Prieš kalbant apie tokias religines-kultūrines skirtybes kaip krikščioniškoji Europa, Iranas ar Talibanas, yra būtina apsidrausti – Osvaldo Spenglerio doktrina, kad svetima kultūra yra iš esmės nepažini, tebegaliojair XXI a., nepaisant visų humanitarinių ir technologinių pasiekimų. Galima domėtis kitomis kultūromis, giliai įnikti į kurią nors jų, gal net paskirti jai visą gyvenimą kaip kokiam Heinrichui Schliemannui, bet savo esmės prašalaičiui ji neatvers. Tai ir yra tikros, gelminės kultūros požymis – likti nepažinia svetimam žvilgsniui.
Mums, europiečiams, niekada nesuprasti, kas yra dao, lietuvis niekada nesuvoks ir nepatirs, kas yra duende, lygiai kaip ispanui nepažini ir nesuprantama liks roma, o vainachas niekaip negalės išaiškinti kas yra jahj. Taip ir su islamu – turime sutikti, kad niekada nesuvoksime raktinių islamo žodžių bei sąvokų. Norint atrakinti šią genialią Spenglerio maksimą, reikia kalbėti ne tiek apie formas, kiek apie esmes.
Už kiekvienos kultūros, jos apraiškų, formų pasaulio tyliai glūdi esmės, jas pagimdžiusios. Būtent jos ir yra nepažinios, nes esmės esmė ir esti tai, kad ji yra absoliučiai nepakartojama. Esmės nepanašios, tad kitos esmės nei tavoji, kurioje radaisi, kurioje esi, pažinti yra neįmanoma. Jei formų pasaulyje, žaismėje ir yra galimi atsitiktiniai – dažniausiai – sutapimai ar panašybės, tai esmių pasaulyje tai nepasiekiama.
Šitai galioja kultūros srityje, žmogiškame lygmenyje. Kitaip yra religijos, dieviškajame lygmenyje, nes Dievas yra esmių esmė, Dievas yra pati Esmė, „Tas, kuris esti“, sum qui sum. Čia komunikacija yra įmanoma.
Europiečių pastangos suvokti islamą tėra varžybos tarp tų, kurie daugiau ar mažiau prisiskaitė daugiau ar mažiau patikimų tekstų. Tačiau esamasis laikas vis vien reikalauja pastangos. Tarp krikščionybės ir islamo sproginėjanti priešprieša nežada taikos, tačiau paliaubos žmogaus jėgoms yra įmanomos, o ir Dievo planai mums nežinomi. Paradoksalu, bet dabartis tam tikra prasme yra tam palanki – gaivalinga islamo energetika kartu su krikščionybę ištikusia mažakraujyste verčia abipusiškai stengtis priartėti ar bent atidžiau viena į kitą stebeilytis. Aišku, turimi omenyje ne abiejų religijų kraštutinumai ir perversijos. Nuo vienos jų – izmailizmo sektos, pagimdžiusio al Káidą, ir reikėtų pradėti.
Izmailizmas ir kalifatas
Turima omenyje šios ideologijos esmė – į blogį atsakyti blogiu, blogį naikinti blogiu. Izmailitų asasinai, žmogžudžiai (nuo hashashines, hašišo prisirūkę), kurie buvo siunčiami į miestų gatves, pjovė ne tik kitatikius (kafirus) ir klaidatikius (munafikus), kalbant šiuolaikinių modžahedų terminologija, bet ir šiuo požiūriu niekuo dėtus, – jei tokie pasipainiodavo po ranka ir kliudydavo. Izmailizmo pėdsakai itin ryškūs al Káidos ideologijoje. Izmailizmas yra pasekmė tos islamo pasaulį ištikusios katastrofos, kai po Pirmojo pasaulinio karo, suirus Osmanų imperijai, buvo sunaikintas ir kalifatas, tas islamo Vatikanas, ir neliko centralizuojančios bei drausminančios dvasinės institucijos, o kartu ir dvasinio autoriteto, apsaugančio nuo paklydimų. Todėl islamo pasaulis pagrindiniu savo uždaviniu laiko kalifato atkūrimą: „Poreikis Centro, esančio virš valstybės, įbūtinančio Ummą [musulmonų bendruomenę, – A. P.] koncentruojančio jos potencialą, nukreipiančio jos valią, vis labiau aktualus šiandien. Umma pereina nuo gynybos į augimą.
