„Negana to, kad jis turi epilepsiją jau šiandien apie dešimt metų, tai nebuvo vien tik jo liga. Tai buvo mūsų visos šeimos liga. Tu nežinojai, nei kada, nei kur, nei kaip. Čia ėjo, čia sukrito, čia vėl atsikėlė… Ir ta epilepsija tokios piktos formos, kad jinai vaistams realiai nepasidavė“, – pasakojo paciento mama Edita.
Nors dabar jaunuolis jau kurį laiką gyvena savarankiškai, teko pakeisti ne vieną darbą, o kamuojantys priepuoliai kelia grėsmę jo gyvybei – mat ištikus priepuoliui jis gali griūti ir susižeisti.
„Būdavo 3–4 dienos atsigauti. O priepuoliai būdavo į dieną 2 kartus per dieną iš pradžių. Tai realiai atsigauti neina, ir jei per savaitę 2–3 pasipylė, tai realiai mėnuo laiko išėjo lauk, nes sunku labai atsigauti. Tai, būdavo, kol gyveno su mumis, kol nedirbo, kol gyveno šeimoje, tai jis, būdavo, miegodavo ištisai“, – kalbėjo jaunuolio mama.
Tad vos sužinojus apie tokios operacijos galimybę, dvejonių nebūta. Mama tikisi, kad sūnaus gyvenimas po operacijos pasikeis kardinaliai. Ir jis įgyvendins savo svajonę vairuoti automobilį.
„Vairavimą tai pamiršti reikėjo, nors visą laiką labai norėjo. Ir tikisi po šito, kad išsilaikys teises“, – vylėsi Edita.
Kauno klinikose per dieną būna suplanuota po kelias tokias operacijas: ir vaikams, ir suaugusiems. Jos atliekamos ligoniams, sergantiems gydymui atsparia epilepsijos forma.
Štai po trumpo atokvėpio į operacinę vėl žengsiantis neurochirurgas pasakoja, kaip įsiuvami prietaisai – operacija nėra sudėtinga, trunka iki poros valandų.
„Tiesiog praveriama kakle sritis, prieinama prie miego arterijos, prie jos randamas nervas ir aplink jį apsukamas elektrodas, patalpinamas po oda ir tada jau prijungiamas prie stimuliatoriaus“, – pasakoja neurchirurgas Andrius Radžiūnas.
Pasak mediko, sunkiausias etapas – tai apsukti nervą su spirale, nes tai yra mažos struktūros, kurios reikalauja kruopštaus darbo.
Aparatai bus pajungti užgijus operacijos žaizdoms, po poros savaičių, o toliau laukia ilgas darbas.
„Pacientas taip pat turės du magnetus, kuriais galės, jeigu jaučia priepuolį, papildomai dar įjungti aparatą, o jei jaučia pašalinius nepageidaujamus poveikius, galės stabdyti“, – pasakojo Epilepsijos centro vadovė Giedrė Gelžinienė.
„Šis metodas pasaulyje taikomas jau 20 metų, o štai Lietuvoje tik dabar, nes yra brangus, – kalbėjo profesorė, vaikų neurologė Milda Endzinienė. – Šių metų pradžioje šis metodas buvo įteisintas kaip kompensuojamasis ir metų laikotarpiui, pirmųjų metų, iki birželio Lietuvai leista įsigyti 20 sistemų, Kauno klinikoms –12.“
Šiuo metu Lietuvoje yra apie 22 tūkst. epilepsija sergančių pacientų. Trečdalio jų liga atspari vaistams. Deja, šiandien pradėtas taikyti metodas netinka turintiems širdies ritmo sutrikimų, turintiems protinę negalią arba negalintiems užtikrinti dažnų vizitų pas gydytojus.
„Glaudus bendradarbiavimas tarp gydytojo ir paciento šeimos yra labai svarbus. Jeigu mes patys sau negalime būti tikri, kad šeimas galės atvežti tada, kai reikia, galėsime susikalbėti, galėsime laikyti telefoninį ryšį normalų, tada, matyt, nerizikuosime. Tad atranka yra – kaip ir visur gyvenime“, – kalbėjo M. Endzinienė.
Tokios operacijos sergantiems gydymui atsparia epilepsijos forma bus atliekamos ir Santaros klinikose.
