Išsilaisvinus iš sovietinės priespaudos Lenkijos ir Lietuvos santykiai pradėjo sparčiai gerėti. Nors, suprantama, buvo skirtingų požiūrių į atskirus praeities įvykius, esamų problemų sprendimus, tačiau vyravo abiejų tautų konstruktyvus noras bendradarbiauti. Įtampas mėgindavo kelti tik marginalus politiniai veikėjai ir organizacijos. Galima nuspėti ir jų įkvepėjus. Intelektualai, politikai ir žiniasklaida akivaizdžiai buvo konstruktyvumo pusėje.
Deja, neramina pastaruoju metu Lenkijoje ypač aktualizuotas tariamai blogas lenkų padėties Lietuvoje klausimas ir rimtų politikų pasidavimas kurstomoms neigiamoms nuotaikoms. Atrodytu keliami tie patys, daugelį metų gvildenami klausimai – švietimo Lietuvoje lenkų kalba, pavardžių rašymo ir žemės grąžinimo – tačiau šiandien tos tariamos problemos nušviečiamos itin tendencingai neigiamai ir neatsakingai. Kartais – tiesiog piktybiškai melagingai. Būtent tai ir turėtų ypač rūpėti abiejų tautų politikams – kodėl ir kas už to slypi?
Tikėdamas Jūsų geranoriškumu ir išmintimi, prašau susipažinti su realia padėtimi tais aktualiais klausimais. Ir padarykite sau išvadas.
Dabartinio švietimo lenkų kalba būklė
Už Lenkijos ribų skirtingose pasaulio valstybėse gyvena apie 10-20 mln. lenkų (skaičiai smarkiai įvairuoja dėl to, kad vienu atveju skaičiuojami tik lenkų tautybės, o kitu – ir lenkų kilmės asmenys). Iš viso užsienyje yra 170 valstybės remiamų mokyklų, kuriose ugdymas vyksta lenkų kalba. 83 iš jų yra Lietuvoje (55 grynai lenkiškos, 28 mišrios), nors mūsų šalyje lenkų tautinei mažumai priklausančių asmenų yra apie 205 tūkst. Šiose mokyklose lenkų mokymo kalba mokosi 13 379 mokinys (3,2% nuo viso besimokančiųjų Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose skaičiaus). Tokiu būdu, Lietuvos lenkai, sudarydami vos 2,05 % pasaulinės Polonijos, turi čia net 48,8 % visų lenkiškų mokyklų, esančių už Lenkijos ribų.
Pažymėtina, jog Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, nuo 1990 metų lenkiškų mokyklų skaičius pastebimai išaugo - nuo 44 iki 55 (čia neminimos mišrios mokyklos). Mokinių skaičius jose vienu metu buvo net padvigubėjęs, tačiau pastaraisiais metais dėl demografinės padėties blogėjimo (emigracijos etc.) Lietuvoje yra pastebimas mokinių skaičiaus mažėjimas visose Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose.
Lietuvoje lenkų tautinei mažumai priklausantiems asmenims užtikrinamas visų lygių išsilavinimas gimtąja kalba (nuo pradinio iki aukštojo). Lenkiškose mokyklose visi dalykai, išskyrus lietuvių k., yra dėstomi lenkų kalba. Tai unikalus atvejis Europos švietimo sistemoje ir Lietuva yra vienintelė šalis, kur lenkų tautinei mažumai priklausantys asmenys turi galimybę įgyti pilną išsilavinimą gimtąja kalba (nuo pradinio iki aukštojo).Lietuvoje veikiantis Balstogės universiteto filialas yra vienintelis užsienyje įsteigtas Lenkijos aukštosios mokyklos filialas.Tai, kad Lietuvoje lietuviškose mokyklose vidutiniškai mokosi 344 mokiniai, o lenkiškose mokyklose – tik 161, įrodo, jog švietimo sistema Lietuvoje nėra diskriminacinė lenkų tautinės mažumos atžvilgiu. Be to, kaimo regione įsteigtos mažos tautinių mažumų mažos mokyklos gauna papildomą 200 proc. finansavimą. Didelės tautinių mažumų mokyklos gauna papildomą 15 proc. finansavimą. Tai aiškiai parodo, jog Lietuvos lenkų tautinei mažumai priklausantiems asmenims sudarytos išskirtinės mokymosi sąlygos.
