„Negali žmogus būti truputį tikinčiu“, – sako kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Anot jo, Bažnyčia linki, kad Dievo malonės kibirkštis kiekvieną pakviestų į tikėjimo pilnatvę. Kardinolas ragina visus stengtis neteisti, nesmerkti, blogį nugalėti gerumu.
– Ką šiandien tikintiesiems reiškia Velykos? Kiek jiems svarbus pats religinis turinys, kiek įvairūs papročiai, tradicijos?
– Velykų žinia – ta pati jau tūkstančius metų: Kristus prisikėlė, prisikelsime ir mes. Švenčiame Kristaus perėjimą iš mirties į gyvenimą. Tai Vilties žinia, kuri skelbia, kad žmogus yra išvaduotas iš mirties valdžios ir drauge su Kristumi pakviestas į amžinąją laimę.Tikinčiajam Velykos yra tikėjimo šventė, kupina dieviško turinio. O gražus paprotys, kai tėvai šią dangaus žinią iš kartos į kartą perduoda vaikams, paaiškina jiems apeigų ir iškilmės prasmę. Tai padeda suprasti ir išgyventi Prisikėlimo džiaugsmą.
– Kokią įtaką Velykų pilnatvei turi pasirengimas joms, jų deramas laukimas?
– Jei prieš šventes susirandame švarų rūbą, iškuopiame kampus, tai dar labiau dera išsivalyti sielą, įžengti į Velykas palengvėjusia sąžine.
Kaip nejaukiai turėtų jaustis žmogus nuo ravimo daržo, tvarkomo automobilio ar kito tokio užsiėmimo nė nepersirengęs išsyk pasodintas prie šventinio stalo. Taip ir Prisikėlimo iškilmėse – net tie, kurie dėl savo darbo pobūdžio ar kokių svarbių rūpesčių negalėjo dalyvauti Didžiosios savaitės pamaldose, tikrai galėjo rasti minutėlę susikaupimui, Dievo Žodžio pamąstymui, maldai, artimo meilės darbui. Toks turėtų būti pasiruošimas.
– Nors tradiciškai Bažnyčia naujuosius metus skaičiuoja nuo Kristaus gimimo – nuo Šv. Kalėdų – tačiau gyvenimas ypač suaktyvėja pasibaigus žiemai, prasidėjus pavasariui. Kuo Bažnyčios požiūriu bus svarbūs šie metai? Kokie pagrindiniai šių metų akcentai?
– Lietuvos vyskupai šiuos metus paskelbė Palaimintojo Jurgio Matulaičio metais, kviesdami iš jo mokytis kantrybės, susivaldymo, nuosaikumo, kuris labai neužstelbia drąsaus ir ryžtingo tiesos ieškojimo.
Tad stenkimės neteisti, nesmerkti, blogį nugalėti gerumu. Jau dabar kylant priešrinkiminei sumaiščiai, šio asmens pavyzdys turėtų įkvėpti kiekvieną sąmoningą krikščionį nepasiduoti vienadieniams šūkiams.
Kitas akcentas – popiežius Benediktas XVI paskelbė Tikėjimo metus, kuriuos minės visa Bažnyčia. Ir esame kviečiami geriau susipažinti su tikėjimu, kad atrastume Dievą.
– Įvairios Lietuvoje atliekamos apklausos byloja, kad katalikais save laiko beveik 80 procentų gyventojų. Iš jų praktikuojantys – tarp 50–60 procentų. Kaip paaiškintumėte tokį reiškinį, kai nepraktikuojantis katalikas sako: „įvairias šventes švenčiu, tradicijų laikausi, tačiau nesu nuolat praktikuojantis“?
– Tradicijų ir papročių kevalas storas. Džiugina akis Vilniaus verbos, spalvingi margučiai. Tai išoriniai ženklai, kurie padeda įprasminti tikėjimą, bet negali jo pakeisti.
Dekalogas mums aiškiai sako: Sekmadienį švęsk. Kiekvienas sekmadienis – tai mažosios Velykos, tai žmogaus susitikimas su Gyvuoju Dievu. O žmogus, kuris pasirenka, kad vieno Dekalogo įsakymo laikosi, o kiti – neaktualūs, apgaudinėja pats save, nes Dievo Teisynas nėra skirstomas pagal svarbą ar patogumą.
Negali žmogus būti truputį tikinčiu. Jis visada panašus į žiūrovą, kurį gal kada palies Dievo malonės kibirkštis, pakviesdama į tikėjimo pilnatvę. To mes meldžiame ir linkime kiekvienam, kuris įeina pro bažnyčios duris.
– Ar gyvenimas patvirtina tiesioginį ryšį tarp visuomenės religingumo ir moralumo?
– Religingumas ir moralumas yra kiekvieno asmens dalykas, kiekvieno asmens įsipareigojimas. Iš moralių asmenų sudaryta visuomenė yra morali. Nėra abejonių, kad be Dievo pagalbos, be tikėjimo priimti moralius sprendimus, aiškiai skirti gėrį nuo blogio yra be galo sunku.
Nedrįsčiau teigti, kad negali būti moralaus agnostiko. Tačiau žmogus, teigiantis, jog jis pats sau yra dėsnis ir moralinis stiprybės šaltinis, vargiai teįvertina savo jėgas.
