Vytauto Kernagio netekimas mūsų kartai – penkiasdešimtųjų kartai, Sąjūdžio kartai – vienas skaudžiausių praradimų. Vytautas Kernagis mums buvo tas pats, kas Bitlai ar Žalgirio rungtynės su CASK. Gaila, kad J.Ivanauskaitė, V.Kernagis, J.Miščiukaitė yra tie žmonės, kuriuos likimas taip negailestingai pasiima.
J. Ivanauskaitę tenka prisiminti ne tik dėl jos ir Vytauto Kernagio panašaus likimo, bet ir dėl jos meilės kenčiančiam Tibetui. Šiomis dienomis neišvengiamai iškyla klausimas – ką Jurga šiandien darytų, ir ką ji kalbėtų matydama šiandieninę Tibeto žmonių tragediją.
Tibeto likimas yra toks pat kaip Lietuvos, tik gal dar tragiškesnis. Aš tikiuosi, kad Prezidentas, Premjeras ar galų gale užsienio reikalų ministras ras savyje drąsos ir viešai užtars kenčiantį Tibetą, nepaisant to, kad Kinija yra didelė.
Neišnaudojame galimybių dalyvauti europiniuose susitikimuose
Pastarosiomis dienomis Briuselyje teko dalyvauti įvairiuose aukščiausio lygmens europiniuose ir transatlantiniuose forumuose. Gaila, kad viename iš jų, - Maršalo fondo Briuselio konferencijoje, kurioje dalyvavo nuo J.Solanos iki JAV vidaus saugumo sekretoriaus Čertovo, o tarp jų ir Danijos premjeras Rasmusenas, ir NATO generalinis sekretorius Šeferis, ir EK komisaras, mūsų geras pažįstamas Verheugenas, gerai žinantis, kas yra įrašyta į Lietuvos narystės ES sutartį dėl Ignalinos uždarymo. Taip pat gaila, kad tokiame forume, kuris Europoje yra laikomas vienu iš svarbiausių, iš Lietuvos dalyvavo tik pora žmonių, o premjeras G.Kirkilas dėl jam vienam težinomų priežasčių atsisakė dalyvauti labai vertingoje diskusijoje apie naują Rusijos valdžią. Apmaudu, nes tokie forumai yra labai gera vieta tartis dėl šaliai svarbių energetikos reikalų.
Europos Komisijai pateikta klaidinga informacija
Taigi dar kartą apie energetiką – kai kuriuose Europos koridoriuose jau pradeda girdėti, kad Lietuvoje po 2010 metų pradžios bus problemų. Ir pradeda girdėti ne dėl tariamai iki šiol slapta vykusių Vyriausybės derybų su Europos Komisija, bet žymiai labiau dėl to nevyriausybinio triukšmo, kurį mes keliame ir kėlėme, matydami Vyriausybės neveiklumą, patys skaičiuodami, kokia gali būti elektros kaina, triukšmo, kurį kėlė ir kiti Seimo nariai ar visuomenės atstovai. Keista girdėti valdančios koalicijos partijų pasipiktinimą, kad keli Seimo nariai dėl Ignalinos II bloko pratęsimo parašė Europos Komisijos Prezidentui ir gavo iš jo neigiamą atsakymą. Manau, kad labiau reikėtų pasipiktinti valdančios koalicijos atstovais, kad jie iki šiol neorganizavo nei jokių laiškų rašymo, nei parlamentarų kelionių į svarbiausias sostines, ir elgiasi taip, lyg norėtų aiškiai parodyti, kad jiems šita problema visai nerūpi, nes ją spręsti turės jau kitas Seimas ir kita Vyriausybė. Akivaizdu, kad nedelsiant yra reikalingas aiškus visų veiksmų planas, o ne eilinės porcijos atsitiktinių šūksnių po kelionių į Europą – tai vilties yra, tai vilties nėra. Tokio plano reikalausime artimiausiu metu Europos reikalų komitete.
