Užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus praėjusią savaitę Lenkijoje išsakyto atsiprašymo už praėjusios kadencijos Seimo sprendimą nepritarti įstatymui dėl pavardžių rašymo lenkiškais rašmenimis sureikšminti neverta, kadangi ministras kalbėjo labai atsargiai, tačiau santykius su lenkais gerinti būtina, mano Ježio Gedroico (Jerzy Giedroyc) dialogo ir bendradarbiavimo forumo valdybos pirmininkas, istorikas Alvydas Nikžentaitis.
Lietuvoje veikiančio J. Gedroico dialogo ir bendradarbiavimo forumo valdybos nariai prieš savaitę kreipėsi į šalies vadovus, kviesdami įstatymu įtvirtinti Lietuvos piliečiams lenkams teisę rašyti savo pavardes lenkiškomis raidėmis.
Interviu naujienų agentūrai ELTA A. Nikžentaitis sakė, kad toks sprendimas parodytų, jog Lietuva gerbia savo piliečių tapatybę.
ELTA: Kaip manote, ar L. Linkevičiaus atsiprašymas už praėjusios kadencijos Seimo sprendimą nepritarti įstatymui dėl pavardžių lenkiškais rašmenimis rašymo dokumentuose buvo teisingas žingsnis? Kaip jį vertinate?
A. Nikžentaitis: Tas atsiprašymo faktas yra šiek tiek sureikšmintas. Ministras kalbėjo labai atsargiai, netgi iš jo interviu matyti, kad ši Vyriausybė siekia pakeisti vietovardžių, gatvių pavadinimų ir pavardžių rašymą, bet jai tai gali ir nepasisekti.
Reikia atkreipti dėmesį į kitą dalyką - kodėl atšalo santykiai. Lenkijos prezidento Lecho Kačynskio (Lech Kaczynski) vizitas 2010-aisiais, be jokios abejonės, buvo susijęs su tuomet svarstytu įstatymu dėl lenkiškų pavardžių rašybos. Vizitas juk nebuvo vienašališkas, jis derintas su Lietuva. Ir Lietuva, nepriimdama įstatymo, padarė lenkų prezidentui akibrokštą. Toks Seimo žingsnis kažkuria prasme stipriai įžeidė Lietuvos sąjungininkus, ir šitą problemą reikėjo spręsti.
Klausimas, ar atsiprašymo tikrai reikėjo, ar buvo švelnesnių problemos sprendimo formų. Visgi platesniame kontekste ta atsiprašymo-neatsiprašymo diskusija tikrai yra per daug sureikšminama. Nereikėtų į tą atsiprašymą tiek dėmesio kreipti.
ELTA: Buvusi Vyriausybė mėgo pabrėžti, kad Lietuvos ir Lenkijos ekonominiai, energetiniai santykiai yra puikūs ir nereikia sureikšminti kitose srityse atsirandančių nesutarimų. Ką manote apie tokį požiūrį?
A. Nikžentaitis: Aš tada užduočiau klausimą iš kitos pusės - kaip manote, ar Baltarusijos ir Lenkijos santykiai yra labai geri? Žiūrint į politinį lygmenį, atsakymas yra vienareikšmiškas - ne. Bet juk Baltarusijos ir Lenkijos ekonominiai santykiai yra tokie patys geri kaip Lietuvos ir Lenkijos ekonominiai santykiai. Tokia yra XXI a. pradžios valstybių bendravimo specifika - verslui politika ne visada daro įtaką.
Kita vertus, galima svarstyti, kad jei verslui, kaip matome, tie geri santykiai nebūtini, tai gal gerų santykių išvis nereikia. Bet pažiūrėkite, kokie projektai stovi vietoje - infrastruktūriniai projektai, "Rail Baltica", elektros jungtys ir panašiai. Šitų problemų nesprendimas stumia Lietuvą į Europos užkampį.
ELTA: O ar dėl suprastėjusių santykių bent iš dalies kalta ir Lenkija?
A. Nikžentaitis: Be abejonės. Niekada, kalbant apie dviejų valstybių santykius, nebūna taip, kad būtų kalta tik viena pusė. Bet nemažai atsakymų, kodėl dabar tie santykiai tokie palyginti blogi, glūdi ir susiklosčiusioje tarptautinėje situacijoje.
Neužmirškime, kad prezidento Valdo Adamkaus laikais Lietuvos ir Lenkijos užsienio politika buvo aktyvūs veiksmai Ukrainos, Gruzijos atžvilgiu, susiję su JAV pozicija. O Obamos paskelbtas santykių perkrovimas su Rusija buvo signalas, kad toks aktyvumas Rytų erdvėje turi aprimti. Taip Lietuvai ir Lenkijai liko mažiau erdvių veikti kartu.
ELTA: Esate istorikas, Jums tenka bendrauti su lenkų istorikais, intelektualais, kultūros veikėjais. Kaip jie žiūri į Lenkijos ir Lietuvos santykius? Kaip juos vertina, jei kalbama ne tik apie porą pastarųjų metų?
A. Nikžentaitis: Tas gerų santykių dvidešimtmetis, buvęs prieš tai, turėjo didelę įtaką nevyriausybiniam sektoriui, užsimezgė glaudūs ryšiai, bendradarbiavimas. Be to, žmonės tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje tapo neabejingi tam, kokie bus politiniai valstybių santykiai.
