Šiandien „Žinių radijo“ laidoje „Opozicija“ Seimo opozicijos lyderis Andrius Kubilius su žurnalistu Raigardu Musnicku kalbėjosi apie situaciją Moldovoje ir Ukrainoje, kur šią savaitę buvo išvykęs darbo vizito.
Laidoje taip pat analizuotas žurnalistų pokalbių pasiklausymo skandalas Lietuvoje, virtęs paradoksu, kai valstybę nuo nedraugiškų šalių informacinių atakų stengęsi apsaugoti žurnalistai pateko į valstybės institucijų pareigūnų akiratį, buvo persekiojami, slapta klausytasi jų pokalbių telefonu.
Interviu aptartas ir šią savaitę įvykęs pedagogų piketas prie Vyriausybės, reikalaujant didesnių atlyginimų. „Manau, kad dabartinė valdžia valgo karčius savo pačios pasėtų sėklų vaisius. Dabartiniai valdantieji prieš rinkimus garsiai trimitavo, kad atėję po konservatorių valdymo visiems visko pridalins. Žmonėms buvo sukelti nepamatuoti lūkesčiai, todėl prabėgus jau beveik dvejiems šios valdančiosios daugumos veiklos metams nenuostabu, kad žmonės pradeda teirautis skanių vaisių“, – interviu pažymėjo Seimo opozicijos lyderis.
R. Musnickas. Šią savaitę grįžote ir Kijevo ir Kišiniovo. Kas ten vyko?
A. Kubilius. Su kolega Audroniu Ažubaliu vykome atlikti partinės parlamentinės misijos. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partija yra Europos Liaudies partijos narė, todėl jaučiame rūpestį šių šalių perspektyva ir savo atsakomybę, kad išnaudodami mūsų narystę Europos Sąjungoje ir didžiausiame politiniame aljanse – Europos Liaudies partijoje, turime padaryti viską, kad padėtume šioms šalims. Vykome ten keldami paprastą klausimą: kuo galime padėti?
Moldovai ir Ukrainai išties ateina sunkus metas. Minėtos šalys birželio 27 d. pasirašys Asociacijos sutartis su ES. Moldova jau paskelbė ambicingą planą 2017 m. būti oficialia kandidate į Europos Sąjungą, o 2020-aisiais – tikrąja nare.
Ukrainoje – kitos problemos: savaitė po rinkimų, karas, agresija. Tačiau būdami ten matėme ir daug sveiko dinamizmo, ambicijos keisti gyvenimą iš esmės, siekti europinės perspektyvos. Apie tai daug kalbėjome gausybėje susitikimų.
Kitą savaitę vykstu į Briuselį, kur vadovaudamasis šviežiais įspūdžiais galėsiu drąsiai teigti, kad šioms šalims reikia nedelsiant suteikti narystės perspektyvą.
R. Musnickas. Vis dėlto kokios nuotaikos Kijeve? Girdime kuo įvairiausių pranešimų, kad karas vis tiek vyksta, nors ir bandoma susitarti. Kas kalbama šalies viduje? Ar tikima, kad Ukraina staiga pavirs vieninga šalimi, galinčia ramiai keliauti Vakarų link?
A. Kubilius. Pasakyčiau paradoksaliai: ką pasiekė prezidentas V. Putinas, tai išties labai suvienijo Ukrainą. Apmaudu, kad ši šalis priversta kariauti jai primestą svetimą karą. Ten nėra kokio nors susiskaldymo ar vidinio konflikto. Kaip tas karas toliau vystysis, sunku numatyti. Daugelis politologų kalba apie naujo tipo, nestandartinį karą, su žaliaisiais žmogeliukais, teroristais. Rusija tampa terorizmą remiančia valstybe. Pagal Jungtinių Amerikos valstijų įstatymus pasaulyje šiuo metu yra keturios tokios valstybės: Kuba, Sudanas, Jemenas ir Iranas. Rusijai gresia gera kompanija...
