Vincas TUMOSA
Savo laimei ar nelaimei, 1969 metais buvau pastatytas vienos balsavimo apylinkės komisijos pirmininku. Tuo metu dirbau pirmaujančio rajono kolūkio aštuonmetėje. Buvau jaunas ir energingas, todėl netiesioginių pareigų krovė kas tik galėjo. Nelaimei, kad daugelį parengiamųjų darbų teko atlikti vienam: ir agitpunkto įrengimas, jo darbo organizavimas, ir rinkėjų sąrašų sudarymas buvo patikėtas man. O laimei, kad pamačiau tarybinių rinkimų, „pačių demokratiškiausių pasaulyje“, juodąsias technologijas, tą sureikšmintą ir kvailai ideologizuotą politinį spektaklį, vaidinamą kaip komediją rimtais veidais – rinkimus be pasirinkimo. Ir iš ko buvo galima rinktis, jeigu į renkamo „organo“ deputatus siūlyta tiek kandidatų, kokia buvo atstovavimo norma. Ir mes, balsavimo komisijos nariai, tebuvome tik statistai, nes visam pasiruošimo ir rinkimų vykdymo procesui vadovavo TSKP partijos rajono komiteto (rajkomo) nuolatiniai instruktoriai. Todėl balsavimo apylinkių pirmininkai buvo tvirtinami šių komitetų biuro posėdžiuose. Savo instruktorės vadovaujami rengėme agitpunktą: bibliotekoje rinkome literatūrą, kurią mokyklos pionierių kambaryje dėstėme ant raudonu audeklu dengtų stalų, stenduose klijavome rinkiminius plakatus, mokyklos meistras montavo naktį šviečiantį ir iš toli matomą skydą su užrašu AGITPUNKTAS. Žinoma, sudarėme agitpunkto veiklos planą, numatėme susitikimus su kandidatais, kultūrinius renginius rinkėjams. Agitpunktas pagal idėją turėjo tapti jaukia užeigėle rinkėjams, kur jie galėjo pasitikrinti, ar įrašyti į sąrašus, pasižiūrėti čia veikiančio televizoriaus laidų (tada dar retas kolūkietis jį turėjo). Tuo metu rinkėjų sąrašai buvo formuojami vietoje. Imdavome pastarųjų rinkimų lapus, juos padalydavome agitatoriams, o šie įrašydavo naujai atvykusius, balsavimo teisę įgijusius, išbraukdavo mirusiuosius. Iš tų atskirų gabalų reikėjo sudaryti bendrus, kuriuose rinkėjai buvo surašyti pagal savo gyvenamąsias vietoves. Kadangi mūsų komisijos nariai buvo gamybininkai, tai man, dvi savaites gavusiam atostogų, šis darbas buvo kaip tik. Todėl per trumpą laiką teko ranka du kartus perrašyti apie 800 pavardžių su vardais, tėvavardžiais, gimimo datomis, kaimais, kur gyvena. Ir taip nustatytu laiku sąrašai buvo padėti agitpunkte rinkėjų peržiūrai. Tačiau susidomėjimo nesulaukėme. Žinoma, apsilankė ir komisija iš rajono, patikrino, kaip punktas įrengtas, kaip dirbama. Aktyviausias darbas vyko rinkimų išvakarėse: rengėme slapto balsavimo kabinas, komisijos narių darbo vietas, gėles prie balsadėžės (urnos). Kadangi senoji dar tiko ir šiems rinkimams, pastatėme ją į vietą. Tačiau pasirodė, kad ji be dugno. Čia vienam iš komisijos narių kilo idėja, kaip palengvinti balsų skaičiavimą: „Davaj, vyrai, statom be dugno, o paskui bus matyt.“ Sutarėm... Balsavimo diena tada būdavo ilga: rinkimai prasidėdavo 6 val., o baigdavosi vidurnaktį. Komisijos pirmininkas privalėjo atėjusiems rinkėjams tarti politiškai aktualų žodį ir pakviesti juos balsuoti, kultūros namų darbuotojas – paleisti groti plokštelę su TSRS himnu. Didelio rinkėjų aktyvumo buvo reikalaujama jau pirmomis valandomis. Komisija turėjo fiksuoti, kas pirmas į balsadėžę įmes biuletenį ir kokius dėkingumo žodžius partijai ir vyriausybei ištars. Buvo pageidaujama, kad pirmasis balsuotų ir pasisakytų darbo pirmūnas ar socialistinių lenktynių nugalėtojas. Mūsų rinkimų apylinkėje buvo nusistovėjusi tradicija, kad pirmosios balsuoja melžėjos, kurių darbas buvo aukštinamas visoje respublikoje. Mat apie 6 val. prieš rytinį melžimą vairuotojas Jonas jas surinkdavo iš namų, o pakeliui į fermą prie kultūrnamio išlaipindavo, kad šios čia atliktų savo pilietinę pareigą. Jos būreliu sugužėdavo į salę, paduotus lapelius sumesdavo į raudoną dėžę, persimesdavo keliais žodžiais su komisija ir išvažiuodavo. O jau kas pirmoji balsavo ir ką tariamai pasakė, buvo rajkomo instruktorės reikalas. Ji iš anksto pasirašytą tekstelį padiktuodavo savo pašnekovui kitame laido gale. Komisijos sekretoriumi