Po pastarųjų metų konfliktų nemažai žinomų Lenkijos intelektualų nusprendė imtis konkrečių veiksmų, kad valstybių santykiai toliau neblogėtų, kad visuomenės susipriešintų kuo mažiau. Į tuos įtakingus intelektualus Lenkijoje galime žiūrėti kaip į rimtus sąjungininkus, kurie darys viską, kad santykiai neblogėtų.
ELTA: Lenkiški rašmenys dokumentuose ir lenkiškos lentelės su pavadinimais gatvėse: kodėl, Jūsų nuomone, suteikti šiuos dalykus lenkų tautinei mažumai Lietuvoje yra taip svarbu?
A. Nikžentaitis: Mes turime gerbti savo kitos tautybės piliečių tapatybės dalykus. Tapatybė prasideda nuo šeimos, nuo giminės. Pavardė - kiekvienam žmogui svarbi jo tapatybės dalis. Mano galva, reikia mąstyti, kad toks sprendimas pagerintų ne kažkokių abstrakčių lenkų savijautą, bet Lietuvos piliečių, mūsų bendrapiliečių, savijautą.
Juo labiau kad "w" ir panašios raidės nėra svetimos lietuviškai kultūrinei tradicijai. Jeigu jau mes taip kategoriškai neigiame šitas raides, tai turime atsisakyti ir Daukšos, ir kitų, pas kuriuos šitie rašmenys buvo naudojami. Turime atsisakyti savo pačių, lietuviško kultūrinio paveldo.
Be to, čia yra ne tik lenkų, bet ir visų Lietuvos piliečių problema. Dabar ji gal nėra labai matoma, bet ateityje, nemažėjant emigracijai, juk daugės ir mišrių santuokų. Ir tada, jei problema nebus išspręsta šiuo metu, po 10 metų šiuos klausimus pradės kelti mišriose šeimose gyvenantys lietuviai.
ELTA: Ką manote apie Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) vaidmenį valdančiojoje koalicijoje: ar ši partija gali prisidėti sprendžiant lietuvių ir lenkų santykių problemas, ar, kaip kiti sako, kaip tik jas aštrina?
A. Nikžentaitis: LLRA situacija yra labai dviprasmiška. Viena vertus, pritariu apžvalgininkams, kurie sako, kad būtent Lietuvos ir Lenkijos santykių pablogėjimas leido LLRA pasiekti neblogų rezultatų pastaruosiuose Seimo rinkimuose. Šiai partijai Lietuvos ir Lenkijos kivirčai naudingi.
Kita vertus, mano supratimu, gerai, kad ši partija yra koalicijoje. Jiems, formaliai žiūrint, nebelieka priežasčių aštrinti tą susipriešinimo klausimą - mes ir jie.
ELTA: Ką manote apie lenkų tautinės mažumos priekaištus dėl lietuvių kalbos ir literatūros egzaminų suvienodinimo Lietuvoje? Ar jie pagrįsti?
A. Nikžentaitis: Man yra tekę šiuo klausimu bendrauti tiek su Šalčininkų rajono lenkais, tiek su lietuviais. Problema paprasta, ir ją nesunku suvokti: įsivaizduokite, kad jūs mokykloje 11 metų nesimokote tam tikrų dalykų ir tada sužinote, kad kitais metais jums reikės laikyti baigiamuosius egzaminus iš tų dalykų, kurių nesimokėte. Kaip jums reikėtų tokioje situacijoje jaustis?
Mano supratimu, čia yra vienos grupės diskriminacija, nes sąlygos pasiruošti egzaminui - aiškiai nelygios. Problemos sprendimas gali būti dvejopas: galima įstatymą atšaukti, galima tiesiog keisti įstatymo vykdymo sąlygas, ką, atrodo, rengiasi daryti valdančioji koalicija.
Bet situacija yra neteisinga ir diskriminuojanti. Tiesa, nemanau, kad buvęs švietimo ir mokslo ministras, priimdamas tokias įstatymo nuostatas, vadovavosi kokiais nors tautiniais sumetimais. Jis tiesiog nesusigaudė.
ELTA: Kokie, anot Jūsų, būtų geriausi ir blogiausi Lietuvos ir Lenkijos santykių ateities scenarijai?
A. Nikžentaitis: Jeigu Lietuvos ir Lenkijos santykiai pagerėtų ar bent jau pasiektų kažkada buvusį lygį, atsivertų daugiau galimybių Lietuvos užsienio politikai. Lietuva ir Lenkija - Europos Sąjungos narės, jos turi galimybių veikdamos kartu pasiekti bendrų tikslų. Ekonominių, infrastruktūrinių projektų realizavimas su Lenkija atvertų naujų galimybių Lietuvos verslui.
Juodasis scenarijus būtų toks - Lietuva gerų santykių su Lenkija neturi ir nesiekia jų, orientuojasi į Skandinavijos šalis, tą turtingųjų klubą, kuriame Lietuvos niekas nelaukia. Tada lėtėtų energetinės nepriklausomybės klausimų sprendimas, Lietuva, neturėdama transporto ir elektros jungčių, taptų ES užkampiu, į kurį ne tik negalima be persėdimo atskristi, bet ir negalima normaliai atvykti nei traukiniu, nei automobiliu. Nemanau, kad Lietuva tokio scenarijaus norėtų.
ELTA: Ačiū už pokalbį.