O tai yra neįmanoma esant dabartinei padėčiai, kai vyrauja decentralizacija, veikia daugybė autonominių projektų, keletas veikiančių jėgų ir t. t. Todėl būtinai reikalingas tam tikras centras, kolektyvinės smegenys. Tai – efektyvaus civilizacinio proveržio sąlyga“.
Būtent šis siekinys yra pagrindas, išankstinė sąlyga islamo ir krikščionybės (katalikybės) dialogui, nes be islamo centralizacijos suartėjimo pastangos pakimba ore. Ir Ummoje stiprėja suvokimas, jog vieniems musulmonams atsilaikyti prieš dadžališkąją-antikristinę negandą nepavyks, tad būtina ieškoti sąjungininkų, „sutarties žmonių“, jų terminais kalbant. Tokiais yra laikomi krikščionys ir alterglobalistai. Išties kalifato klausimas yra vidinis tik teologine prasme, o realiai jis buvo pagrindinė trijų dabarties karų su islamistais priežastis.
Pradėkime kad ir nuo fakto: 1428 m. ramadano 28 d. (2007-11-25) buvo panaikinta Čečėnijos Respublika Ičkerija ir paskelbtas Kaukazo Emiratas – vieninga Kaukazo islamo valstybė.
Pirmą kartą ši idėja buvo iškelta jau prieš dešimt metų vadinamajame „Ičkerijos ir Dagestano tautų kongrese“. Šitai paskelbė gerai žinomas Movladis Udugovas, tas pats, apie kurį generolas Trošinas yra pasakęs, kad jis vienas laimėjo 1994–1996 m. informacinį karą prieš visą Rusijos propagandinę mašiną, ir kuris dabar, po Osamos bin Ladeno likvidavimo, yra labiausiai medžiojamas žmogus. Teko su juo bendrauti anų laikų Grozne-Džohargaloje, niūrų ir purviną karo pradžios rudenį, kur po pirmųjų antpuolių gatvių sankryžose riogsojo pamušti tankai, dar nebuvo išsisklaidęs parako smarsas, o ant medžių šakų kadaravo išsprogdintų kūnų liekanos. Jaunas, beveik vaikėzas, niekuo neišsiskiriančios, visiškai nekaringos išvaizdos, jau tada jis buvo dešinioji Džoharo ranka – kartu su Zelimchanu Jandarbijevu. Jau tada jis teigė, kad būsimajame kare vis svarbesnis taps religinis faktorius. (Dar šeichas Mansūras, carinės Rusijos priešas, siekė sukurti Kaukazo tautų emiratą, vasališkai pavaldų Osmanų kalifatui.) Štai ką Movladis yra pasakęs apie kalifatą, savaip perteikdamas mintis iš Korano: „Pranašo Mahometo hadise sakoma: po teisingojo kalifato seks paveldimos monarchijos periodas, kurį pakeis tironija ir fitna (nesutarimai), o paskui vėl ateis teisingojo kalifato periodas“.
