Pritariu politikos apžvalgininkui Kęstučiui Girniui, pavadinusiam prezidentės Dalios Grybauskaitės sprendimą nevykti į Lenkijos prezidento inicijuotą susitikimą su Baltijos šalių vadovais apmaudžiu nesusipratimu. „Manau, kad reikia kalbėtis net ir su priešais, jau nekalbant apie sąjungininkus. O Lenkija yra ir NATO, ir Europos Sąjungos partneris“, – sakė K.Girnius. Pridurkime – istorinė ir geografinė kaimynė.
Ta pačia tema – dėl prezidentės atsisakymo susitikti su regiono šalių vadovais straipsnį „Nesaugus žaidimas“ („Niebezpieczna gra“) parašė ir Lenkijos dienraščio „Rzeczpospolita“ apžvalgininkas Jerzy Haszczynskis, irgi kritikavęs Lietuvos prezidentę dėl šio jos akibrokšto. „Sunku būtų surasti niūresnį simbolį to, kas liko iš lenkų ir lietuvių santykių“, - rašė J.Haszczynskis.
Lenkų publicistas nagrinėja jo surastus Lietuvos pusės paaiškinimus dėl šio sprendimo. Jo nuomone, jie „vienas už kitą blogesni“: “netinkamas" pakvietimas (nors lygiai tokie patys buvo siųsti Latvijos ir Estijos vadovams); nėra apie ką kalbėti, nes ta problematika jau yra išnagrinėta; pagaliau viena didžiausių Lenkijos nuodėmių esą ji ketina pasitraukti iš Baltijos šalių rotacinės oro erdvės gynybos (Lenkija tai kategoriškai neigia). Net jeigu taip ir būtų, mano lenkų publicistas, tuo labiau reikėtų susitikti ir apie tai kalbėtis.
Dar viena lenkų publicisto versija: Lietuva, tiksliau D.Grybauskaitė, norėtų tapti Baltijos regiono lydere. Tačiau su tokiu jos vaidmeniu nesutiks Latvijos ir Estijos vadovai, pagaliau ir didysis lošėjas – JAV D.Grybauskaitę vertina ne itin aukštai. Ir jau visai „rimtu“ lietuvių aiškinimu, anot J.Haszczynskio, reikėtų laikyti Lietuvos norą sprigtelėti į nosį savo istorinei kaimynei, kuri norėtų matyti Lietuvą atsiklaupusią prieš Lenkiją...
Vis dėlto „Rzeczpospolitos“ straipsnyje yra ir tikresnių faktų, pvz., kad lietuvius labiausiai žeidžia Lenkijos ministras Radoslawas Sikorskis, pasakęs, kad jis kojos nekels į Vilnių, kol nepagerės lenkų mažumos padėtis. Lietuviai niekada jam neatleis, kad jis lenkų likimą Lietuvoje palygino su jų likimu Lukašenkos Baltarusijoje. Tačiau tokiu atveju, publicisto manymu, reikėtų ieškoti alternatyvos – gal yra su kuo kalbėtis ir be Sikorskio? Ja kaip tik ir galėtų būti prezidentas Bronislawas Komorowskis. Pagaliau jeigu jau taip bijoti šios tematikos kalbų, tai Varšuvos susitikimo tema yra visai kita ir norint apie mažumas galima būtų ir nekalbėti.
Vis dėlto pats J.Haszczynkis neatsispiria pagundai paliesti mažumų temą ir padainuoti jau dešimtis kartų girdėtą jo mėgiamą dainelę apie esą metų metais skelbtus lietuvių pažadus lenkų tautinei mažumai ir apie jų neįvykdymą, kurios kaip tik sukėlė Lenkijos pasipiktinimą ir santykių atšalimą. „Trumpai pakartosiu“, - sako J.Haszczynskis.
„Nedidelė lietuvių tautinė mažuma Lenkijoje turi privilegijas, apie kurias Lietuvos lenkai gali tik svajoti“. Esą atsižvelgiant į lietuvių gyvenamųjų vietovių išsidėstymą buvo sudaryta Seinų apskritis. Turi vietovių dvikalbius pavadinimus. Mažumai negalioja 5 proc. barjeras rinkimuose. Netrukus galima laukti dar vieno palankaus gesto lietuviams.