būdavo kolūkio vyr. buhalteris, didelę patirtį žongliruoti rinkimų skaičiais turėjęs specialistas. Pirmomis ryto valandomis jis rinkimuose dalyvavusių žmonių skaičių iškeldavo iki neregėtų aukštumų, balsavusiais įskaičiuodavo ir tuos žmones, kuriems anksti ryte komisijos nariai su agitatoriais biuletenius paimdavo balsuoti namuose į vadinamąsias nešiojamas urnas. Teikti žinias į centrinę rinkimų apylinkę rajone reikėdavo dažnai. O ten fiksuodavo visų apylinkių procentus – mat vyko lenktynės. Jeigu jiems pasirodydavo, kad mūsų balsavo mažiau už kitas, ragelyje pasigirsdavo reiklus balsas: „Atsiliekate, draugai, pasitempkite.“ Po tokios komandos buhalteris rašydavo naujus skaičiukus, nes už dar neatvykusius balsuodavo čia budėję agitatoriai. Mat jie palikti apylinkę galėjo tik tada, kai visi jų rinkėjai būdavo pabalsavę. Šeimos dažnai balsuodavo pagal principą „vienas už visus“. Jeigu tai šeimos galva – tai už save, už žmoną ir už suaugusius vaikus. Visi žinojome, kad ataskaitoje tie skaičiai turi suktis apie 92–94 proc., o drąsesnieji rašydavo dar didesnius. Tik tokie skaičiai tenkindavo rajono partijos vadovus, kad jais galėtų parodyti tariamą savo visuomenės pritarimą ir entuziazmą partijos sustabarėjusios politikos žingsniams. Žinoma, tą dieną sulaukėme ir svečių iš rajono. Išvirto iš viliuko gal trejetas – iš partijos, rajono vykdomojo komitetų ir vietos laikraštėlio korespondentas. Buvo gal 11 valanda. Rytinis balsuotojų srautas jau praėjęs, koridoriuose ir salėje tik vienas kitas užsibuvęs rinkėjas. Svečiai liko nepatenkinti šia ramybe: kodėl neorganizuotas bufeto darbas, kodėl žmonės nesilinksmina, nėra šokių? Mėginau paaiškinti, kad parduotuvė už 20 metrų, o šokti mūsų žmonės, žinote, įpratę tik vakare ir šiandien čia apie 19 val. tikrai bus šokiai ir koncertas. Žurnalistas prašė nurodyti žmogų, kuris balsavo smetoniniais laikais ir ką dabar balsuodamas mąsto. Buvau ne iš tų apylinkių, dar ne visus gyventojus pažinojau, bet dėl visa ko nurodžiau buvusio revoliucionieriaus brolį. Atrodo, liko patenkintas, ir visi nuvažiavo ten. Bet tos rinkimų dienos vinis buvo vienas nutikimas, kuris visai komisijai sukėlė nerimo. Kaimyninio kolūkio rinkėjai buvo įpratinti namie balsuoti į nešiojamas urnas. Tą rytą apie 8 val. atvažiavo jų sunkvežimis su atsakingais už balsavimą toje teritorijoje asmenimis, mes jiems išdavėme biuletenius, jų rinkėjų sąrašus, urną su atitinkamu numeriu. Atėjo pietūs, jau gerokai ir po pietų, kiti seniai sugrįžę, o kaimynų urnininkų nė kvapo. Ėmėme nerimauti, gal kokia nelaimė atsitiko. Tik apie pusę penktos sugrįžta sunkvežimis, du vyrai iš kėbulo už alkūnių iškelia girtutėlį agitatorių, o jis abiem rankomis kaip didžiausią šventenybę prie krūtinės spaudžia tą urną. Atvestas prie komisijos, ją išdidžiai trinktelėjo ant stalo ir didelėmis pastangomis išlemeno: „A mes balsojome vot taip...“ Likus dviem valandoms iki balsavimo pabaigos nusprendėme, kad jau laikas pradėti skaičiuoti balsus bei pildyti protokolus. Pavertėme urną, kuri buvo be dugno, iš po apačios išgriebėme visus biuletenius, dėžę grąžinome į buvusią padėtį, nepažeisdami viršuje esančio lako antspaudo. Ėmėme skaičiuoti. Aišku, iki „norminio“ procento nemažai trūko. Tad instruktorė iš nepanaudotų krūvelės paėmė pluoštelį, lankstė pusiau ir dėjo prie išimtų iš urnos. Mėginau kažką sakyti apie rinkimų įstatų pažeidimą, bet iš atsakymo supratau, kad jaunas esu ir suprasti visko negaliu. Atitinkamai sutvarkėme ir sąrašus: grafose prie nebalsavusių pavardžių pieštuku rašėme žodelius „taip“, t. y. balsavo. 24 val. su himno garsais jau baigėme ruošti visą balsavimo medžiagą. Gal pusvalandį padelsę išvažiavome ir rajone prie rinkimų štabo durų atsidūrėme pirmieji. Nustebinome mūsų dar nelaukiančius komisijos narius. Skubiai atidavėme protokolus, biuletenius ir grįžome atgal, sutaupę nemažai brangaus nakties laiko. Ir padėjo balsadėžė be dugno... Taigi tada buvo nesvarbu, kaip rinkėjai balsavo, svarbu, kaip komisija jų balsus skaičiavo...