Panašiai kalba ir islamo priešininkai: Donaldas Rumsfeldas, buvęs JAV gynybos ministras: „Irakas būtų tapęs atrama naujojo islamo kalifato, apimančio visus Artimuosius Rytus [...]. Tokie jų planai, taip jie pareiškė“. Anthony Blairas, buvęs Britanijos premjeras: „Būtina užkirsti kelią „blogio ideologijai“, kuri siekia sukurti įtakingą Talibano valstybę ir šariato įstatymais valdomą visus musulmonus vienijantį kalifatą“. Henry Kissingeris: „Pagrindinis priešas yra aktyvus islamo fundamentalistų sluoksnis, kuris siekia eliminuoti nuosaikų islamą išpažįstančias bendruomenes kaip trukdančias atkurti kalifatą“. Vladimiras Putinas: „Čečėnai kovoja ne už nepriklausomą Čečėnijos valstybę, jie kariauja už kalifato – nuo jūros iki jūros – sukūrimą. Tai ką, norite, kad mes jiems šitai leistume?“
*
Religijotyroje mažiausiai pažintas yra ankstyvasis, pirmojo tūkstantmečio po Kr. pabaigos laikotarpis, o jis kaip tik ir yra įdomiausias. Tada susidūrė ką tik gimusi religija islamas su labai jauna, dar neturinčia vyraujančio teologinio vektoriaus krikščionybe. Spengleris yra apibūdinęs arabišką kultūrą kaip amorfišką, tiksliau, kaip įgavusią pseudoformą. Šitai jis nusako vaizdžiu palyginimu: įsivaizduokime, kad į uolienas prasiskverbęs vanduo ištirpdo kristalinę padermę. Vėliau iš ugnikalnio įsiveržusi lava užpildo šią tuščią ertmę, sukurdama pseudoformas, imituojančias nebesančias kristalines struktūras. Išoriškai turėdama kristalo formą, ši naujai gimusi materija yra iš esmės amorfiška. Tai simbolizuoja arabeska, kurią filosofas parinko arabų kultūros prafenomenu, esminiu ženklu. Arabeska liejasi neturėdama nei pradžios, nei pabaigos, joje pulsuojanti esmė, jos esá taip ir neįgauna aiškesnės formos. Taip ir arabų kultūra – griuvus, ištirpus Antikos pasauliui, anihiliavusis jam kaip formai, arabų, dykumų klajoklių genčių lava užpildė atsiradusias tuščiasertmes.
Arabų religija islamas irgi neišvengė įtakų, o gal išvis buvo įspraustas į jau susiformavusios krikščionybės formas. Jau pati islamo pradžia, takoskyra tarp sunitų ir šiitų, daug kuo primena krikščionybės gimimo peripetijas. Naujajame Testamente yra aprašytas epizodas, kai du broliai, Jokūbas ir Jonas, motinos padedami, bando užsitikrinti Jėzaus palankumą ir taip paveldėti tęstinumo monopolį. Panašiai ir ankstyvajame islame, kai imamas Alì (arab. 'Alī ibn Abī Tālib) ir jo aplinka, iš kurios vėliau kilo šiizmas, ginčija teisę į ką tik mirusio pranašo Mahometo dvasinį paveldą, remdamiesi giminyste.
Begimstančioje krikščionybėje apaštalavimo darbai ir kryptys buvo pasidalyti tarp Pauliaus ir Jokūbo šalininkų, ir tai įvyko taikiai – padavė [...] dešines draugystės ženklan, kad mes eitume pas pagonis, o jie pas žydus (Gal 2, 9). Kitaip šis procesas vyko islamo pasaulyje – jame įvyko skilimas, įraža, išlikusi iki šių dienų.