Dėl Švietimo įstatymo pakeitimų
2010 m. prasidėjusi švietimo reforma apima visus mokinius, ne tik lenkų tautybės. Vienas iš šios reformos tikslų – panaudojant viešuosius išteklius, užtikrinti aukštesnę išsilavinimo kokybę visiems Lietuvoje besimokantiems ir studijuojantiems asmenims. Švietimo įstatymo nuostatomis siekiama gerinti švietimo sistemą ir palengvinti tautinėms mažumoms priklausančių asmenų integraciją bei paruošti juos tolimesnėms akademinėms ar profesinėms studijoms. Šios nuostatos apima ir valstybinės kalbos baigiamąjį egzaminą, kuris turėtų būti organizuojamas pagal vieningą programą visų mokyklų abiturientams siekiant išvengti etninės diskriminacijos. Be to, bus užtikrinamas laipsniškas perėjimas prie suvienodinto valstybinio kalbos egzamino.
Dabar tautinėms mažumoms priklausantys asmenys laiko palengvintą valstybinės kalbos baigiamąjį egzaminą. Vienos tautinių mažumų mokyklų bendruomenės teigimu, mokiniai tautinių mažumų mokyklose nesimoko lietuvių kalbos taip intensyviai kaip lietuviškose mokyklose. Nors tautinių mažumų mokyklų moksleiviai laiko egzaminą pagal palengvintą programą, tačiau jie įgyja lygiavertį bendrojo lavinimo diplomą su kitais mokiniais ir lygiaverčiai su visais dalyvauja konkurse stojant į universitetus.
Pažymėtina, kad siekiant išvengti įtampos, įstatyme atsisakyta net tokių pat mokymosi reikalavimų, kokie dabar egzistuoja Lenkijoje. Šioje šalyje tautinių mažumų mokyklose vaikai bent jau Lenkijos istorijos ir geografijos dalykų mokosi lenkų kalba. Be to, priešmokyklinio ugdymo įstaigose bent 4 val. turi būti skiriamos lenkų kalbos mokymuisi.
Atkreiptinas dėmesys, jog Latvijoje ir Estijoje pradinėse klasėse 30 proc. mokymo dalykų ir aukštesnėse klasėse 60 proc. mokymo dalykų turi būti valstybine kalba. Šis modelis buvo derinamas su tarptautinėmis organizacijomis ir nė viena iš jų nepareiškė, jog toks modelis yra diskriminacinis.
Todėl kyla klausimas, kodėl siūlant palygintinai santūrią švietimo reformą Lietuvoje kyla tiek daug įtarimų?
Švietimo įstatymo projektu siekiama sumažinti segregacijos sąlygas. Negali toje pačioje valstybėje paraleliai būti įgyvendinamos dvi švietimo sistemos. Kiekviena šalis siekia užtikrinti, kad jos valstybėje gyvenančios tautinės mažumos galėtų išsaugoti savo tautinį tapatumą. Kita vertus, svarbu, kad tautinėms mažumoms priklausantys asmenys jaustųsi visaverčiais tos šalies, kurioje jie gyvena, piliečiais. Kaip jie galės jaustis tokiais piliečiais, jei pabaigę mokyklas ir nemokėdami gerai valstybinės kalbos, jie negalės lygiaverčiai konkuruoti su kitais, stojant į aukštąsias mokyklas arba dalyvaudami darbo rinkoje? Taip sudaromos sąlygos tautinėms mažumoms priklausančiam jaunimui emigruoti ir studijuoti Lenkijoje, nei tęsti studijas Lietuvoje.
