Pokalbis su pirmuoju atkurtos Lietuvos generaliniu prokuroru Artūru Paulausku – apie 1991-ųjų sausio 13-osios įvykius.
– Kokie Jūsų, tuomečio generalinio prokuroro, atmintyje išliko 1991-ųjų sausio įvykiai?
–Tų dienų nerimo ir jaudulio neįmanoma užmiršti. Net šiandien, po dvidešimties metų, kai galima lyg ir ramiau pažvelgti į tų dienų įvykius. Jau 1991-ųjų sausio pradžioje buvo akivaizdu, kad bręsta neeiliniai įvykiai, artėja atomazga: TSRS kariškiai, jedinstvenininkai kasdien elgėsi vis įžūliau.
Lyg šiandien akyse – žmonių skausmas, ašaros, pasiryžimas kautis už nepriklausomybę. Ir man Sausio 13-oji – pirmiausia, žmonės, jų poelgiai.
Tomis dienomis pas mane atėjo mano pavaduotojas Gediminas Jankūnas – nuostabus kolega, draugas, tvirtas žmogus (deja, jo jau nebėra tarp mūsų). Jis paprašė ginklo ir pareiškė, kad eis ginti Nepriklausomybės. Ir tokių prokurorų, pasiryžusių atiduoti gyvybę už Lietuvą, buvo absoliuti dauguma.
Tokia 1991-ųjų sausį buvo Lietuva.
Dar sausio 11 dieną Generalinės prokuratūros vardu viešai pareiškiau, kad visi, kurie sutiks dirbti su okupantais, bus laikomi Tėvynės išdavikais.
– Kokia buvo Jums Sausio 13-osios naktis?
– Dar prieš Sausio 13-ąją Generalinė prokuratūra dirbo ir dieną, ir naktį.
Vakare, prieš tragiškus įvykius, išskubėjau į Aukščiausiąją Tarybą, iš ten – prie televizijos bokšto. Jau vykstant televizijos bokšto link sutikti žmonės pranešė, kad šaudoma, yra aukų.
Generalinė prokuratūra dar tą pačią naktį pradėjo tyrimą. Važiavome per morgus, apklausėme liudytojus, nukentėjusiuosius. Santariškių klinikų morge susidūrėme su TSRS kariškiais, atvykusiais atsiimti žuvusio saviškio, vyriausiojo leitenanto, kūno. Faktą, kad užimant Televizijos ir radijo komitetą, žuvo jų kariškis, jie dar ilgai slėpė ir neigė.
Taigi Sausio 13-osios byla pradėta tą naktį, bet, deja, ji iki galo nėra užbaigta dar ir šiandien.
Tirti šią bylą buvo nelengva: šalyje siautėjo svetimos valstybės pajėgos, tiesiogiai trukdė mums tirti nusikaltimus. Labai sunkus laikotarpis buvo prokurorams. Užtenka prisiminti faktą, kad mums, nepriklausomos Lietuvos prokurorams, teko dirbti sąlygomis, kai šalyje veikė ir kita, alternatyvi prokuratūra.
Ir man, ir mano kolegoms 1991-aisias tekdavo ne kartą dirbti nemiegojus po tris paras. Ir miego nesinorėjo. Buvo tik ryžtas, azartas, noras greičiau išvaryti okupantus. Buvome pasiryžę viskam, eiti iki galo. Juolab kad ir aš, ir mano bendražygiai buvome sulaukę nedviprasmiškų grasinimų.
– Ar šiandien dar gali paaiškėti naujų faktų apie Sausio 13-ąją?
– Visi pagrindiniai faktai yra atskleisti, nustatyti nusikaltimų organizatoriai, vadovai. Gali paaiškėti nebent kokios nors naujos tų įvykių detalės, bet jos tikrai nebus esminės. Mes kruopščiai dirbome, tikrinome faktus, kiekvieną informaciją, rinkome įrodymus.
Po tragiškų įvykių buvo pasklidę gandai, kad okupuotame televizijos bokšte slepiami žuvusių Lietuvos žmonių kūnai. Po ilgų derybų su kariškiais, mums, trims nepriklausomos Lietuvos pareigūnams – vidaus reikalų ministrui Marijonui Misiukoniui, sveikatos ministrui Juozui Olekui ir man, generaliniam prokurorui, buvo leista apžiūrėti televizijos bokštą. Apžiūrėjome visą pastatą, aplinkinius pastatus, bet nužudytų žmonių kūnų neradome. Dar ir šiandien saugau automatų šovinių gilzes, kurių tąkart prisirinkau televizijos bokšto koridoriuose.
Tirti bylą tapo lengviau po nepavykusio pučo Maskvoje 1991-ųjų rugpjūtį. Man pačiam teko vykti į Maskvą, apklausti Jazovą, Kriučkovą, kitus aukštus TSRS veikėjus, prikišusius nagus prie Sausio 13-osios įvykių. Jie nebuvo nuoširdūs, ne visi davė parodymus, bet iš visų tų netiesioginių ir tiesioginių įrodymų mums pavyko atkurti visus Sausio 13-osios įvykius.
Galiu drąsiai pasakyti, kad TSRS vadovo M. Gorbačiovo teiginiai, esą jis nieko nežinojo apie beginklių Lietuvos žmonių žudynes Vilniuje, yra netiesa.
– Ar Lietuva šiandien suvokia Sausio 13-osios prasmę?
– Aukos negali būti ir nėra beprasmės.
Prieš dvidešimt metų Lietuvos žmonės suprato, kad kova už Lietuvą – ne vien tik dainos. Kad visi mes esame taikiniai. Kad tik susivieniję galime apginti Nepriklausomybę.
Prieš dvidešimt metų žmonių širdyse liepsnojo ryžtas apginti ne valdžią, o Lietuvą. Buvo aiški idėja ir tikslas – Lietuvos nepriklausomybė.
Deja, šiandien mus visus vienijančios idėjos nėra, ryžtą pakirtusi socialinė neteisybė, teisingumo nebuvimas visomis prasmėmis.
Vis dėlto manau, kad galime susivienyti. Ir mus visus vėl gali suvienyti baimė prarasti Lietuvą. O toks pavojus, siautėjant emigracijos šmėklai ir neteisingumui, yra realus.
Artūras Paulauskas: „Prieš dvidešimt metų Lietuvos žmonės suprato, kad kova už Lietuvą – ne vien tik dainos. Kad visi mes esame taikiniai. Kad tik susivieniję galime apginti Nepriklausomybę“.
