A. Danilaitis teigia, kad Sasnavos aerodromo istorija prasideda dar 1977 metais, tiesa, tuo metu jis buvo įsikūręs Tarpučiuose. Jo įkūrėjas – pilotas, treneris bei parašiutų sporto meistras Gintautas Varnagiris. O žlugus Sovietų Sąjungai ir besiplečiant Marijampolės miestui, aerodromas buvo perkeltas į dabartinę savo vietą Sasnavoje.
„Mūsų paslaugos, pirmiausia, čia yra parašiutų sportas, paskui prie to sporto, yra ir komercinė veikla. Nepriklausomybės laikais pradėjom teikti šuolių parašiutais, apžvalginių skrydžių, renginių organizavimo, ekskursijų priėmimo paslaugas“, – apie aerodromo vykdomas veiklas pasakoja jo vadovas.
Be to, Suvalkijos aerodromas yra vienintelis, į kurį atskrenda ir išskrenda lengvieji lėktuvai.
Drąsa – ne pats svarbiausias dalykas
A. Danilaitis sako, kad atvykę klientai gali pasirinkti, kaip jie nori šokti – individualiai ar su instruktoriumi. Visgi, norint šokti individualiai, visų pirma, reikia praeiti 3 valandų mokymus, per kuriuos reikia išmokti naudotis įranga – valdyti parašiutą, saugiai nusileisti. Taip pat, kaip elgtis, jei kas nors yra negerai, susipažįstama ir su lėktuvu.
„Stebim žmones – medžiagos, teorijos įsisavinimą. Ir svarbiausia, kad žmogus tą suprastų ir norėtų to šuolio, o ne kad tėvas nori, kad sūnus iššoktų. Antra vertus, žmogus, kuris šoka turi patikėti tuo, ką daro. Turi patikėti instruktoriumi, kad jis tiesą sako, turi patikėti įranga, kad ji tikrai patikima. Jei žmogus patiki, tada jam yra motyvacija ir noras“, – dalinasi A. Danilaitis.
Ir nors tam, kad žmogus iššoktų, reikia turėti drąsos, vyras pažymi, kad ta drąsa turi nepersipinti su kvailumu. Be to, labai svarbu, kad neužsispazmuotų šokančiojo veiksmai.
„Buvę toks atvejis, kad atsistoja tarpduryje žmogus, išmokytas atsiskirti iš lėktuvo, aišku, ten jau būna aukštai, 1000 metrų. Bet jis tam nusiteikęs, atėjo atlikti tą šuolį ir tarpduryje užsispazmuoja ir supranta, kad reikia šokti, bet veiksmai sustingsta. Tada sakai žmogui soriukas, sėdam ir leidžiamės lėktuvu žemyn, tikrai neleisim mes tau šokti“, – dalinasi aerodromo vadovas.
Tuo tarpu, šokant su instruktoriumi, ilgų apmokymų nereikia ir jau po pusvalandžio galima šokti su profesionalu ir mėgautis skrydžiu. Tokie šuoliai nėra sudėtingi, o instruktorius visada padeda ir, jei reikia, padrąsina. A. Danilaitis pabrėžia, kad kiekvienas instruktorius turi turėti gerą psichologinį pasirengimą.
Parašiutų sportas – daug kainuojantis malonumas
Sasnavos aerodrome mokosi ir norintys tapti licencijuotais parašiutininkais. A. Danilaitis sako, kad šuolis parašiutu yra lyg „gerasis narkotikas“, kurio suteikiamu adrenalinu, parašiutininkai mėgaujasi ir nori jo dar daugiau.
Visgi, vyras pažymi, kad tai yra daug laiko ir pinigų kainuojantis sportas.
„Brangi įranga. Kada mokiniesi, duoda aeroklubas įrangą, bet kai jau tampi licencijuotas parašiutininkas, reikia įsigyti savo. Brangus lėktuvas ir šuolis – Kad pakiltum su lėktuvu, reikia susimokėti. O kad tu būtum patyręs parašiutininkas, reikia daug tų šuolių atlikti“, – aiškina jis.
Be to, net ir praėjus mokymus, jei parašiutininkas per metus neiššoko nei vieno karto, viską reikia kartoti iš naujo.
Sasnavos aerodromo vadovas sako, kad vidutinė vieno šuolio kaina yra apie 15-18 eurų, o pati įranga gali kainuoti nuo 5 tūkst. iki 7 tūkst. eurų.
Palyginimui, tam, kad parašiutininkai galėtų atlikti savarankiškus šuolius su instruktoriaus priežiūra, jiems reikia turėti A kategorijos licenciją, kuriai gauti, reikia atlikti apie 20-30 šuolių. Atlikę apie 200 šuolių, jau yra skaitomi patyrę parašiutininkai, o profesionalūs sportininkai jų atlieka ir dar daugiau.
Todėl dažniausiai parašiutų sportu užsiiminėja darbinio amžiaus žmonės. Visgi, A. Danilaitis pasakoja, kad klubas aktyviai ieško ir gabių jaunuolių.
„Džiaugiamės, jeigu randam gabų jaunuolį 14-16 metų. Tada su juo dirbam, duodam jam lengvatines sąlygas, kad atliktų šuolius ir ruošiam jį kaip sportininką. Šiuo metu turime 2 sportininkus jaunimo kategorijoje (iki 24 metų – aut. past.). Vienam, kuris jau turi pakankamai daug šuolių, šiemet sukako 18 metų“, – dalinasi jis.