Subalansuotos švietimo sistemos svarbą, kai mokymas mažumos kalba ir per mažumos kalbą derinamas su mokymu valstybine kalba, pabrėžė Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Aukštasis komisaras tautinėms mažumoms K. Vollebaekas. Aukštasis komisaras savo pasisakymuose pabrėžė, kad siekiant kurti darnią, integruotą visuomenę, svarbu užtikrinti integruotą, o ne segreguotą, švietimą, kai skirtingų etninių grupių vaikai mokosi kartu. Jo nuomone, mokyklos, kuriose ne tik iš knygų, bet ir per socializaciją, mokoma visų visuomenės narių istorijos ir kultūros, kuria tvirtą savo šalies ateities pagrindą. 2010 m. spalio mėn. viešėdamas Lietuvoje, K. Vollebaekas teigė, jog daugelis ESBO šalių susiduria su iššūkiu integruoti tautines mažumas, išmokant jas valstybinės kalbos, ir Lietuva šiame kontekste nėra išimtis. Komisaras atkreipė dėmesį, jog tautinės mažumos turi prisiminti, jog jos turi ne tik teises, bet ir pareigas. Pasak K. Vollebaeko, ,,išmokti valstybinę kalbą yra tautinių mažumų pareiga, tai yra ir jų pačių interesas“, taip pabrėždamas tautinių mažumų būtinybę mokytis valstybinės kalbos, siekiant lygiaverčiai su kitais dalyvauti socialiniame ekonominiame šalies gyvenime.
Nuosavybės teisių į žemę grąžinimas
Su restitucijos teisės į nuosavybę problemomis susiduria visi Lietuvos piliečiai, ne tik lenkų tautinei mažumai priklausantys asmenys. Todėl ši problema yra aktuali visiems Lietuvos piliečiams. Žemės ir restitucijos teisių į nuosavybę atgavimo procesas užtruko dėl šių priežasčių: 1) Sovietų okupacijos metu visa žemė buvo nacionalizuota, 2) atkūrus Nepriklausomybę, buvo pateikta apie 800.000 paraiškų, siekiant susigrąžinti teises į nuosavybę, 3) ilgai trunkantis dokumentų paieškos procesas - kai kurie pareiškėjai turi ieškoti dokumentų kitų šalių archyvuose, 4) Vilniaus regione trūksta asmens nuosavybės teisę įrodančių dokumentų, kyla dažnos diskusijos ir neretai užtrunka bylinėjimosi procesai teismuose. Nepaisant visų šių išvardintų priežasčių, pažymėtina, jog 2010 m. spalio mėn. duomenimis, Vilniaus regione pareiškėjams buvo sugrąžinta 84 proc. žemės ploto: tai apėmė nuosavybės teisių atgavimą į žemę, miškus, vandens telkinius. Tuo tarpu vidutiniškai Lietuvoje grąžinta 97 proc. žemės. Lietuvos Respublikos Vyriausybė žemės grąžinimo klausimą laiko vienu iš savo veiklos prioritetų ir įsipareigojo žemės grąžinimo procesą Vilniaus regione užbaigti iki 2013-12-13. Beje, Vilniaus apskrityje, kuri buvo atsakinga už žemės grąžinimo procesus, apskrities viršininko pavaduotojais dažniausiai dirbdavo Lenkų rinkimų akcijos atstovai...
Nelietuvių kilmės asmenų vardų, pavardžių rašymas
Kalbant apie lenkų tautinei mažumai priklausančių asmenų vardų ir pavardžių rašymą asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė teikė Įstatymo dėl vardų ir pavardžių rašymo asmens dokumentuose nelietuviškais rašmenimis projektą (projekte buvo numatyta asmenvardžius rašyti ne tik lietuviškai, bet ir kitais lotyniško pagrindo rašmenimis, naudojant nelietuviškas raides.
