Lietuvoje mažai diskutuojame apie tai, kokią įtaką privaloma daryti, kaip veikti siekiant kiek galima geriau realizuoti šalies ir mūsų visų galimybes apsijungusioje Europoje. Plačiai paplitusi nuomonė, kad Briuselis liepia elgtis vienaip ar kitaip, o mes lyg ir nieko negalime. Kita nuomonė, kad ES reikalinga tam, kad gautume kuo daugiau pinigų. Ir viena ir kita klaidinga. Taip, dabar mes gauname finansiškai daugiau, nei įnešame. Bet tiesa yra ta, kad mes reikalingi ES, kaip ir ji mums. Tai ne vienpusis judėjimas, o suartėjimas ir bendras veikimas, išsaugant savo tautinį savitumą.
Europos sąjungą valdo trys aukščiausios institucijos. ES Vadovų Taryba (t.y., šalių narių vadovų susirinkimas), Europos parlamentas ir Europos komisija t.y., ES vykdomoji valdžia, prilygstanti Vyriausybei. Europarlamentas yra vienintelė tiesiogiai ES šalių narių piliečių rinkta ir juos atstovaujanti institucija. Todėl parlamento reikšmė labai svarbi. Ir jei įsigalios Lisabonos sutartis – dar labiau išaugs. Manau, kad mūsų nedidelės šalies atstovai, veikiantys visose ES valdymo isntitucijose, gali labai daug nuveikti, o mūsų žmonės apčiuopiamai pajusti šios veiklos naudą. Nekeliu sau tikslo vertinti buvusiųjų veiklą, tuo pasinaudosiu tik iliustruojant, ką galima ir reikia nuveikti ateityje. Drįstu teigti, kad Lietuvos valdžios atstovai ir Europarlamento nariai veikia atskirai nuo Lietuvos, nederindami tarpusavio veiksmų ir todėl nevisada pasiekiamas norimas rezultatas. Ar dėl ambicijų, ar nesupratimo, kad veikti reikia kartų, per penkis metus nesukurtas sąveikos mechanizmas kaip mūsų Prezidentas, Premjeras, ministrai, Eurokomisaras, paskirtas Lietuvos, bei Europarlamento nariai susitartų ir derintų bendrą Lietuvos poziciją šaliai svarbiais klausimais. Per šį laikotarpi Prezidentas V. Adamkus nerado laiko susitikti su Europarlamentarais. Nėra sistemingų konsultacijų su Lietuvos Seimu, o su Vyriausybe tik epizodiniai. Pirma išvada – reikia susitarti čia, Lietuvoje, kaip geriau ir naudingiau mūsų šaliai ir žmonėms veikti kartu. Antra, labai rimta ir sunkiai įveikiama problema: pagal dabartinę tvarką Europarlamentarai po išrinkimo nuvykę į Briuselį privalo įstoti į europinių partijų parlamentines frakcijas. Taip nebelieka atstovavimo savo šaliai. Veikiama labai abstrakčiai, dažnai geografiniu lygmeniu, mistiškoje erdvėje, neaišku kam atstovaujant. Taip atsiranda atotrūkis nuo rinkusių piliečių bei savo šalies. Neperdedant, bet europines partijas, jų siekius ir tikslus Lietuvoje žino mažai žmonių. Manau, kad tai nevykęs ir klaidingas kelias. Beje, jis nėra nekaltas. Nors viešai deklaruojama, kad ES yra Tautų sąjunga ir tikrai nesiruošiama, aukojant nacionalines valstybes, kurti supervalstybę. Vis tik toks Europos parlamento suformavimas, ne nacionalinių delegacijų, o europinių partijų principu, kaip tik ir veda prie nacionalinių valstybių išnykimo ir vienos – supervalstybės atsiradimo. Kadangi taikomi dvejopi standartai, viena garsiai sakant, o kita