Kita vertus, Seimo narių gautas atsakymas iš J.Barroso yra vertingas ir ta prasme, kad aiškiai parodo, jog Vyriausybė vis dar nesugeba pateikti Europos Komisijai tikslios informacijos apie energetinių projektų realizacijos Lietuvoje perspektyvos. Kaip žinoma, Elektrėnų modernizacija geriausiu atveju bus užbaigta tik 2012 metais. Tuo tarpu žiniasklaidoje skelbiama (Lietuvos žinios, 2008-03-14) kad, atsakydamas į grupės Seimo narių laišką, Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barroso teigia, jog Lietuvoje “2010 metų pradžioje modernizavus Lietuvos šiluminę elektrinę (1500 MW) ir pastačius naują kombinuoto ciklo jėgainę (400 MW), bus pagaminama 1900 MW energijos”.
Todėl šiandien, turėdamas galvoje Ministro Pirmininko pasakymą, kad Lietuvos Vyriausybė slapta derėjosi su Europos Komisija dėl II-ojo Ignalinos branduolinės jėgainės bloko pratęsimo galimybės, siųsiu paklausimą Premjerui, su vienu klausimu: kas iš Lietuvos Vyriausybės atstovų Europos Komisijai pateikė tikrovės neatitinkančias žinias apie Lietuvos elektrinės 1500 MW galios blokų modernizavimą bei naujos kombinuoto ciklo 400 MW jėgainės pastatymą 2010 metų pradžiai?
Vyriausybė nesprendžia energetikos klausimų
Antras dalykas, kurį taip pat reikia nedelsiant spręsti, bet jau Lietuvos viduje, - tai kaip veiks Elektrėnų elektrinė tiek iki modernizacijos, tiek ir po jos, tai yra po 2012 metų. Dilema, į kurią ši Vyriausybė net nesistengia rasti atsakymo yra ir paprasta, ir sudėtinga: jeigu 2010 metai Ignalinos II blokas bus uždarytas ir visą atsiradusį elektros trūkumą turės padengti Elektrėnai, kyla klausimas, ar jie turės iš ko elektrą gaminti, tai yra, ar jie turės pakankamai dujų. Tam reikia papildomų sutarčių su “Gazprom” bei iki 1 mlrd. litų dydžio investicijų į dujotekių modernizaciją. Dujotekių modernizacija užtruktų 2 -3 metus. Kol kas Vyriausybė jokių sprendimų nėra priėmusi, ir šios problemos sprendimas nėra aiškus, nors laikas bėga labai greitai. Ir vėl neaišku, ar Vyriausybė paprasčiausiai nežino, ką daryti, ar tiesiog galvoja, kad geriausia būtų šios problemos sprendimą palikti kitai Vyriausybei ir kitam Seimui.
Lietuvoje reikėtų aiškaus valstybinio sprendimo, kad būdama izoliuota energetinė sala, ji Elektrėnus galės naudoti vietoje Ignalinos II bloko tik tuo atveju, jeigu Elektrėnai turės nuo “Gazprom” nepriklausomą dujų importą. O tai reiškia, kad Lietuva Elektrėnams reikalingą papildomą dujų kiekį pirks ne iš “Gazprom”, bet įsiveš suskystintų dujų pavidalu, tam reikalui pasistačiusi suskystintų dujų terminalą. Nes kitu atveju ji pasidarytų perdaug priklausoma nuo vieno tiekėjo. Tai būtų dar vienas argumentas, kodėl reikia atidėti Ignalinos II bloko uždarymą. Anot specialistų, suskystinto dujų terminalo statyba užtrūktų ketvertą metų. Taigi dabar pradėjus tokias statybas, apie 2012-13 metus galima turėti alternatyvą. Bet tam reikia veiklios Vyriausybės, o ne tokios, kuri veikia “stumk-trauk” principu.