Tačiau, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimu, ,, pasas yra dokumentas, patvirtinantis asmens pilietybę ir jo/jos priklausomybę šaliai, todėl visi užrašai pase turi būti rašomi valstybinės (lietuvių) kalbos rašmenimis.“
Konstitucinis Teismas taip pat nusprendė, jog galima Lietuvos piliečio paso kitų įrašų skyriuje įrašyti asmens vardą ir pavardę kitokiais, ne lietuviškais, rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Tarybos Žmogaus teisių komisaras Thomas Hamambergas teigiamai įvertino šias Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išvadas.
Atsižvelgiant į tai, jog Vyriausybės siūlomas ,,liberalus“ įstatymo projektas prieštarauja LR Konstitucinio Teismo sprendimui ir siekiant išvengti dar vienos konfrontacijos, dauguma Lietuvos Respublikos Seimo narių pasirinko svarstyti kitą Vardų ir pavardžių rašymo asmens dokumentuose įstatymo projektą, kuris paremtas latviškuoju vardų ir pavardžių rašymo modeliu. Šį Latvijos vardų pavardžių rašymo modelį jau įvertinto tarptautinės organizacijos. Pažymėtina, kad Lenkija nepateikė jokių pretenzijų dėl šio įstatymo, nors Latvijoje taip pat gyvena lenkų tautinės mažumos atstovai. Atkreiptinas dėmesys, jog latviškas modelis, kuris leidžia rašyti asmens originalią pavardės formą lotyniškais rašmenimis antrame paso puslapyje, neprieštarauja tarptautiniams žmogaus teisių standartams. Todėl kyla klausimas, kodėl toks pat modelis, atitinkantis visus tarptautinius tautinių mažumų nediskriminavimo principus, sėkmingai įgyvendinamas vienoje iš ES šalių narių, tuo tarpu Lietuvoje iš anksto jis yra traktuotinas kaip diskriminacinis?
Vietovardžių rašymas dabar
Dabar galiojantys Lietuvos teisės aktai rašant oficialius tradicinius vietovardžių pavadinimus nenumato galimybės vartoti tautinių mažumų kalbą šalia valstybinės kalbos. Valstybinės kalbos įstatymo 18 straipsnis reglamentuoja, kad tik ,,tautinių bendrijų organizacijų pavadinimai, jų informaciniai užrašai greta valstybinės kalbos gali būti pateikiami ir kitomis kalbomis“. Kita vertus, galimybė rašyti informacinius užrašus tautinės mažumos kalba buvo įtvirtinta Tautinių mažumų įstatymo 5-ame straipsnyje, kuris nusakė, kad ,,administraciniuose teritoriniuose vienetuose, kuriuose kompaktiškai gyvena kuri nors tautinė mažuma, informaciniai užrašai greta lietuvių kalbos gali būti ir tautinės mažumos (vietine) kalba“ (įstatymas nebegalioja nuo 2011 01 01).
ET Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos 20 straipsnyje įtvirtinta, kad tautinei mažumai priklausantys asmenys, naudodamiesi iš šios pagrindų Konvencijos principų išplaukiančiomis teisėmis ir laisvėmis, gerbia nacionalinius teisės aktus ir kitų žmonių teises, visų pirma asmenų, kurie priklauso tautinei daugumai arba kitoms tautinėms mažumoms.
Be to, per pastaruosius 11 metų teisinis lenkų tautinės mažumos gyvenimo Lietuvoje reglamentavimas nepasikeitė. Todėl pastaruoju metu staiga pakitusi ir neadekvati Lietuvos lenkų organizacijų aktyvistų bei jų užtarėjų Lenkijoje reakcija yra netikėta.