realiai darant, todėl, manau, ir nebuvo priimta Europos Konstitucija, o dabar stringa Lisabonos sutartis. Tarp kitko, supervalstybės atsiradimu suinteresuota būtent Briuselio biurokratija. Jei mes sąžiningai pripažįstame, kaip ne kartą yra viešai deklaravę Lietuvos vadovai, kad ES yra Tautų sąjunga su savarankiškom nacionalinėm valstybėm (o ne regionais) - tai mūsų rinkti 12 Lietuvos Europarlamentarų turėtų dirbti nacionalinėje frakcijoje ir veikti Lietuvos, o tuo pačiu ir Europos žmonių gerovei. Sutikime, žmonių konkretus gyvenimas ir jų gerovė daugiausiai realizuojami nacionaliniu lygmeniu. O supervalstybės idėja naudinga visų pirma transnacionalinėm korporacijom, kurios rūpinasi, kad gautų kuo didesnį pelną, sumokant dirbančiam kuo mažesnį galimą atlyginimą. Be to tai naudinga vis augančiai Europos biurokratų armijai. Manau, kad pirmas žingsnis link geresnio Lietuvos interesų atstovavimo turėtu būti tegul ir neformalios nacionalinės frakcijos „Lietuva“ įkūrimas. Tikiuosi, kad tokią iniciatyvą palaikys ir kitų šalių parlamentarai. Siekiant geresnio veiksmų tarp nacionalinių Lietuvos institucijų ir ES valdymo struktūrų derinimo, tikslinga LR Seimo nutarimu (ar įstatymu) įkurti pastoviai veikiančią koordinacinę asamblėją, kurioje sistemingai susitiktų Prezidentas, Premjeras, Seimo frakcijų, Vyriausybės ir Europarlamento nariai.
Labai svarbu, kad būtų sukurta sistema, kuri leistų visą šią veiklą išviešinti ir išsamiai nušviesti. Tikslinga skirti nemokamo eterio laiko Lietuvos radijuje ir televizijoje kasmėnesiniam Europarlamentarų bendravimui su Lietuvos žiūrovais nuveiktų darbų apžvalgai, diskusijoms Lietuvai svarbiais klausimais. Tada neatsitiks taip, kaip atsitiko su Ignalinos AE darbo pratęsimu. Visu pirma, Lietuvos žmonėms nepasakoma tikroji tiesa. O ji labai paprasta. Kažkam (tik ne ES) labai norisi, kad Lietuvos žmonės kuo daugiau mokėtų už elektrą. Matomai norima įtikti dujininkams, nes uždarius Ignalinos AE dujų poreikis išaugs vos ne dvigubai. Svarbiausia, kad nė vienas Lietuvos aukščiausias pareigūnas, pradedant Prezidentu, nei Premjeras ar Vyriausybė (nei A. Brazausko, A. Kirkilo, A. Kubiliaus) niekada nesikreipė į ES institucijas su prašymu, kad būtų pratęstas Ignalinos AE darbas. Juolab, kad visos tarptautinės institucijos pripažįsta, kad tai realu. Be to Lietuvoje ir taip sunkmetis, sukeltas pasaulinės krizės. Deja, šio darbo nesiėmė nei Eurokomisarė nei Europarlamentarai. Negana to, kai Europos parlamente, priimant Bulgariją į ES buvo balsuojama dėl Kozlodujevo AE eksploatacijos pratęsimo pritrūko 3 balsų iš 736. Lietuvos atstovai, socialdemokratai ir darbiečiai, balsavo prieš. Jei būtume padėję bulgarams, būtų lengvai išsisprendusi ir Ignalinos problema. Tačiau svarbiausia šioje istorijoje, kad didelė dalis mūsų politikų žada rūpintis žmonių ir Lietuvos interesais, o po išrinkimo atstovauja nežinia ką, bet tik ne savo šalies interesus. Manau rinkėjai turi būti reiklesni ir nepasiduoti brangioms reklamoms.
