Nemira Pumprickaitė, LRT televizijos laida „Savaitė“, LRT.lt
Apie kultūrą ir jos padėtį Lietuvoje baigiantis metams LRT televizijos laidos „Savaitė“ studijoje Nemira Pumprickaitė kalbėjosi su buvusiu kultūros ministru, naujuoju Lietuvos ambasadoriumi prie UNESCO Arūnu Gelūnu.
Kalbėdami su politikais ar apie politikus, neretai kalbame ir apie jų politinę kultūrą, tiksliau – jos stoką. Kai sakome „kultūra“, kalbame apie mūsų tarpusavio santykius, bendravimą, daiktų ir reiškinių suvokimą, vertybes. Apie tai, kad Lietuvos kultūra išgyvena ne pačius geriausius laikus, meno žmonės kalba jau ne pirmus metus, tačiau dabar tuo galima įsitikinti ir nebūnant meno pasaulio dalimi. Iš šiandieninio žmogaus požiūrio į kitą žmogų, iš didelės socialinės atskirties, iš jaunosios kartos bendravimo ir vertybių puoselėjimo tampa aišku, kad kultūra – pavojingoje situacijoje. Žinoma, kad dėl to kalta ir valstybė, ir politikų abejingumas. Filosofas Leonidas Donskis šiomis dienomis yra sakęs „mes ką tik turėjome tikrai gerą kultūros ministrą. Tai tiesiog fantastiško lygio žmogus, tikras inteligentas.“ Apie kultūrą ir jos padėtį Lietuvoje baigiantis metams pokalbis „Savaitės“ studijoje su buvusiu kultūros ministru, naujuoju Lietuvos ambasadoriumi prie UNESCO Arūnu Gelūnu.
Pratęsiant Leonidą Donskį, jis sakė „nei viena iš didžiųjų politinių jėgų jo nebūtų pasirinkę. Ir apskritai, man atrodo, kad mūsų didžiosios partijos niekada nesirinktų nepriklausomo inteligento, profesionalo“. Ar tai tiesa?
Na, Jūs pasakėte „didžiosios partijos“. Aš manau, kad didžiosios partijos vienija tokį platų narių kiekį, kad iš tikrųjų L. Donskis turbūt jų veiklą laiko nesolidžia, jeigu šios nesugeba iš savo tarpo pasiūlyti vieno ar kito specialisto. Aš manau, kad tas didumas šiuo atveju yra ir privalumas, ir trūkumas. Matyt, profesoriaus L. Donskio mintis remiasi patirtimi ir politinio lauko stebėjimu. Ko gero, šiuo atveju jis gali būti teisus.
„Duokime laiko žmonėms, kurie pasimokys užsieniuose ir sugrįš, padirbės ir sugrįš. Jaunimas kartu su vyresnėmis kartomis suneš tą aruodą ir sukurs kultūringesnę, geresnę Lietuvą. Esu įsitikinęs, kad yra žmonių, kurie tikrai gali tą daryti ir daro jau dabar.“
Kokį vaidmenį šiandienos gyvenime Jūs skirtumėte kultūrai ir švietimui? Ar pakankamai dėmesio tam skiriama mūsų krašte ir kiek tai lemia žmonių gyvenimą ir ateitį?
Kitų valstybių aš komentuoti negaliu, tad pakalbėkime konkrečiai apie Lietuvą. Aišku, žinome kultūringas tautas – japonus, prancūzus, italus, vokiečius... Kaip juokauja mūsų kolegos, net su taksistu gali aptarti paskutinės operos premjerą – tiek jie persismelkę ta kultūra.
Aš manau, kad Lietuva visai neblogai kapanojasi iš postsovietinio būvio. Iš tikrųjų buvo žiaurus pereinamasis laikotarpis, labai sunkus ekonomiškai, labai sunkus psichologiškai. Bet jeigu klaustumėte apie švietimo ir kultūros vaidmenį tautos gyvenime, tai jis tikrai yra be galo didelis, jis tikrai yra vienas esminių. Šios sritys yra glaudžiai susijusios ir jų amžina nelaimė yra ta, kad rezultatai yra pamatomi vėliau.
Ar Lietuva per 20 nepriklausomybės metų pakankamai investavo į šias sritis? Ar dabar matote tokį rezultatą, kokio tikėjotės?
Kažkada buvo lyginami prieškario nepriklausomos Lietuvos ir dabartinės Lietuvos veiksmai kultūrai ir švietimui. Kalbant apie naujų objektų – naujų teatrų, naujų muziejų, naujų matomiausių architektūros objektų – statybą, anuo laiku dėmesio buvo skiriama daugiau.
Vis dėlto galiu atsakingai teigti, kad visiškos vegetacijos, visiškos stagnacijos tikrai nėra. Iš tikrųjų ekonominės krizės laikotarpiu žmones turbūt bus apėmusi panika dėl ateities, dėl to, ar jie galės išmaitinti savo šeimas rytoj ar poryt, o tai sudavė tam tikrą smūgį galvojimui apie kultūrą ir švietimą kaip apie svarbias sritis.
Na, o dabar pakalbėkime apie Jūsų tiesioginį darbą. Esate naujasis Lietuvos ambasadorius prie UNESCO, dirbate Paryžiuje, tačiau šis postas buvo laisvas trejus metus. Ar Lietuva dėl to patyrė nuostolių? Turiu galvoje ne pinigus.
To nuostolio mastą aš pajėgsiu įvertinti tik vėliau. Vis dėlto labai šviesiai prisimenama paskutinioji ambasadorė Ina Marčiulionytė. Visi mane nuteikinėja, kad reikės gerokai padirbėti, kad jai prilygčiau ar kad sudaryčiau tą patį įvaizdį. Pagal tai darau išvadą, kad ambasadoriaus turėjimas tokioje didelėje, daugiašalėje organizacijoje kaip UNESCO, kuri yra tikrai labai svarbus Jungtinių Tautų padalinys, kuris per švietimą, kultūrą ir mokslą didina šalies matomumą, stiprina jos balsą tarptautinėje bendruomenėje. Tas balsas tikrai nėra negirdimas. Jis tikrai yra svarbus. Manau, kad tokioje organizacijoje turėti savo aukščiausio lygio atstovą yra labai svarbu.
Ar lietuviai yra kultūringa tauta (net jei įlipus į taksi, taksistas greičiausiai su jumis apie spektaklį nekalbės?
Lietuviai – pakankamai kultūringa tauta. Aš manau, kad Lietuvos laimėjimai tikrai yra įspūdingi, nepaisant išties sudėtingos, varganos situacijos ankstyvame nepriklausomybės etape. O ir vėliau kelias nebuvo rožėmis klotas. Duokime laiko mūsų valstybei. Duokime laiko žmonėms, kurie pasimokys užsieniuose ir sugrįš, padirbės ir sugrįš. Jaunimas kartu su vyresnėmis kartomis suneš tą aruodą ir sukurs kultūringesnę, geresnę Lietuvą. Esu įsitikinęs, kad yra žmonių, kurie tikrai gali tą daryti ir daro jau dabar.
Ačiū Jums už pokalbį. Metų pabaigai jis buvo ganėtinai pozityvus, o tai tikrai reta mūsų laikais. Aš linkiu Jums šviesių žmonių, gerų darbų ir laimingų Naujųjų metų.
Ačiū, ir Jums to paties.