Reikia pastebėti, kad Lenkija nekelia lenkų tautinės mažumos “diskriminacijos" klausimo ES šalimis, kuriose visai nėra valstybinių lenkiškų mokyklų (pavyzdžiui, Vokietijai – kur gyvena 2mln. lenkų). Taip pat ne visose šalyse asmenvardžiai rašomi mažumų kalba (Latvija, Rumunija). Palyginimui: Latvijoje gyvena 60.000 lenkų – tėra 5 mokyklos, nėra dubliuojami lenkiškai asmenvardžiai ir vietovardžiai); Gudijoje – virš 400.000 lenkų – tėra 2 mokyklos lenkų dėstoma kalba, nėra dubliuojami asmenvardžiai ir vietovardžiai); Ukrainoje (apie 300.000 lenkų – tėra 2 mokyklos, nėra dubliuojami asmenvardžiai ir vietovardžiai).
Šiuo metu Kultūros ministerijoje parengtas Lietuvos Respublikos tautinių mažumų įstatymo numatomo teisinio reguliavimo koncepcijos projektas. Koncepcijoje numatoma įtvirtinti galimybė gyvenamosiose vietovėse, kuriose gyvena ne mažiau kaip 1/3 (nuo bendro gyventojų skaičiaus, remiantis paskutinio Gyventojų surašymo duomenimis) tautinei mažumai priklausančių asmenų, kreiptis tautinės mažumos kalba į teritorinius valstybinio ir savivaldybių administravimo subjektus, taip pat greta vietovių, gatvių ir kitų topografinių objektų oficialiųjų pavadinimų valstybine kalba teikti ir pavadinimus tautinių mažumų kalbomis (su tam tikromis sąlygomis).
Kultūra
Aktyvią ir visapusišką kultūrinę veiklą Lietuvoje vykdo apie 50 lenkų NVO. Tai kultūros, švietimo, profesinės, labdaros ir kitos asociacijos. Lietuvoje veikia per 40 įvairių žanrų saviveiklinių kolektyvų: lenkų dainų ir šokių ansambliai, folkloro ansambliai, chorai, kapelos, estradiniai ansambliai, du teatrai. Meno kolektyvai aprėpia įvairias amžiaus grupes – vaikus, jaunimą, suaugusiuosius. Žymiausi jų - lenkų dainų ir šokių ansamblis ,,Wilia“, Rudaminos liaudies šokių ansamblis ,,Zgoda“, Trakų lenkų dainų ir šokių ansamblis ,,Troczanie“, Nemenčinės lenkų dainų ir šokių ansamblis ,,Wilensczyzna“, lenkų vaikų ir šokių kolektyvas ,,Wilejka“ ir kiti. Šie kolektyvai aktyviai dalyvauja renginiuose, skirtuose Lietuvos ir užsienio šalių auditorijoms, savo menine veikla prisidėdami prie tautinių santykių darnumo sklaidos. Lietuvoje rengiami tradiciniai lenkų meno festivaliai, kuriuose dalyvauja saviveiklos kolektyvai ir profesionalūs lenkų tautybės menininkai.
Lietuvos ir Lenkijos kultūros, mokslo ir meno veikėjai sėkmingai tęsia dvišalį bendradarbiavimą kultūros srityje. Tokio gražaus kultūrinio dialogo pavyzdys – Lietuvos Seimo bei Lenkijos Senato sprendimai 2011-uosius paskelbti rašytojo, Nobelio literatūros premijos laureato Č. Milošo metais. 2011 m. tiek Lietuvoje (gimtuosiuose Šeteniuose (Kėdainių raj.) bei kitose su Č. Milošu susijusiose vietose), tiek Lenkijoje numatoma organizuoti įvairius renginius, edukacines programas jaunimui, skirtus paminėti iškilaus poeto 100 gimimo metines.