Tačiau kaip tą karą toliau pavyks suvaldyti, sunku pasakyti. Įvardijama, kad šiuo metu yra apie 20 tūkst. ginkluotų žmonių, kurie kovoja su valstybe. Iš jų – apie 10 tūkst. – iš Rusijos. Nepaisant to, valstybė turi gana aiškų planą, kaip atsispirti teroristams. Pirmiausia – užkirsti praėjimus per sieną. Svarstomi įvairūs variantai. Vienas iš jų – Izraelio su Palestina ar JAV su Meksika pavyzdžiu planuojama įrengti sieną, ribojančią teritorijas.
Vis dėlto visi pradeda suprasti, kad tai – ilgalaikė problema, galinti pereiti į lėtinio terorizmo stadiją. Labai svarbu, kad tokia situacija nestabdytų pačios valstybės, kuri turi įgyvendinti didžiules reformas. Politikų laukia išties sunkus uždavinys, kaip suderinti karo būseną su valstybės poreikiu keistis.
Nepaisant visko, Ukrainoje matėme daug maidaniškai žibančių akių ir entuziazmo.
R. Musnickas. Ar ukrainiečiai nebijo, kad Rusija užsuks dujų kranelį?
A. Kubilius. Suprantu, kad jiems šis klausimas nėra paprastas ir lengvas. Ukrainiečiai papasakojo, kaip atrodo diskusijos dėl dujų kainos. Kai Rusija reikalauja, kad Ukraina sumokėtų už kažkokias anksčiau neva nesumokėtas sąskaitas už Ukrainai patiektas rusiškas dujas, Ukraina visai logiškai kelia kitą aktualų klausimą dėl Kryme prarastų didžiulių dujų saugyklų. Jau nekalbant apie potencialias dujų ir naftos versloves, telkinius jūroje. Ukrainiečiai visiškai natūraliai reikalauja, kad už tai jiems būtų atlyginta. Ukraina turi nemažai savo energetikos resursų. Kartu su Europos Komisija rūpinamasi vadinamuoju reversu, kad dujas būtų galima patiekti iš Europos per Slovakiją, kitas Centrinės Europos valstybes. Negirdėjome jokio šauksmo, kad tuoj Ukraina sušals ar badaus.
R. Musnickas. Užsienio naujienų galėtume surasti ir daugiau, tačiau pakalbėkime apie Lietuvą. Šią savaitę stebėjome keletą įvykių, pirmiausia, ko gero, garsiausiai nuskambėjo žurnalistų sekimo skandalas, kai BNS žurnalistai buvo pasiklausomi ir sekami.
A. Kubilius. Pirmiausia reikėtų labai apgailestauti dėl tokios situacijos Ukrainoje ir užjausti žurnalistus. Dabar turime absurdišką situaciją, kai valstybė sukuria instrumentus kovoti su kriminaliniais nusikaltėliais, kontrabanda, kitomis negerovėmis, bet tuos instrumentus pradeda aklai ir, sakyčiau, biurokratiškai bukai taikyti kitose srityse, ir ypač – tokiose jautriose kaip informacija ir informaciniai karai. Štai ir gauname visišką absurdą, kuris parodo, kaip valstybė nepajėgi apsiginti nuo informacinių atakų ir informacinių karų. Pati valstybė su tais ginklais, kurie skirti kovoti su kontrabandomis ar kokiais nors ginkluotais nusikaltimais, liaudiškai tariant, suduoda sau į kaulus, nuo ko kenčia žurnalistai ir tiesiog visi gyventojai. Vien pasipiktinimo šiuo atveju nebeužtenka. Tačiau, kita vertus, gal ir gerai, kad tokia situacija atskleidžia valstybėje egzistuojantį paradoksą.
Štai viena institucija praneša, kad prieš valstybę ruošiama informacinė ataka. Ką reiškia informacinė ataka prieš Prezidentą? Tai reiškia informacinė ataka prieš valstybę. Ta informacija patenka į žiniasklaidą. Tai, atrodytų, yra vienas iš efektyviausių būdų, kaip atremti priešiškai nusiteikusios valstybės informacinę ataką – iš anksto paskelbti, kad tokia informacinė ataka yra ruošiama. Vietoje to, kad tiems žurnalistams arba tiems, kurie pasirūpino, kad tokia informacija patektų į viešumą, už valstybės gynybą būtų suteikti valstybės apdovanojimai, pas mus įvyksta priešingai. Biurokratinis mechanizmas suveikia (arba kažkas sąmoningai biurokratinį mechanizmą pasuka taip, kad diskredituotų valstybę) ir paleidžia visą savo galią prieš tuos, kurie kovoja gindami valstybę.