Labai svarbi problema – tai ES šalių narių žmonių gyvenimo lygio skirtumai. Suprantama, kad pačios šalys turi skirtingus išsivystimo potecialus. Tačiau negalima sutikti, kad toje pačioje Europoje būtų ilgam įteisinta vis didėjanti turtinė nelygybė, kai saujelė yra superturtingi, o didesnė dalis gyventojų vos suduria galą su galu. Mūsų, atgimstančių „pilietininkų“ komanda sąrašo numeris Nr. 9, kurioje net 5 mokslų daktarai, yra pasiryžusi Europos parlamente ruošti teisės aktus ir burti bendraminčius, kurie mus parems, kad pakeistume europinių lėšų panaudojimo kriterijus bent keliais aspektais. Pirmiausia, europinės lėšos neturi didinti turtinės nelygybės t.y., jomis neturi naudotis ir taip jau turtingi. Antra, jos pirmiausia turi būti investuojamos į žmogų t.y., į jo pasiruošimą įgyti kuo geresnę profesiją, kuo geresnę kvalifikaciją, pagrįstą geriausiais mokslo pasiekimais. Mes pasisakome prieš aukštojo mokslo apmokestinimą, nes tai neskatina inovatyvios ekonomikos sukūrimo. Trečia, europinės lėšos turi būti naudojamos gamybos, pagrįstos aukščiausiomis technologijomis ir kuriančios darbo vietas bei didesnę pridėtinę vertę, plėtrai. Ketvirta, jos turi būti naudojamos mažinant regionų vystymosi atskirtį ir kaimo, kaip nacionalinės vertybės išsaugojimui. Be to, būtina šioje srityje sumažinti biurokratiją ir griežčiau kovoti su piktnaudžiavimu ir plintančia korupcija.
Kadangi Europarlamentas yra vienintelė piliečių renkama ir juos atstovaujanti institucija, manau, kad verta pradėti konsultaciją dėl antikorupcinio komiteto įsteigimo Europarlamente. Šis komitetas atliktų pirmiausia europinių lėšų paskirstymo ir jų panaudojimo parlamentinę kontrolę bei galėtų sukurti prielaidas biurokratinių trikdžių mažinimui. Kaip ir Lietuvoje, taip ir ES reikia visomis išgalėmis kovoti prieš biurokratijos įsigalėjimą, biurokratizmo didinimą ir niekieno neskaitomų popierinių tvarkų kūrimą. Privalome drąsiai ir išmintingai orientuoti ES į didžiausios jos istorijoje krizės įveikimą. Tai ne šiaip krizė, tai neatsakingos sistemos ir vartotojiškos visuomenės akligatvis. Mes tai turime suprasti patys ir plėsti bendraminčių ratą. Senomis dogmomis apie rinkos liberalizmą šių ligų neišgydysime. Turime labai aiškiai pasisakyti, kad rinka gali būti tik socialiai orientuota. Kad valstybės ir ES institucijos turi aiškiai pripažinti valstybinę nuosavybę, kartu su privačia ir ją taikyti natūraliose monopolijose ir ypač energetiniame sektoriuje. Nepalaikyti klaidingo mito, kad šiame sektoriuje įmanoma reali konkurencija. Valstybei taip pat turi priklausyti infrastruktūros objektai. Privalome kartu veikdami integracijos kryptimi tvirtai pasisakyti prieš oligarchų kišimąsi į politinius procesus ir rinkos santykių perkėlimą į demokratines institucijas. Tikslinga organizuoti diskusiją apie žodžio laisvę ir kaip spaudos laisvė dera su verslu t.y., naudos siekimu. Lietuva Europoje turi aiškiai pasisakyti už fundamentalias krikščioniškąsias vertybes, tradicinės šeimos išsaugojimą, nacionalinių kultūros vertybių išsaugojimą ir abipusę pagarbą vieni kitiems.
Bendro geresnio veikimo problemų yra gana daug, tačiau paminėjau esmines ir esu įsitikinęs, kad komanda, kurios rinkimų sąrašo Nr. 9, jei Lietuvos žmonės pasitikės, yra pasiryžusi neplaukti pasroviui, o dirbti ir keisti situaciją taip, kad Lietuvos rinkėjai tai konkrečiai pajustų savo gyvenime.
Algimantas Matulevičius yra Pilietinės demokratijos partijos pirmininkas