Vilniuje veikia Lenkų kultūros namai („Dom polski“) - viena didžiausių kultūros institucijų Lietuvoje. Pagrindinis šios institucijos tikslas – lenkų bendruomenės kultūrinio gyvenimo organizavimas: kultūrinis švietimas, lenkų literatūros ir meno propagavimas tarp Vilniaus krašto gyventojų, vietinės meninės ir kultūrinės veiklos rėmimas. Taip pat Lenkų kultūros namai siekia puoselėti regionines tradicijas, folklorą, perteikti jaunajai kartai lenkų tautos vertybes.
Įgyvendinant vieną iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės prioritetų - sudaryti tautinėms mažumoms priklausantiems asmenims galimybes puoselėti savo tapatumą - Lietuvoje gyvenančioms lenkų tautinių mažumų organizacijoms kasmet teikiama finansinė parama. Finansinę paramą tautinių mažumų NVO projektams teikia Kultūros ministerija, savivaldybės ir Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
Žiniasklaida
Lietuvos lenkų tautinei mažumai priklausantys asmenys turi galimybę gimtąja kalba naudotis šiomis visuomenės informavimo priemonėmis:
Lietuvos televizija: Lietuvos nacionalinė televizija kiekvieną antradienį 12 val. transliuoja 15-os minučių trukmės laidą ,,Vilniaus albumas“ (Album Wilenski) lenkų kalba, kuri yra kartojama per antrąjį nacionalinės televizijos kanalą.
Lietuvos radijas. Lietuvos radijas kiekvieną dieną transliuoja programą „Santara“. Joje kalbama lietuviškai, lenkiškai, rusiškai, baltarusiškai ir ukrainietiškai. Be to, kasdien 15.00 val. lenkų kalba transliuojama programa „Klasika“. Nuo 1992 metų veikia nevalstybinė lenkų radijo stotis ,,Znad Wilii“, lenkų kalba transliuojanti laidas visą parą.
Spauda, tinklalapiai. Lietuvoje leidžiami 5 periodiniai leidiniai ir žurnalai lenkų kalba: Kurier Wileński, Magazyn Wileński, Nasz Czas, Nasza Gazeta, Tygodnik Wilenszczyzny. Didėjant visuomenės poreikiui naudotis internetine žiniasklaida, Nuo nuo 2008 m. aktuali informacija lenkų kalba viešinama internetiniuose dienraščiuose www.znadwilii.lt, www.kurierwilenski.lt, www.pogon.lt. Lenkų ir kitų tautinių bendruomenių aktualijos taip pat yra skelbiamos vieną kartą per ketvirtį VšĮ Tautinių bendrijų namai leidžiamame biuletenyje Tautinių bendrijų naujienos.
Pažymėtina, kad Vilniaus apskrities rajonų (Šalčininkų, Vilniaus, Trakų, Švenčionių ir kt.) savivaldybių tinklalapiuose oficiali informacija pateikiama valstybine bei tautinių mažumų (taip pat ir lenkų) kalbomis; juose taip pat leidžiami laikraščiai lenkų kalba..
Lietuvoje gyvenantys lenkai turi galimybę laisvai gauti informaciją gimtąja kalba iš savo kilmės šalies: t. y. žiūrėti televizijos programas, klausytis radijo laidų, tiesiogiai transliuojamų iš Lenkijos. Be to, Lietuvoje laisvai platinama užsienyje leista spauda užsienio kalbomis, kas pilnai atitinka tarptautinių dokumentų, taip pat ir ESBO Aukštojo komisaro tautinėms mažumoms biuro parengtų Bolzano/Bozeno rekomendacijų nuostatas, kuriose teigiama, jog valstybė neturėtų drausti užsienio šalių radijo ir televizijos programų retransliavimo, skirto asmenims, priklausantiems tautinėms mažumoms. Apribojimai galimi toms laidoms, kuriose skleidžiama ir kurstoma neapykanta, rasizmas, diskriminacija ir smurtas.
Artūras Melianas, LR Seimo narys,
Lenkijos Respublikos Seimo, Ukrainos Respublikos Verchovnajos Rados ir Lietuvos Respublikos Seimo Asamblėjos narys