Šiuo atveju norėčiau prisiminti ir kitų atvejų, ne tik susijusių su žurnalistais. Toje pačioje politinėje erdvėje, kai Valstybės saugumo departamentas komitetuose ir komisijose sako, viešai ataskaitoje skelbia, kad vienas iš svarbiausių Rusijos specialiųjų tarnybų tikslų yra diskredituoti svarbiausius energetikos projektus, po to matome, kad politikai lyg niekur nieko dalyvauja tam tikrose komisijose, kurių svarbiausias tikslas ir yra diskredituoti Lietuvoje vykdomus energetinius projektus. Mūsų valstybėje veikia tarsi du paraleliniai pasauliai. Viena vertus, lyg ir suprantame, ko nori priešas, ko jis siekia, bet vietoje to, kad nuo to priešo gimtumėmės, tai dar patys save užpuolame. Matyt, yra dar daug nebrandumo, nesugebėjimo suprasti, kokie mūsų valstybėje keliami esminiai tikslai.
R. Musnickas. Šią savaitę mokytojai surengė mitingą prie Vyriausybės, reikalaudami padidinti atlyginimus, pagerinti darbo sąlygas mokyklose. Švietimo profesinės sąjungos reikalauja apie 1,5 mlrd. litų papildomų lėšų iki 2020 m. Ar tai įmanoma?
A. Kubilius. Pirmiausia nesu skaičiavęs, ką reikštų valstybės biudžetui tie pusantro milijardo, ar tas reikalavimas – 6 proc. nuo BVP – kiek skiriama Europoje švietimui, ar jis jau galėtų būti pasiektas ir Lietuvoje.
Žmonės dažnai pamiršta, kad reikėtų skaičiuoti ir visas kitas išlaidas. Europoje krašto gynybai skiriama 2 proc. nuo BVP, švietimui – 6 proc., pensijoms apie 13 proc. nuo BVP, tačiau pamirštame, kad Europoje vidutiniškai žmonės mokesčių pavidalu į valstybės biudžetą sumoka apie 45 proc. nuo BVP. Tiek sugrąžina nuo pyrago, kurį sukuria, ir tik tada paskirsto atlyginimams, pensijoms ir kitoms valstybės reikmėms. Lietuvoje susigrąžiname per mokesčius į valstybės biudžetą apie 30 proc. Kai pradedame norėti iš tų savo 30 proc. padalinti visiems po europietišką pyrago riekę, akivaizdu, kad niekaip nepavyks mažesnio pyrago dalinti tokiomis pačiomis riekėmis, kaip kad europiečiai pasidalija. Žmonės turėtų suprasti, kad norėdami turėti viešąsias paslaugas, mokėti tokias pačias pensijas, tokius pačius atlyginimus mokytojams kaip Europoje, turime ir mokesčius mokėti panašiai kaip Europoje. Nes priešingu atveju iš tuščio oro nesukursime nei atlyginimų, nei pensijų.
Šioje situacijoje manau, kad dabartinė valdžia valgo karčius savo pačios pasėtų sėklų vaisius. Dabartiniai valdantieji prieš rinkimus garsiai trimitavo, kad atėję po konservatorių valdymo visiems visko pridalins. Žmonėms buvo sukelti nepamatuoti lūkesčiai, todėl prabėgus jau beveik dvejiems šios valdančiosios daugumos veiklos metams nenuostabu, kad žmonės pradeda teirautis skanių vaisių. Tad valdžia turi pati sau prisiimti dalį kaltės, o švietimas, mano įsitikinimu, tai – sritis, reikalaujanti nuolatinio dėmesio.
