Keturias savaites, skiriančias mus nuo prezidento Algirdo Brazausko netekties, geso ir žiebėsi žvakės prie jo amžino poilsio vietos Antakalnio kapinėse. Jų kaskart vis daugėja - žmonės ir po mirties neša jam pagarbos ir atminimo ženklus, rašo „Respublika“.
Jau svarstoma, kaip įamžinti jo atminimą. A.Brazausko dukterys Laima Mertinienė ir Audronė Usonienė tebeišgyvena susitaikymo su aštria netektimi dienas. Tėvo testamento turinį dvynės žinojo per laidotuves. Jis joms nepaliko aukso skrynios. Galbūt kaip tvarkingas šeimininkas pasirūpino palikimu, kol dar buvo kupinas jėgų, dovanų forma paskirstęs jį dukroms ir anūkams. Galbūt. Viena galima tiksliai pasakyti, kad jos paveldėjo po pareigą. Skiepijęs šį jausmą dukroms nuo mažens, testamentu įtvirtino jo tęsinį.
Laidotuvių dienomis seserys neturėjo nei laiko, nei jėgų skaityti, kaip joms brangaus žmogaus laidotuves nušvietė žiniasklaida, daugiau pasklaidžiusios spaudą tik po jų. L.Mertinienė sako buvusi sušildyta žmonių pagarbos ir meilės tėvui: „Tai, ką aš skaičiau apie tėvą, koks jis buvo žmogus, atrodo, žinojau ir pati, tačiau kai perskaitai koncentruotai, supranti, kokia tai buvo neeilinė asmenybė. Pamačiau, kaip vis dėlto tėvą mylėjo žmonės. Dar kartą noriu pasakyti ačiū jiems už tai. Manau, kad jie labai gražiai ir su pagarba išlydėjo prezidentą. Per tas laidotuves galvojau: Dieve Dieve, kad tėvas tai matytų... kaip jam būtų smagu... Gal ir mato... Nelabai tuo tikiu, nežinau, kaip yra iš tikrųjų, bet būtų smagu, kad matytų“.
A.Usonienė nieko nauja tomis liūdesio dienomis apie savo tėvą nesužinojusi. Net jei ir sužinotų, tai nepakeistų jos „asmeninės pozicijos tėvo atžvilgiu“. Ji tik pastebėjo, kad žiniasklaidoje dominavo graži tradicija - apie mirusįjį - gerai arba nieko: „Iš tos pusės jis jausdavo labai didelį spaudimą ir labai daug neigiamos informacijos, - gal ryškesniems politikams jos daugiau ir atseikėjama. Tik gaila, kad pats negalėjo pajusti tos meilės, jei ne meilės, tai pagarbos, to geranoriško žvilgsnio gyvas būdamas“.
