisvė bus įtvirtinta tada, kai įstosime į NATO ir ES. Visi šie etapai lyg ir praeitis, bet ar tikslas pasiektas? Kaip manote?
- Ne. Tikslas nepasiektas. Už tai atsakingi mūsų politikai, kurie pirmieji tapo valstybės vadovais. Jiems pritrūko patirties. Paimkime V. Landsbergį, ant kurio kariami visi šunys. Nesu iš tų, kurie jį koneveikia, bet ir jam pritrūko patirties. Tai išryškėjo jau pirmą dieną. 1990-ų m. kovo 11-ąją Nepriklausomybė kažkodėl paskelbta tik vakare. Juk reikėjo tą daryti iškart ir eiti su žmonėmis švęsti.
Toliau irgi pritrūko patirties bei ryžto. Kaip galima buvo leisti A. M. Brazauskui tapti prezidentu? Pirmajam sekretoriui partijos, kuri žudė tautą! Tai, kas dabar vyksta, yra anų dienų klaidų tąsa. Beje, žmonių, kuriems būtų užtekę ekonominio savarankiškumo SSRS sudėtyje, ir tada buvo labai daug.
- Tai ko gi trūksta, kad būtų pasiekta tai, dėl ko kovojate tiek metų?
- Trūksta drąsos. Nebeturim tos tautos, kokia buvo 1988-aisiais. Žmonės įbauginti labiau negu sovietmečiu. Kiek žmonių žuvo neaiškiomis aplinkybėmis, ir niekas to neištyrė. Pradedant A. Andreika, žurnalistu K. Žičkumi ir baigiant V. Pociūnu, kuris yra tos pačios serijos dalis. Šalyje laisvai veikia svetimų valstybių agentūra. Ko norėt, jei KGB rezervininkas A. Pocius gali tapti saugumo departamento vadovu. Dabar ir naujasis vadovas eina jo pėdomis...
Pasakysiu paprastai dėl dabartinio „Leo LT“ projekto. Jei turėčiau tokią tautą kaip 1988-aisiais, mes turėtume užgrobti – pabrėžiu: UŽGROBTI – Seimo rūmus ir išvesti iš ten tuos, kurie veikia prieš Lietuvą. Tie, kas balsavo už šitą įstatymą yra Lietuvos valstybės priešai. Aišku, gink Dieve, jų nereikia mušti, bet išvesti iš Seimo, kad eitų į visas keturias puses, o paskui šaukti naujus rinkimus.
- Dalis Jūsų bendražygių lyg ir ėmė atsiriboti nuo Jūsų, kritiškai vertinti Jūsų veiklą. Ką apie tai manote?
- Taip, kai kas net ėmė skleisti kalbas, jog nebuvau 1987-ųjų rugpjūčio 23-ą prie A. Mickevičiaus paminklo. Tai jau peržengiantis visas ribas melas. Dar paskleista gandų – neva esu labai turtingas. Jei parduotuvėje pasakau, kad kažkas brangu – man sako: „ na jau – Terleckas pinigų neturi...“ Net juokinga.
- Tikrai yra teigiančių, kad tada – prie A. Mickevičiaus paminklo - Jūs buvote, bet nekalbėjote. Taip tvirtina, pvz., Nijolė Sadūnaitė. Ji net tvirtina, kad jai teko imtis iniciatyvos, nes žmonės ėmė nekantrauti.
- Taip – nekalbėjau. Taip – kalbėjo ji. Ačiū jai už tai. Mitingas buvo sumanytas mano, o kad kalbėsiu ne aš buvom nutarę iš anksto. Mane KGB iki tol ir taip buvo pratampę už daugelį kitų dalykų. Man derėjo padaryti pauzę. Turėjo kalbėti P. Cidzikas, bet išėjo kitaip. Jokio nekantravimo ten nebuvo. Ką čia dabar daug kalbėti. Svarbu, kad viskas pavyko.
Dar kai kas priekaištauja, kad aš neva laisvai važinėjau po SSRS, nors kitus disidentus mesdavo iš traukinių. Tai irgi melas. Aš tiesiog, kai kitus ėmė mėtyti, nebevažiavau, nes supratau, kas bus.
- Ką veikiate dabar ir ką planuojate?
- Rašau atsiminimus ir neatsižadu kitos veiklos. Būtinai pasirūpinsiu, kad istorijai išliktų ir nepasimirštų tų Seimo narių pavardės, kurie balsavo už „Leo LT“. Juos laikau niekšais.
****
Antanas Terleckas gimė 1928 m. vasario 9 d. Ignalinos rajone, Krivasalio kaime – Lietuvos visuomenės veikėjas, disidentas, aktyvus kovotojas už žmogaus teises, pogrindinės organizacijos Lietuvos laisvės lyga steigėjas bei lyderis.
Baigęs penkias klases, Antanas Terleckas įstojo į Vilniaus prekybos technikumą, baigęs studijavo Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete.
1954–1957 metais dirbo SSRS valstybinio banko Lietuvos skyriuje kredito inspektoriumi, Vilniaus miesto valdybos viršininko pavaduotoju, lygiagrečiai mokėsi Lietuvos mokslų akademijos Ekonomikos instituto aspirantūroje.
1978 m. vasarą su bendraminčiais įkūrė Lietuvos laisvės lygą, kovojo už žmogaus teises, Lietuvos Nepriklausomybę. 1998 m. rugpjūčio 21 d. apdovanotas 3 – ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu.