Premjerui bus pateikti klausimai dėl “Leo,lt”
Energetikos reikaluose negalime be parlamentinės priežiūros palikti ir “Leo,lt” formavimo. Tenka apgailestauti, kad Premjeras žiniasklaidai prasitaria, kad jis nežino, ar sutarčių projektai jau yra suderinti ir parafuoti, nes tai reiškia, kad ir toliau Vyriausybė nesiruošia tinkamai ginti valstybės interesų ir visą reikalų tvarkymą yra atidavusi tik privačiam investuotojui. Pagal Atominės elektrinės įstatymą, Vyriausybė privalo pateikti visą informaciją apie sutarčių sudarymą Semui. Deja, iki šiol to neįvyko. Dar daugiau, Premjeras, nors pats save paskyrė prižiūrėti Vyriausybės veiklą, steigiant “Leo,lt”, arogantiškai atsisakė atvykti į susitikimą su mūsų frakcija ir atsakyti į mūsų žodinius klausimus. Todėl šiandien Premjerui bus išsiųsti mūsų raštiški klausimai dėl “Leo, lt” formavimo. Jame bus trys pagrindiniai klausimai:
“1. Ar nacionalinio investuotojo priežiūros komitetas yra parengęs kalendorinį veiksmų planą, numatanti kaip Leo.lt bus kuriamas? Jei taip, prašytume jį pateikti Seimo nariams.
2. Kokiomis svarbiausiomis nuostatomis ketinama papildyti akcininkų sutartį?
3. Kada numatoma nuo “Lietuvos energijos” atskirti Kruonio hidroakumuliacinę elektrinė bei Kauno hidroelektrinę? Koks bus šių naujų įmonių statusas, kaip bus finansuojama jų veikla, jeigu jų veikla bus pagrįsta iš komercinės veiklos gaunamomis pajamomis, tai kiek dėl to pabrangs elektra buitiniams vartotojams?”
Paulausko skyrimas Aplinkos ministru – lapės įleidimas į vištidę
Praėjusią savaitę aplinkos ministrui A.Paulauskui jo vadovaujama socialliberalų partija parodė, kad būdamas ministru, jis turi ne ginti gamtą ir UNESCO saugomą Neringą bei rūpintis visuomenės pasitikėjimo pelnymu artėjant Prezidento rinkimams. Visų pirma, A.Paulauskas turi rūpintis savo bendražygių ir galbūt rėmėjų statybiniais interesais, kurie dažnai yra neteisėti.
Ministras aiškiai parodė, kad yra pasiruošęs paklusniai tokią partinę nuostatą įgyvendinti. Gal net pats ją ir formuoja. Susidaro vaizdas, kad yra teisūs tie, kurie sako, kad premjero ir Prezidento sprendimas paskirti A.Paulauską aplinkos apsaugos ministru, yra tas pats, kas lapę įleisti į vištidę. Tik vištidė šį kartą yra visa Lietuvos gamta ir ypač jos vertingiausi deimantai – Trakai ir Neringa.
Tokio įžūlumo ir cinizmo, kokį demonstravo ministro partiniai bičiuliai Jakavonis, Zujevas ir Valceris, senai neteko matyti. Seimo Aplinkos apsaugos komitete teko pasidomėti tariamais neringiškių skundais dėl R.Baškytės ir A.Stancikienės veiklos, nenustebau, kai pasirodė, kad šie skundai pasipylė buvusiam generaliniam prokurorui tapus ministru. Juos taip pat inicijavo asmenys, turintys problemų su statybų Neringoje teisėtumu. Manau, kad Paulauskas pats sau turėtų atsakyti, kodėl jo tapimas ministru sukėlė tiek daug vilčių neteisėtų statybų entuziastams.
Taip pat esu įsitikinęs, kad būtų vertinga, jeigu šalies vadovas Valdas Adamkus pasikviestų naują aplinkos apsaugos ministrą ir pasikalbėtų su juo apie Prezidentui svarbią ir žinomą temą – Neringos gamtos apsaugą. Gal tai padėtų apsaugoti Neringą nuo naujų kormoranų – ministro bičiulių socialliberalų?
Parengta pagal 2008m. kovo 17 d. spaudos konferenciją
