Neseniai vienas dienraštis priminė, jog būdama opozicijoje LSDP aštriai kritikavo dešiniųjų Vyriausybę dėl didelio akcizo dyzelinui, žadėjo siekti, kad Lietuvai būtų leista atidėti jo didinimą. Rinkimai baigėsi ir viena iš šios partijos vadovių, naujoji ūkio ministrė į šį priminimą atsakė labai aiškiai: „Pamėginti galime, bet atrodo, kad tai beviltiškas reikalas.“
Rinkimų pažadai pažadais, tačiau ką ir kaip padaryti, kad ekonomikai augant visuomenė realiai pajustų, jog kažkas keičiasi gerėjimo linkme? Juk iki šiol visos valdžios tesugebėdavo kartoti tą pačią frazę: „Gyvenimas gerėja, tik žmonės to nejaučia“. Kalbant apie gerėjimą, dažniausiai visgi mąstoma apie kasdienį buitinį gyvenimą. O jis keisis į teigiamą pusę, jei augs žmonių pajamos ir bus optimizuotos kainos. Būtent bus optimizuotos, nes valdžia privalo aktyviai įsikišti ir kovoti su nepagrįstais antkainiais bei viršpelnių siekimu. Energetika, degalų kainos ir pan. – tai ta sritis, kuri labiausiai ir skaudžiausiai atsiliepia žmonių kišenei. Tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai. Šilumos ūkio valdymas turi būti grąžintas valstybei (savivaldybėms), nes visos nuomos buvo tiesiog vartotojų apiplėšinėjimas.
Elektros energijos sektoriuje privalu atsisakyti visų šią sritį aplipusių tarpininkų paslaugų, kurie siekdami tik naudos sau ženkliai padidina įkainius. Suskystintų dujų terminalo statyba, siekiant realiai sumažinti dujų kainą, turi būti siejama su magistralinių tinklų nacionalizacija. Nenacionalizavus vamzdyno, jo nuomos kainą „Gazprom“ gali padidinti tiek, kad ženklaus dujų pigimo nepasieksime. Padidintas degalų kainas išlaiko ne tiek didesnis akcizas, kiek monopolizuota rinka. Todėl valstybė per Klaipėdos naftos terminalą pati turėtų užpirkti degalus ir juos pardavinėti valstybės valdomame degalinių tinkle. Tik taip sukurta konkurencija realiai sumažins kainas. Be to energetika apskritai turi būti orientuota į mišrų jos pobūdį, nes protegavimas vienos srities veda link monopolizacijos ir kainų didėjimo. Kaip degalų rinkoje taip ir kitur, pavyzdžiui, vaistų prekyboje, valstybė savo veikla turi kurti realią konkurencinę rinką. Vaistus valstybė didmeniškai gali pirkti tiesiai iš gamintojo ir juos pardavinėti valstybinėse vaistinėse, kurios turėtų veikti bent jau valstybinėse gydymo įstaigose (kaip, pavyzdžiui, Čekijoje). Taip vaistų kainos sumažėtų mažiausiai 20-25 proc.
Apskritai valstybė turi aktyviai dalyvauti ūkinėje veikloje, gamyboje, steigti įmones, kurti darbo vietas. Čia reikia paminėti ir valstybinio komercinio banko poreikį. Tai, kad valstybiniame sektoriuje nėra vokelių ir panašių problemų – manau, daug pasakantis faktas.
Ar žmonės pajus pagerėjimą, priklausys nuo valdžios politinės valios – t.y. priimamų sprendimų ir įstatymų. O įstatymus koreguoti būtina, ne tik įvedant mokesčių sistemoje progresiškumą, perkeliant jų naštą nuo darbo ant kapitalo, bet ir sutvarkant įstatymus, kurie stiprintų įmonių kontrolę, skaidrumą, atsakomybę.
Juk ir sąžiningai mokesčius mokančioms įmonėms sunku konkuruoti su išplitusiu šešėliniu verslu, mokesčių vengiančiomis bendrovėmis, dalyvauti neskaidriuose viešuosiuose pirkimuose. Dalies verslo reiškiama pozicija, „kad sąžininga veikla Lietuvoje visiškai ar iš dalies apsimoka“, nes „Įmones labiausiai motyvuoja geresnė reputacija verslininkų, vartotojų ir visuomenės akyse. Sąžiningi verslininkai junta naudą dėl išaugančio įmonės patikimumo, patrauklumo užsienio investuotojams bei lojalesnių darbuotojų“ – tai teikia vilties, jog galima pagaliau pajudėti teigiama linkme.