Šiitai
„Iraniškoji“ islamo kryptis, ko gero, artimiausia krikščionybei grynai dėl žemiškų priežasčių – savo indoeouropietiškų šaknų. Po pranašo Mahometo mirties begimstantį islamo pasaulį kurį laiką valdė šalininkai religinės krypties, kuriai vėliau prigijo sunizmo pavadinimas. Tačiau netrukus (661 m.) kilo sąjūdis, kurio svarbiausias atstovas buvo artimas pranašo giminaitis Alì, teigęs, kad islamo dvasinio ir religinio paveldo tesėjai turi būti kilę iš artimiausios jo aplinkos. Po Alì mirties dieviškąja emanacija buvo apdovanoti šventieji imamai, šiitų bendruomenės vadovai. Čia išsiskiria šiizmo ir sunizmo dogmatika – sunizme imamai yra tik bendruomenės išrinkti dvasiniai ir pasaulietiniai vadovai, o šiizme imamų luomas yra labiau sakralus, turintis netgi mistinės patirties ir išminties. Pradžioje būta dvylikos imamų, tiesioginių Alì palikuonių (palyginkime su dvylika apaštalų). Visi jie, kaip ir krikščioniškieji apaštalai, žuvo kankinio mirtimi, už tikėjimą. Išskyrus vieną, dvyliktąjį... Dvyliktasis imamas, Mahdì, gyvas būdamas dingo oloje, todėl vadinamas „pasislėpusiuoju“. Pasirodys jis tik „laikų pabaigoje“, keletą metų iki Paskutiniojo teismo dienos, idant išgelbėtų žmoniją, nugalėdamas Dadžalį (al-Masīh ad-Dağğāl), islamiškajį Antikristo atitikmenį, užvaldžiusį pasaulį. Tačiau tai jis darys ne vienas, bet kartu su Isa.
Kas gi yra Isa? Isa, Mariam sūnus – taip vadinamas Jėzus Korane. Jis čia nelaikomas Dievo sūnumi, tačiau dažnai vadinamas Alacho dvasia, Alacho žodžiu, Alacho siųstu. Jo santykiai su Dievu ypatingi – kaip ir Adomas, Jis buvęs sutvertas išmolio Dievo žodžiu, – ne taip, kaip kiti pranašai. Jėzaus mirties aprašymas Korane primena detektyvą – jis buvęs gyvas paimtas į dangų, o ne nužudytas. Sakantieji, kad Jėzus buvęs nužudytas, pagal Koraną neturi tvirtų įrodymų, jiems taip tik pasirodę – vietoj Jo tikriausiai buvęs nužudytas kitas žmogus. Tačiau prieš Paskutinįjį Teismą Isa grįšiąs į žemę ir įkursiąs Tiesos karalystę (kartu su Mahdì)...
Šiizmas yra išplitęs tik Irane ir aplink jį, o šią salą supa arabų-sunitų jūra. Kultūrologine (ne teologine!) prasme sunitų ir šiitų priešprieša yra tolygi arabų, semitų-chamitų pasaulio ir Indoeuropos konfrontacijai. Ypač įdomi yra šiuo atžvilgiu Ispanijos istorija – būtent ispanai turėjo ilgiausiai trukusį iš visų ide etnosų kontaktą su islamo pasauliu. Ta pačia prasme šiizmą galima būtų vadinti indoeuropietiškuoju islamu, o ispanišką katalikybę – krikščioniškuoju karingu šiizmu.
Abi šios religinės srovės didelį dėmesį skiria martirologijai, kankinių už tikėjimą kultui. Abi jos turėjo sukaupusios dideles dinaminės energijos atsargas, kurios lėmė veiksmo, jėgos, o negatyvia prasme ir prievartos pirmenybę. Tačiau jeigu krikščionybė, sekdama Kristaus mokymu „atsukti dešinį žandą“, išsigydė nuo pagundos nešti gėrį jėga, tai islamo pasaulis tebėra įkliuvęs į „akis už akį “ spąstus.
Iranas
Šiaip jau islamo pasaulyje dominuoja sunizmas, o šiizmas dažnai traktuojamas kaip sekta, kraštutiniu požiūriu šiitai netgi nelaikomi Ummos nariais. Tačiau palikime šias problemas patiems broliams musulmonams (man besilankant Irane už bandymą sprogdinti sunitų šventovę mirties bausme buvo nubaustas šiitas, o ajatola Chomeinì (pers. Ruhollah Musavī Homejnī) nedviprasmiškai perspėjo, kad bus vienodai griežtai baudžiamos abi pusės, nes tai yra nusikaltimas prieš Alachą)...Iranas yra apskritai arčiausiai to, kas vadinama idealios teokratinės valstybės modeliu. Aukščiausia Irano valdžia, dvasinis lyderis – Fakih (farsi kalba reikštų maždaug „šventas teisuolis“) yra išrenkamas (tiksliau sakyti – parenkamas) iš aukštųjų dvasininkų, panašiai kaip popiežius. Maža to, jis yra dar ir Rahbar, t. y. ir aukščiausia valdžia apskritai.