Treniruojasi ir Lietuvos rinktinė
Iš viso, profesionalūs parašiutininkai turi aštuonias disciplinas. Tarptautinėje arenoje Lietuvai atstovaujama trijose iš jų – figūrų derinių laisvajame kritime, vėjo tunelio ir tikslaus nusileidimo rungtyse. Sasnavos aerodrome treniruojasi tikslaus nusileidimo Lietuvos rinktinė.
Tiesa, A. Danilaitis išreiškia nuogąstavimą, jog, lyginant su kitomis valstybėmis, profesionalių parašiutininkų finansavimas Lietuvoje silpnas, todėl galimybės treniruotis nėra tokios didelės. Nepaisant to, rezultatai stebina.
„Pernai Europos čempionate užėmėme 7 vietą. Tai yra labai aukštas rezultatas, greičiausiai, kad tikslaus nusileidimo buvo pirmą kartą aukštas rezultatas Europos čempionate. Treniruojamės ir važiuosime į pasaulio čempionatą. (...) Tai mūsų lūkesčiai, pirmiausia, ambicijos 10-uke būti, ką pasiekėme pernai, o paskui bandyti iki prizinių“, – tikslus išreiškia vyras.
Aerodromo vadovas taip pat aiškina, jog geras parašiutininkas turi būti ramaus būdo, gebėti vienu metu priimti ne tik kelis sprendimus, bet ir veikti. Taip pat, labai svarbu, kad parašiutininkas būtų disciplinuotas, drausmingas ir atsakingas.
„Čia tas yra pratinama. Per praktiką tai ateina. Bet tos savybės būtinos ir jei tų savybių neturi, tai toli nenužengsi šitam sporte“, – sako A. Danilaitis.
Vyksta jaunųjų lakūnų pamokos
Sasnavos aerodrome parengiami ir lėktuvams aistrą jaučiantys 9-14 metų moksleiviai. Jaunųjų sklandytojų mokykloje vaikai įgauna lėktuvo valdymo pagrindus. A. Danilaičio tvirtinimu, praėję mokyklą, 14 metų vaikai jau savarankiškai gebėtų skristi sklandytuvu.
„Yra sklandytuvas. Mokinam teorijos, paskui supažindinam su lėktuvu, mokinam riedėti, paskui pakilti į metro aukštį. Tokia programa, populiari, bet galimybės nedidelės ir daug vaikų neparuošiam per metus. Sakykim, 7-8 vaikus per metus“, – teigia vyras.
Susidomėjo, kai šalia įsikūrė aerodromas
Pats A. Danilaitis pasakoja, kad į parašiutų sportą atėjo prieš 45 metus, o per savo karjerą atliko net 3334 šuolius.
„Gyvenau 300 metrų nuo aerodromo. Ir kai įsikūrė aerodromas, pradėjo lėktuvai burzgėti. Tuo metu lankiau žirgų sportą, pamačiau parašiutininkus besileidžiančius ir supratau, kad aš nenoriu žirgais jodinėti, o noriu išmokti šokinėti su parašiutu.
Vyras sportavo ir Lietuvos rinktinėje, tačiau vienos nutikusios avarijos metu susižeidė kojas ir nusprendė baigti profesionalaus parašiutininko karjerą. Nuo tada jis perėmė aerodromo administratoriaus pareigas bei pradėjo treniruoti parašiutininkų komandas ir jaunimą.
„Nusprendžiau su gerais rezultatais užbaigti savo karjerą ir pradėti mokyti kitus“, – pasakoja A. Danilaitis, kuriam per karjerą yra nutikusi ne viena kurioziška situacija.
Parašiutų technologijos keičiasi kaip telefonai
Sasnavos aerodromo vadovas teigia, kad per daugelį metų parašiutų technologijos neįtikėtinai pasikeitė. Tačiau tame jis įžvelgia ir problemų, kadangi dėl itin greitai tobulėjančių technologijų, profesionalūs parašiutininkai nespėja tinkamai išmokti ja naudotis.
Dėl to, pastaruoju metu pasaulyje vis daugiau profesionalių parašiutininkų šuolio metu susižeidžia ar net žūsta.
„Pasikeitė technologijos. Keičiasi beveik kaip telefonai. Parašiutai gaminami įvairūs, greiti, gali pasiekti 140 kilometrų per valandą greitį. Tai prieš kokius 30 metų būtų taip pasakę, būtume niekas netikėję. Gamintojai gamina įvairią, pavojingą, sudėtingą techniką ir dažnai parašiutininkai ją perka, bet nespėja metodiškai jos įsisavinti ir kur kas padaugėję traumų yra ir žūčių“, – problemų įžvelgia A. Danilaitis.
Jis užsimena, kad dėl šių priežasčių parašiutininkų taisyklės yra griežtinamos. Tiesa, vyro teigimu, Lietuvoje šiuo aspektu viskas yra gerai.
Pasikeitimų atsirado ir pramoginiuose šuoliuose. O akivaizdžiausias to pavyzdys – dviviečiai parašiutai, kuriais, kartu su klientu, šoka ir instruktorius. Įrangoje taip pat įrengti elektroniniai prietaisai, kurie užtikrina papildomą šokančių saugumą.
„Tu šoki su profesionalu, su patikima įranga, tik mėgaujiesi ir saugiai patiri tą šuolį“, – tvirtina A. Danilaitis.
