Dar visai nesenai, kai Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos, buvo dedamos didelės pastangos, kad visi pamirštų gimtąją lietuvių kalbą. Visur ir visada buvo stengiamasi, gal net tiksliau, reikalaujama, kalbėti ir rašyti rusų kalba. Visose institucijose dokumentai – rusiškai, jei įmonėje bent vienas du rusakalbiai, visi kalba su jais rusiškai, susirinkime sėdi keletas rusų ir -niolika lietuvių, visi kalba rusiškai. Ne rusakalbiai derinosi prie lietuvių, bet atvirkščiai – lietuviai savo gimtinėje buvo priversti kalbėti svetima kalba. Ir jei į tokį kolektyvą papuldavo jaunas, tik mokslus baigęs specialistas,ypač gimęs mažesniuose miestuose, kur rusakalbių ne tiek daug, jam tekdavo daug vargti kol įsisavindavo visus terminus ir pavykdavo susikalbėti su kolegomis. Keisčiausia buvo, kad net ir Lietuvoje gimusieji rusų tautybės žmonės nemokėdavo , o gal tiksliau nenorėdavo “vargintis” kalbėti lietuvių kalbą.
Laimė, buvo iškovota nepriklausomybė ir lietuvių kalba tapo valstybine kalba,kuria kalba apie 3 milijonai žmonių pasaulyje. TIK 3 milijonai!
Tuo metu atrodė, kad dabar jau lietuvių kalba suklestės, jai niekas negresia, nieks nedrįs jos niokioti, visi didžiuosis tokia reta ir gražia kalba. Atsivėrus sienoms ir lietuviams pradėjus keliauti po pasaulį, ne vieną paklausdavo (ir dabar dar taip nutinka) – kokia čia kalba?
Įteisinus lietuvių kalbą kaip valstybinę, daug dėmesio taisyklingam jos naudojimui buvo skiriama žiniasklaidoje. Daugelyje redakcijų dirbo kalbos stilistai. Reklamos agentūrų darbuotojai puikiai prisimena, kai norint publikuoti reklaminius skelbimus viename didžiausių dienraščių, pirmiausia turėdavai atspausdinti skelbimą popieriuje, atstovėti eilę prie stilistės (ypač jei jau artėdavo pridavimo terminas), kuri patikrindavo ir jei trūkdavo bent vieno kablelio, turėdavai pėdinti atgal į agentūrą, dizianeris, taisydavo klaidas ir vėl atgal į redakciją. Tokiu būdu ne vienas puikiai išmoko gimtąją kalbą, nes dėl kiekvienos klaidos kentėdavo kojos.
Šiuo metu gyvenimo tempas toks didelis, kad visi skuba kuo greičiau pateikti naujausią informaciją ir jau retai kada galvojama apie klaidų tikrinimą, tad paliekamas didžiausias kiekis elementarių gramatinių klaidų.
Kita problema – į mūsų gimtąją kalbą įsiveržė ir nuolat veržiasi anglicizmai. Ir kaip nebūtų gaila, bet jie lietuvių kalboje atsirado ir atsiranda be jokios prievartos, žmonės, gal tiksliau jaunesnioji karta, tiesiog nebesugeba jų išvengti. Sakinyje iš penkių žodžių jau bent du trys būna anglicizmai. Ir nesuprasi, ar tikrai jau nežino lietuviško žodžio ar čia toks mados reikalas. Nors sunku patikėti, kad dauguma pamiršo gražius lietuviškus žodžius, tokius kaip susitikimas, nes dažniausiai eina į meet’us, informacija jau nesidalina, o sharin’asi, viešbučius ne rezervuoja, o bookin’asi, ne ieško, o googl’ina, pasiekia ne kitą lygį, o level’į ir taip toliau ir pan.
Be abejo, ir rašant laiškus ar žinutes telefone, jau visai pamirštama lietuviška rašyba – nosinės, varnelės ant raidžių š ar ž ir pan. Mat visi labai skuba, reikia trumpinti, negi perjungėsi klaviatūrą į lietuvių kalbą.
Taipogi liūdna matyti kavinių, restoranų, užeigų pavadinimus, kurie daugumoje angliški ir ne vienam tautiečiui sunkiai ištariami, tuo labiau prisimenami. Ir vėl kyla klausimas – kodėl? Argi įsivaizduojama, kad pasivadinus lietuviškai, neužeis užsienietis? Argi svetimšalis atvažiavęs į Lietuvą ieško ne autentiškumo? Ar nuvažiavus į kitas šalis matome angliškus pavadinimus, o ne valstybine kalba pavadintus?
Šiemet jau šešioliktą kartą Valstybinė kalbos inspekcija rengė smagia tradicija tapusį Gražiausių lietuviškų įmonių pavadinimų konkursą. Ne vienas verslininkas nuogąstavo,kad lietuviško pavadinimo nesupras užsieniečiai, bet juk pagrinde vartotojas yra ne užsienietis, o lietuvis. Ir kiek puikių pavadinimų sugalvojama! Kvepia nuotykiais“, „Man ramu“, „Medžio spalvos“, „Minčių sala“, „Pamirkyk nosį“, „Vėjo pagauti“, „Vyšniniai skruostukai“, „Gėlėti linkėjimai“, „Metalo istorijos“, „Bilduko studija“, „Pūkuotas vėjas“., „Debesų palėpė“, „Pelytės palata“, „Žvirblio puota“, „Upės teka“, „Žalčio žymė“, „Linksmai“, „Tyka“. „Miltuotos rankos“, „Stačiaausis“ ir t.t. ir pan. Daugybė nuostabių puikių pavadinimų lietuviškai.
Realybė liūdnoka. Bet viskas yra mūsų pačių rankose. Ir čia didelė atsakomybė tenka tėvams, nes šeimoje gaunami visi pradmenys ir jei tėvai nuo mažens mokys kalbėti gražia lietuvių kalba, neleis naudoti anglicizmų, tai lietuvių kalba gyvuos dar ilgai ilgai.
Jau prieš daugelį metų kalbininkas J.Jablonskis rašė “Maža garbė svetimomis kalbomis kalbėti, bet didi gėda savos gerai nemokėti”.
Tad išvenkime tos didžios gėdos!
Straipsnio autorė Lina Lastauskaitė