Tačiau tiesiogiai į civilinės valdžios reikalus jis ir jo taryba nesikiša, prezidentas Achmadinežadas (pers. Mahmūd Ahmadī-Nežād) valdo visiškai autonomiškai. Bet jei kas nors ne taip, tai iš viršaus pasigirsta įspėjimas – panašiai reaguoja ir mūsų Vyskupų konferencija. O jei ir toliau „ne taip“, tai baisu ir pagalvoti, nes už ajatolų stovi rūstusis islamo revoliucijos sargybinių korpusas – vyrai matę šilto ir šalto, ginkluoti iki dantų, įgavę patirtį dešimtmetį trukusiame žūtbūtiniame kare su Iraku, amžinos semitinių tautų ir Indoeuropos priešpriešos eiliniam epizode (iranietiškoje mitologijoje visos pasaulio šalys yra geros, išskyrus pietus – permanentinį blogio šaltinį...). Jų yra apie 500 000, o prireikus, pašaukus basidžius (mūsų šaulių analogas) bei rezervistus, gali būti ir daugiau kaip dešimt milijonų. Tačiau svarbiausias jų ginklas yra Koranas, t. y. religinė motyvacija. Per neseniai vykusius neramumus, sukeltus „auksinio“ Teherano jaunimėlio, turtingų tėvų atžalų, panūdusių diskotekų, narkotikų ir kitokių vakarietiškų dirgiklių, jie nesikišo – nebuvo reikalo, nes viskas būtų baigęsi per penkias minutes. Jie yra kvintesencija to visuomenės sluoksnio, tų 70% paprastų Irano žmonių, kurie balsavo už kalvio sūnų, žmogų išprovincijos, nešiojantį kostiumą už 20 dolerių. Tiesa, kartu ir diplomuotą inžinierių, technikos mokslų daktarą, universiteto dėstytoją, taip pat ir specialaus žvalgybos dalinio vadą karo su Iraku metu.
Be abejo, Irano jėga yra sena, viena seniausių pasaulyje valstybingumo tradicija, beveik absoliuti – kiek tai realiai įmanoma – nepriklausomybė bei atkurta po paklaidžiojimų po vakarietiškų pagundų promenadas teokratinė santvarka. Tarsi viskas ir būtų aišku, tačiau kodėl šitai nepavyko kitoms islamo šalims, kad ir kaimynams Pakistanui ir Afganistanui? Juk ir etnika, ir religija yra panašios, tačiau rezultatai po išsivadavimo iš kolonijinio jungo – apgailėtinai skirtingi. Kur vis dėlto glūdi naujojo Irano jėgos šaltinis?
Mahdaviyat
Taip vadinasi eschatologinis islamiško intelekto projektas, kuriuo remiasi ir kurį tuo kartu ugdo bei vykdo Achmadinežadas. Jau kalbėjome apie Mahdì, „pasislėpusijį“, glūdintį laikų pilnatvės lūkestyje imamą, savotišką Kristaus ontologinį šešėlį. Mahdaviat yra šiuolaikinio Irano režimo kodas, jo šifro raktas. Kad tai nėra vien abstrakcija, rodo Teherano režimo realūs darbai ir siekiai. Tai siekis ne vien apsiginti, išgyventi, išlaikyti nepriklausomybę, bet ir energinga bei ambicinga programa parodyti pasaulio tautoms, kad galima ir kitokia civilizacija nei amerikietiška.
