Lietuvoje yra pribrendęs laikas pereiti nuo įstatymų leidybos akcentavimo prie parlamentinės kontrolės akcentų, o vienas iš parlamentinės kontrolės instrumentų yra interpeliacijos, teigė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas, politologas Alvidas Lukošaitis.
Prieš prasidedant Seimo pavasario sesijai opozicija prabilo apie planuojamas interpeliacijas atskiriems ministrams, o gal net ir Premjerui bei visai Vyriausybei. Rengiami išbandymai energetikos ministrui Arvydui Sekmokui, aplinkos ministrui Gediminui Kazlauskui.
Apie interpeliacijų reikšmę politinei sistemai apskritai, Vyriausybės išbandymus ir Prezidentės Dalios Grybauskaitės vaidmenį juose ELTA kalbėjosi su politikos mokslų ekspertu A. Lukošaičiu.
– Prasidedant naujai Seimo sesijai pasipylė interpeliacijų iniciatyvų. Kaip jas vertinate – kaip rimtą išbandymą ar tam tikrus politinius žaidimus?
– Aš būčiau linkęs žiūrėti į tokius veiksmus kaip interpeliacijų inicijavimas, rimtai, o ne kaip į žaidimą. Man visiškai nepriimtina tokia pozicija, kad interpeliacijos yra nesvarbu, o žymiai svarbiau yra įstatymų priėmimas. Toks parlamentinės kontrolės mechanizmas kaip interpeliacija yra lygiai taip pat svarbu, jeigu ne svarbiau, kaip kokia nors įstatymo leidybos idėja.
Kad dabar prisikaupė interpeliacijų, matyt, lėmė objektyvios aplinkybės. Kita vertus, tokia yra politikos logika: opozicija turi išnaudoti tuos instrumentus, kurie yra jos arsenale. O opozicija pirmiausia išnaudoja parlamentinės kontrolės instrumentus.
Kitas dalykas, kad ir tokia politinė konjunktūra dėl opozicijos balsų skaičiaus, ir tam tikrų abejonių dėl kai kurių ministrų veiklos sankaupa verčia ir į ministrų veiksmus žiūrėti su tam tikrais įtarinėjimais, abejonėmis.
Aš iš principo būčiau linkęs žiūrėti labai pozityviai į opozicijos inicijuojamus parlamentinės kontrolės veiksmus. Lietuvoje yra pribrendęs laikas pereiti nuo įstatymų leidybos akcentavimo prie parlamentinės kontrolės akcentų, o kaip tai sugeba, kaip tam būna pasiruošę opozicijos atstovai – čia jau jų ir sugebėjimų, ir sąžinės bei garbės reikalas. Pasiseks, nepasiseks – jau kitas klausimas, pati pirminė interpeliacijų esmė yra tiesos išsiaiškinimas.
– Kiek svarstant interpeliacijas, apsisprendžiant parlamentarams yra svarbi prezidentės Dalios Grybauskaitės nuomonė? Matome du atvejus, kai, pavyzdžiui, energetikos ministrą Arvydą Sekmoką Prezidentė palaiko, o Gediminą Kazlauską atvirai vadina neveikliu. Ar tai gali turėti įtakos galutiniam sprendimui?
– Be abejo, kad turės įtakos. Dabar yra tokie laikai mūsų sistemoje, kad prezidentės nuomonė labai daug ką reiškia, ir jos įtaka Seimo narių apsisprendimui yra labai svarbi.
Situacija įdomi tuo, kad šita Vyriausybė jau ilgai dirba, o parlamentinės daugumos ir parlamentinės opozicijos proporcijos visą laiką buvo labai slidžios. Be to, į šituos procesus, kurie iš esmės kyla iš Seimo ir Vyriausybės santykių sąveikos, ne vieną kartą labai rimtai įsikišo prezidentė, ir jos iniciatyva ne vieno ministro likimas buvo nulemtas.
– Ar konstitucinė sandara leidžia tokiems procesams vykti, ar tiesiog klausoma prezidentės?
