Šių metų sausio 23 dieną 40 Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu „ištirti teisės aktų atitikimą Lietuvos Respublikos Konstitucijai". Tačiau šis teisėtas prašymas susilaukė grėsmingų likusio šimto Seimo narių gąsdinimų esą tie besikreipiantieji galbūt supainiojo viešuosius ir privačius interesus, sulaužė Seimo nario priesaiką, pažeidė Konstituciją. Premjeras Andrius Kubilius šį kreipimąsi netgi pavadino „šokiruojančiu“.
Kreipimosi priešininkai privertė į Valentino Mazuronio vadovaujanos komisijos „Dėl... komercinių bankų priežiūros efektyvumo ir situacijos bankrutuojančioje akcinėje bendrovėje banke „Snoras“ išsiaiškinimo“ numatytų darbų sąrašą įtraukti įžeidžiantį punktą: „ar Seimo nariai, pasirašę prašymą Konstituciniam Teismui... nesupainiojo viešųjų ir privačių interesų“. Tai pirmas atvejis nepriklausomos Lietuvos istorijoje, kai vien už tai, kad kreipėsi į Konstitucinį Teismą, Seimo nariams buvo priklijuotos galimų „interesų painiotojų“ etiketės.
Pažvelkime į šį daugelį Seimo narių išgąsdinusį kreipimąsi, nes jo mintys tikrai vertingos, aktualios ir galų gale aiškiai parodančios – ko bijo Seimo dauguma. Pasirodo, kad toji dauguma bijo atidžiau pažvelgti į gana įtartiną „Snoro“ istoriją. Įtartiną todėl, kad daugelį jo bankroto detalių vis dar gaubia valstybės paslapties šydas, neaišku, ar jis kada nors iš viso bus nuimtas.
Seimo dauguma, matyt, bijo ir tūkstančių Lietuvos žmonių, praradusių pinigus „Snoro“ banke. Dalies Seimo narių kreipimasis galimai padėtų tiems žmonėms, nukentėjusiems dėl „Snoro“ priežiūros aplaidumo - ją privalėjo vykdyti Lietuvos bankas, nes „Snoro“ platinamos obligacijos ir indėlių sertifikatai buvo neapdrausti, nors klientų sutartyse buvo tikinama, kad jie buvo apdrausti.
Kovo 5 dieną, pradėjęs nagrinėti prašymą, Konstitucinis Teismas kai kuriuos prašymo punktus atmetė dėl jų neatitikimo Konstitucinio teismo įstatymui. Vis dėlto dešimtims tūkstančių Lietuvos žmonių, tiems patiems obligacijų ir indėlių sertifikatų turėtojams aktualus Bankų įstatymo 87 str. 2 ir 3 dalies konstitucingumas paliktas nagrinėti. Kuo šis straipsnis užkliuvo kreipimosi autoriams?
Štai kuo. Banko bankroto atveju minėto įstatymo 87 str. 2 dalis numato: „Antrąja eile tenkinami valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimai dėl išlaidų, susijusių su draudimo išmokų banko indėlininkams ar investuotojams, nurodytiems Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme, išmokėjimu“. Tokiu būdu didžioji kreditorių dalis nustumiama į ketvirtąją eilę. Kreipimesi aiškinama, kad jokio specialaus teisinio ar kito statuso neturinčio kreditoriaus pakėlimas į antrąją eilę ir tokiu būdu savo kreditorinių reikalavimų tenkinimas žemesnių reikalavimų kreditorių sąskaita, neatitinka teisinės valstybės principų.
Kreipimesi teigiama, kad Bankų įstatyme nustatytas diferencijuotas teisinis reguliavimas banko kreditorių atžvilgiu galimai pažeidžia Konstitucijos 23, 29 bei 46 straipsniuose įtvirtintas kreditorių teises, o taip pat konstitucinį teisinės valstybės principą.
Konstitucijos 29 str.: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“. Tai reiškia, kad negalima atskirų asmenų grupių diskriminuoti ar teikti jiems privilegijų. Nebent tarp skirtingai reguliuojamų asmenų kategorijų yra tokių skirtumų, kurie tokį reguliavimą daro objektyviai pateisinamą, arba juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų.
Konstitucijos 46 str.: „Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“. Tai įmanoma tik laikantis asmens ir visuomenės interesų derinimo, kartu ir asmenų lygiateisiškumo principo. Ūkinės veiklos reguliavimas neturi būti ribojamas ribojamas daugiau nei tai būtina viešajam interesui užtikrinti ir konstitucinėms vertybėms apsaugoti.
Konstitucijos 23 str.: „Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama“. Kreditoriaus reikalavimo teisė yra privačios nuosavybės teisės objektas, todėl savininko nuosavybės teisės turi būti ginamos vienodai, nepriklausomai nuo nuosavybės teisės objekto.
Kreipimesi primenama, kad vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo būdo tikslų - teisingumas. Negalima pasiekti teisingumo, tenkinant tik vienos grupės arba vieno asmens interesus ir kartu neigiant kitų interesus. Elgiantis vienašališkai, ignoruojama humaniškoji teisės paskirtis, didėja socialinių konfliktų galimybė.