Mahdaviat tikslas yra ruošti kelią Mahdì atėjimui, gyventi tuo, kuo, panašiai kaip krikščionys, ypač pirmųjų amžių, gyveno Kristaus atėjimo laukimu. Ir ne tik pasyviu laukimu, bet energingu kelio tiesimu šiam atėjimui ir sielose, ir kitose žmogaus raiškose – kūryboje, švietime, ekonomikoje (...kaip čia neprisiminsi Stasio Šalkauskio „Gyvosios Dvasios sąjūdžio“...). Dėl deklaruotos nepažinumo nuostatos nesigilinsime į ši nelauktą ir visai negirdėtą krikščioniui pastangą praplėšti drungnai murzinų debesų maršką, dusinančią žemės rutulį.
Daug daugiau nei tikriausiai bergždžios pastangos suvokti kitokią nei tavo dievoiešką pasako štai toks epizodas: 2005 m. rugsėjo mėn. Achmadinežadas sakė kalbą JTO. Savo pasisakymą jis baigė malda, skirta Mahdì atėjimui: „O, Galybių Dieve, aš kreipiuosi į Tave maldaudamas paskubinti Tavo pasiuntinio, mums žadėto, atėjimą, kuris, teisusis ir tobulasis, pripildys visatą teisingumu ir taika!“ Vienas iš delegacijos narių štai kaip aprašė tos kalbos įspūdį: „Kai prezidentas ištarė, – O, Galybių Dieve, aš kreipiuosi į Tave, – aplink jo galvą nušvito šviesos ruožas...“ Pats Achmadinežadas sakė, kad jis irgi jautė šią šviesos ir energijos aurą, tarsi rastusi jos viduje, ir pajuto, kad atmosfera (reikia manyti, ne itin draugiška) salėje staiga pasikeitė, ir per visas 27 kalbos minutes visi tie lyderiai net akimi nemirktelėjo. Rodėsi, kažkokia ranka valdo juos, atveria jiems akis...
Todėl mahdaviyat yra ne tik islamo revoliucijos kodas – jis yra pati šios religinės revoliucijos siela. Ką gi, krikščionims belieka viltis, kad gal iš jų gretų irgi atsiras lyderis, kurio klausydami žmonės patirs ką nors panašaus... Skeptikai, cinikai ir niurgzliai čia neturėtų praleisti progos įsiterpti – tai ką, gal ruošiatės prie Vyskupų konferencijos prijungti KASP'ą ir įkurti KLR, Krikščioniškąją Lietuvos Respubliką ar kokį nors LITALIBANĄ??? Ar užmiršote užmėtymus akmenimis, pakartuosius ant statybinių kranų, sušaudytas Budos statulas?
Ne, neužmiršome. Tiesos ir objektyvumo dėlei turiu pasakyti savo nuomonę dėl islamo pasaulyje, taip pat ir Irane, vykdomų viešų mirties bausmių. Tai buvo tai, ko krikščionis niekaip negalės priimti ir su kuo niekad negalės susitaikyti. Tai – siaubas. Kas to vaizdo nematė, negali šito suprasti. Nemačiau ir aš, nes žiūrėti šitai tiesiogiai būtų nuodėmė, bet internete yra pilna šių šiurpių vaizdų. Sakysite, ir save vadinančiose krikščioniškomis šalyse irgi yra ši bausmė, ir Lietuvoje ji ne per seniausiai panaikinta, bet diskusijos vis nenutyla. Tačiau šiose šalyse ji nevykdoma viešai. Sakysite, na ir kas, kad slepiama, kad neviešai – argi tai ką keičia? Jei bandysi prieštarauti, kad vis tik čia justi krikščionybės įtaka, tai lengvai gali būti suniekintas, kad tas slapstymas yra veidmainystė ir tiek. Ir vis dėlto – slėpimas, neviešinimas rodo, kad gėdijimasi, jaučiama darant kažką negera, kad ir pateisinama. O islamo šalyse to nėra – mirties viešumo nesibijoma, atvirkščiai, manoma turint teigiamą, atgrasantį poveikį. Šis požiūrių skirtumas – pasekmė to, kad islamo žmogui Kristus liko iki galo neatpažintas, liko tik Isa. Nes islamo pasaulis vis dar yra akies už akį pasaulis, per tas išdurtas akis nematantis Gelbėtojo.