Šalia šio rojaus Lenkijos lietuviams, Lietuvoje esą lenkų padėtis yra bloginama, pirmiausia švietimo įstatymu. „Prasmę turi tik kalba apie įstatymus, nes [mažumų] jausmus sunku išmatuoti. Nežinome, ar Lenkijos lietuvių savijauta blogėja, bet žinome, kad jie turi daugiau teisių nei turėjo. O Lietuvos lenkų padėtis įstatymiškai pablogėjo, tai prieštarauja europietiškiems principams“.
Kaip matome, apie kažkokius metų metais teiktus lietuvių pažadus J.Haszczynskis nieko negalėjo prisiminti, todėl priminė tik blogą švietimo įstatymą. Tačiau užmiršo paminėti, kad lietuviškas švietimo įstatymas apie mažumas kalba tą patį, ką ir lenkiškas įstatymas ir jo poįstatyminiai aktai. Tuomet jis turėtų pripažinti, kad ir jie blogi, nes neatitinka tos pačios Europos principų. Deja, nepripažino.
Kuo pablogėjo Lietuvos lenkų padėtis, publicistas irgi neaiškina. Beje, tas pats ministras R.Sikorskis pernai vasarą pripažino, kad Lietuvos lenkų švietimas geriausias pasaulyje... Taigi amžiną šios temos eskalavimą tektų vadinti ne kuo kitu, o politiniu cirku.
Dėl Lenkijos lietuvių rojaus Lietuva taip pat turėtų ką pasakyti. „Specialiai“ lietuviams sudarytoje Seinų apskrityje iš lietuvių atimtas apskrities viršininko pavaduotojo postas, taigi „lietuviškos“ apskrities valdžioje nėra nė vieno lietuvio. Vietovių dvikalbiai pavadinimai Punsko apylinkėse kol kas yra, bet jų nėra Punsko gatvėse, taip pat skirtingai nuo Lietuvos, nėra dvikalbių savivaldybių įstaigų lentelių. Rytų Lietuvoje prie savivaldybių ir net ant jų kabinetų durų yra dvikalbiai užrašai. Mažumai negaliojantis 5 proc. barjeras rinkimuose jokių šansų Lenkijos lietuviams vis riek nesuteikia, o Lietuvos Seime lenkų yra ne vienas.
Dėl nei vieno iš paminėtų punktų Lietuva pretenzijų Lenkijai nereiškia, nes tai yra Lenkijos vidaus reikalai. Lenkijos publicistas, kaip matome, kartu su kažkokiais mistiniais Lietuvos pažadais vis dėlto jas nuolat kelia. Tikra garantija, kad lygiai tokių pačių, kaip Lenkijos publicisto nuostatų laikosi ir Lenkijos valdžia: kelti „skriaudžiamos“ lenkų mažumos Lietuvoje klausimą visur ir visada.
Vis dėlto, pabaigai grįšiu prie mano straipsnio pradžioje minėtų J.Haszczynskio apgailestavimų dėl neįvykusio prezidentės D.Grybauskaitės vizito į Varšuvą. Nepaisant, mano manymu, klaidingų ir melagingų lenkų publicisto tolesnių išvedžiojimų, pritarčiau jam kartu su ponu K.Girniumi ir kitais lietuvių publicistais, kad mūsų prezidentė turėjo dalyvauti visų Baltijos šalių ir Lenkijos vadovų susitikime.
Net jeigu tame susitikime nebūtų buvę kalbama apie tautines mažumas, Lietuvos prezidentė galėjo pasinaudoti proga ir privačiame pokalbyje paklausti Lenkijos prezidento, koks gi velnias kiša koją į mūsų giminingų tautų santykius?
Giminingų jau vien todėl, kad B.Komorowskio šeima iš tėvo pusės yra kilusi iš Aukštaitijos, Rokiškio apylinkių, kur turėjo Kavoliškių dvarą. Mūsų prezidentės giminėje, sakoma, taip pat būta lenkiško kraujo. Kas trukdo prezidentams, ministrams, visuomenės veikėjams, inteligentams, menininkams išsiaiškinti tos mūsų santykių velniavos priežastį? Štai apie tai galėtų rašyti Lenkijos publicistai, o ne dainuoti nuvalkiotas dainas apie Lietuvos lenkų pragarą.
Anatolijus LAPINSKAS