– Yra ir tai, ir tai. Konstitucinė sandara tai leidžia, kita vertus, mes turime labai dinamiškai, gyvai besiklostančius tam tikrus politinės tradicijos precedentus. Prezidentė šitoje politinių tradicijų, arba politinių standartų, erdvėje užima labai aktyvią poziciją, ir tas, be abejo, keičia tam tikrą supratimą apie šitos sistemos veikimą ir institucine, ir politinės kultūros prasme.
– Kokios būtų Jūsų prognozės, ar A. Kubiliaus Vyriausybė išsilaikys iki rinkimų, kurie bus jau po metų?
– Tokiais atvejais protingi neprognozuoja, o neprotingi nežino. Kiekviena Vyriausybė turi uždavinį išsilaikyti visą kadenciją. Šioje situacijoje svarbūs du veiksniai – slidi parlamentinės daugumos ir parlamentinės opozicijos proporcija ir apskritai visas ekonominis, socialinis kontekstas. Sunkmečio kontekstas veikia ir opoziciją, kuri demonstruoja tam tikrą pasiryžimą, ką ir turi iš prigimties daryti, perimti valdžią.
Kadangi dar nemažai kadencijos yra likę, tai tie du veiksniai, aiškesnis arba ryškesnis šitų proporcijų pasikeitimas, ir apčiuopiamesnis ekonominis, finansinis šalies rodiklių gerėjimas veiktų ir opozicijos ryžtą, ir pozicijos elgesį.
Trečias veiksnys – atitinkama prezidentės laikysena, pirmiausia premjero ir šios daugumos atžvilgiu. Tik nereikėtų niekam sakyti, kad tokios pozicijos nėra. Tai irgi tam tikra prasme lengvina šitą uždavinį premjerui ir šitai Vyriausybei. Tik nėra aišku, ar iš principo prezidentės tokia laikysena premjero ir Vyriausybės atžvilgiu gali pasikeisti? Tai yra tamsiausias nežinomasis vertinant šių dienų perspektyvą.
Gana aiškūs yra pirmi du veiksniai, tai yra parlamentinės proporcijos politinių jėgų ir ekonominės situacijos rodikliai. Netikiu, kad iš giedro dangaus prasidės kažkokie griausmai, ir vėl viskas pradės garmėti į dugną. Ekonominės situacijos tendencija yra gerėjimo link.
Opozicijos, pozicijos proporcijų klausimas labiau neaiškus. Didesnė tikimybė, kad jos visą laiką bus svyruojančios į vieną ar kitą pusę, bet yra pakankamai didelė tikimybė, kad jos kažkaip gali ryškiau pasikeisti opozicijos naudai. Tam tikri loginiai dėsniai politikoje sako, kad artėjant rinkimams opozicija turi didesnių šansų plėstis. Todėl, kad didėja jos šansai paprastai pereiti iš opozicijos į poziciją.
Įdomus apskritai išlikimo valdžioje sunkmečio akivaizdoje klausimas. Latvijoje ir Estijoje mes pamatėme rinkėjų valią per perrinkimą buvusiųjų partijų valdžioje. Labai įdomi yra intriga, ar pavyks tai pakartoti dabartiniam Premjerui. Latvijos ir Estijos pavyzdžiai kursto ir Premjero ambicijas sekti kolegų pėdomis, bet mūsų rinkėjas irgi vertins visą situaciją, Vyriausybės darbų sunkumą šito sunkmečio akivaizdoje, ir kaip vertins, yra labai įdomus klausimas, tuo labiau, kad mes kai kuriuos signalus pamatėme iš savivaldybių rinkimų rezultatų.
Gana įtikinantis valdančiųjų partijų perrenkamumas bet kurioje politinėje sistemoje yra tam tikras ją stabilizuojantis veiksnys. Tai yra labai gražus faktorius ne tik valdantiesiems, bet apskritai valstybei, piliečiams tas yra neblogas ženklas.
– Ačiū už pokalbį.