Man asmeniškai pažintis su islamo pasauliu leido aiškiau suprasti, koks sudėtingas ir sunkus buvo (ir, kas liūdniausia, tebėra) Žinios, Evangelijos kelias į kietas to meto ir to krašto žmonių širdis, į suvokimą, kad Dievas yra Meilė. Vilčių teika Gelbėtojo pasiilgimas, kuris yra gyvas islamo pasaulyje, ir gal net gyvesnis nei mumyse, kurie tariamės Jį išpažįstantys. Kyla viena įkyri mintis – kas gi arčiau Jo: ar tas, kuris Jo nepažįsta, bet jaučia ir ilgisi Jo ar bent Jo šešėlio; ar tas, kuris pažįsta, bet kuriam Jo nereikia, nes Jis trukdo jo shoping'ams ir jogging'ams „nerealiais“ reikalavimais, visokiais atkištais žandais, celibatais ir panašiomis atgyvenomis...
Talibanas
Esama ir kitos, dar svarbesnės, nes aktualesnės, temos, tiesiogiai liečiančios Lietuvą. Tai Afganistanas ir jo kontekste – Talibanas. Kai, vykdydamas savo tarnybines pareigas, parašiau, kas yra Talibanas – iš tikrųjų, o ne pagal propagandiniame kare naudojamas klišes – teko su darbu atsisveikinti, nes tekstas neatitiko tuometinio mainstream'o. Man atrodė, kad jei jau siunčiame karius į rizikos zoną, tai bent jau jie turi žinoti, kas yra kas.
Mes neturime ką ten veikti Afganistane,mes neturime už ką ten kovoti, tas karas yra ne mūsų ir ne mums, jis iš anksto buvo pasmerktas pralaimėjimui, o svarbiausia – jis abejotinas politine ir ypač moraline prasme, ir dar labiau – lietuviškosios pokario rezistencijos kontekste.
Esame replėse, esame tarp kūjo ir priekalo, tarp lojalumo 5-am NATO sutarties straipsniui ir tarp žmogiškos nuojautos, kad kažkas ten negerai. Taigi kas iš tikrųjų yra Talibanas?
Pradėti reikėtų iš toli – nuo sovietų invazijos į Afganistaną. Kaimyniniame Pakistane susikaupė daugybė pabėgėlių, tarp jų buvo daug beglobių, praradusių tėvus vaikų. Pakistano pasaulietinei valdžiai jie nerūpėjo; juos globoti apsiėmė kai kurios musulmonų religinės bendrijos (apie jas vėliau). Per devynerius karo metus šie vaikai tapo jaunuoliais, kurie išmanė du dalykus – Koraną ir kalašnikovą. Pasibaigus karui, jie grįžo į Tėvynę ir rado ten baisią suirutę – gentys kovojo su gentimis, grupuotės – tarp savęs, o labiausiai siautėjo kriminalas, kurio velniškas variklis buvo narkotikai.
Reikėjo rasti viršsprendinį, kuris galėtų bent kiek atstatyti tvarką tame itin margame skiautinių kilime iš kultūrų, rasių, genčių ir religijų, kurio vardas – Afganistanas (af-gan – tas, kuris išėjo, t. y. migravo dėl vienų ar kitų priežasčių iš aplinkinių civilizuotų teritorijų į dykras). Tą viršsprendinį parodė Alachas, ir jo vardas buvo Talibanas – kas kitas, jei ne religija labiausiai vienija žmonių konglomeracijas?
Talibano ištakos slypi iššūkyje, kurį globalizmas ir technologinė civilizacija metė islamui. Atsakas buvo dvi kryptys – modernistinė, ėjusi į kompromisus, ir tradicionalistinė, atsisukusi į ištakas; dėl šios krypties įtakos ir gimė Talibano sąjūdis, siekęs ir realizuoti minėtą islamiškąjį atsaką, ir kartu pateikti alternatyvą esamam islamo pasauliui.