1994-05-30 Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/19/EB “Dėl indėlių garantijų sistemų" įpareigoja kiekvieną valstybę narę įdiegti vieną ar kelias garantijų sistemas, apdraudžiančias indėlininkų lėšas tam tikra suma, tačiau jos neturi prieštarauti konstituciniams principams. Tuo tarpu „Indėlių ir investicijų draudimo“ galimi nuostoliai dėl banko bankroto yra kompensuojami kitų banko kreditorių teisių sąskaita, už tai likusiems kreditoriams niekaip neatlyginant. Tokios įstatymo nuostatos prieštarauja konstitucinėms vertybėms.
Dar daugiau. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje teigiama, kad sudarydamas draudimo sutartis, draudikas iš draudėjo perima nuostolių atsiradimo riziką, tokiu būdu draudimo sutartis yra rizikos sutartis, nes perima iš draudėjo jo riziką - nuostolių atsiradimo tikimybę. Tačiau „Indėlių ir investicijų draudimas“ jokios rizikos neprisiima, nes jo reikalavimai patenkinami pirmiau už likusius kreditorius, iš esmės jų sąskaita.
Užsienio valstybių teisės analizė patvirtina, kad tokio diferencijuoto reguliavimo, o iš esmės diskriminacijos nėra daugumoje Europos valstybių. Nyderlandai, Vokietija, Švedija, Suomija, Graikija, Prancūzija, Čekija ir kt. savo įstatymuose yra numatę, kad tokie ir panašūs indėlių draudikai, kompensavę indėlininkams jų reikalavimus, bankroto procesuose įgyja tokias pačias teises, kokias turėjo kreditoriai, kurių reikalavimai buvo kompensuoti draudimo lėšomis.
Kreipimesi teigiama, kad „indėlininko reikalavimo patenkinimas iš fondo lėšų turėtų būti suprantamas tik kaip subrogacija - t.y. kreditoriaus pasikeitimas prievolėje. Tokiu atveju valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“ turėtų stoti į ankstesnio kreditoriaus vietą tokiomis pačiomis sąlygomis, kokios galiojo kreditoriui, kurio reikalavimas buvo patenkintas“.
Civilinis kodeksas (6.113 str.) paaiškina, kad įvykus subrogacijai trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius. Tuo būdu „Indėlių ir investicijų draudimas“, tenkinantis žemesnės eilės kreditorių reikalavimus aukštesne eile, neteisėtai įgyja papildomų teisių. Tai prieštarauja Konstitucijai, CK 6.113 str. ir 1.3 str. 2 daliai.
Tokie yra Seimo narių kreipimosi argumentai dėl Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalies prieštaravimų konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 23, 29 ir 46 straipsniams. Tikrai nesuprantama, kodėl jie sukėlė tokią Seimo daugumos alergiją ar net isteriją.
Ir paskutinis pastebėjimas, kurį pridėsiu jau iš savo varpinės. „Indėlių ir investicijų draudimas“ savo veiklos misiją taip aiškina: „Draudimo įmokos, kurias privalomai moka bankai ir kredito unijos, yra kaupiamos Indėlių draudimo fonde tam, kad banko ar kredito unijos bankroto atveju būtų panaudotos indėlininkų ir investuotojų prarastoms lėšoms kompensuoti“. Puiku, tuo labiau, kad „Indėlių ir investicijų draudimas“, anot Ministro pirmininko tarnybos 2011 m. gruodžio 7 d. pranešimo, turto turi daugiau nei suteikta paskola.
Tačiau staigus to turto realizavimas esą „lemtų didesnius nuostolius ir apsunkintų piniginių srautų valdymą", todėl Vyriausybė suteikė „Indėlių ir investicijų draudimui“ 3,265 mlrd. litų beprocentę paskolą šešeriems metams. Anot minėtos tarnybos, ši paskola bus grąžinama „realizavus Indėlių draudimo fondo vertybinius popierius, taip pat iš kredito įstaigų mokamų draudimo įmokų ir lėšų, gautų realizavus likviduojamo banko „Snoras“ turtą“.
Kyla paprastas klausimas: jeigu „Indėlių ir investicijų draudimas“ turto turi daugiau nei gautoji paskola, tai su indėlininkais jis turėtų būti pajėgus, kad ir ne staigiai, atsiskaityti vien iš savo turto. Jei taip įvyktų ar, tarkim, jam gavus proporcingą visiems kreditoriams „Snoro“ turto dalį – dėl to ir kreipiamasi į Konstitucinį, tai kitiems kreditoriams irgi tektų proporcinga „Snoro“ turto dalis.
Kas įvyktų tuomet? Maksimaliai sąžiningai atsiskaičius su kreditoriais, žmonių pasitikėjimas savo valstybe, šiuo metu nukritęs į katastrofišką lygį, tikrai imtų kilti aukštyn, valstybei nereikėtų veltis į daugiamečius teismus su savo šalies ir užsienio šalių kreditoriais be didesnių garantijų laimėti, o šalies įvaizdis pasaulio gyvenimo veidrodyje tikrai pasisuktų patikimos šalies portreto link.
Seimo narių grupės kreipimasis į Konstitucinį laukia ilgos jo svarstymo eilės. Jeigu jam pritartų Seimas, jis būtų svarstomas be eilės. Tačiau jo eiliškumą gali pakeisti ir pats Konstitucinis teismas.