Jo pradžia paprastai siejama su vadinamąja Darul Ulumo tradicionalistine mokykla, 1865 m. įkurta Deobande, šiaurės Indijoje. Savaime peršasi kai kurios paralelės su viduramžiškuoju Kliuni sąjūdžiu, Europos krikščioniškai civilizacijai buvusiu tarsi Sutvirtinimo sakramentu.
Talibų sąjūdis, užgimęs mažoje skurdaus kaimelio medresėje, netrukus išsiplečia, pasiekdamas ir Pakistaną, jam jau priklauso daugiau kaip 20 medresių. Kaip ir Kliuni, sąjūdžio pagrindas – askezė, neturtas, drausmė ir, be abejo, malda. Daugiatautės bendrijos susižinojimo kalba tampa urdu, kaip Kliuni – lotynų. Deobandizmo svarbiausi žymenys – sunizmas su sufizmo inkliuzais, tradicionalizmas, bet ne konservatyvumas (salafitai) – labiausiai skiriasi požiūris į džihadą. Deobandizmas džihade akcentuoja dvasinį, ne militarinį pradą, prievartą pateisindamas tik kraštutiniu atveju (apskritai rimti, ne propagandistiniai islamo ekspertai Talibano nepriskiria radikaliajam islamui).
Tolesnė deobandizmo evoliucija, jau XX a., yra susijusi su Pakistane įkurtu dvasiniu centru Hakanija ir su dvasiniu lyderiu Maudūdì (urdu Abul A'lā al-Maudūdī, 1903–1979), kilusiu iš Indijos, kuris ir sukūrė Talibano, kaip teokratinės valstybės, pagrindus.
Hakanijos studentų talibų amžius – nuo 8 iki 30 metų, mokslas ir pragyvenimas nemokami. Jie tapo naujos islamo valstybės – Talibano Emirato – elitu. Talibai primena Viduramžių Europos vienuolius-karius; būtent jie užlaužė pokarinio Afganistano kriminalą, iš pradžių – lokaliai, o vėliau, įgiję autoritetą – ir beveik visame krašte (kontroliavo daugiau kaip 90% teritorijos). Didžiausias šios valstybės pasiekimas, kurį Vakarų propaganda nutyli: Talibanui pavyko užspeisti narkotikų verslą – ne tik platintojus, bet ir vartotojus bei augintojus; tą liudija padėkos ir apdovanojimai iš UNESCO.
Tiesa, tai truko trumpą laiką, nes netrukus prasidėjo karas, bet precedentas buvo – pasirodo, kare su narkotikais galima nugalėti, jei remiamasi religiniais principais. Ko nesugebėjo padaryti Kolumbijoje pasaulietinė valdžia, remiama JAV karo mašinos, tą sugebėjo talibai.
Taip, tikrovėje deobandistiniai principai, ypač aršios talibams primestos partizaninės kovos sąlygomis, ne visada ir ne visur išlaikomi, tačiau kuri pusė teisi, rodo rezultatas: ne tik faktas, kad karą laimi jie, bet, kas dar svarbiau, Afganistano žmonių nuotaikos jų atžvilgiu. Tad politikų pareiškimai, kad Lietuva trauksis iš Afganistano 2013 m., yra džiugi ir laukta žinia, pašalinanti vidinę nedarną, kurią jautė kiekvienas, nebūtinai krikščioniškų pažiūrų Lietuvos žmogus.
***
Iš „Naujasis židinys-Aidai“, 2011 / 4
P.S. Nors straipsnis rašytas anksčiau, tačiau pastarųjų dienų įvykiai Norvegijoje – neregėto masto žmogiškosios agresijos aktas – savaip jį, mano nuomone, suaktualino. Būtina ieškoti būdų, kaip sumažinti įtampą tarp Vakarų ir islamo pasaulio – toks šio teksto tikslas.
