Tarp ūkio ir Kauno
A.Stančikas žinomas kaip aktyvus kovotojas už ūkininkų teises tiek savo rajone, tiek visoje Lietuvoje. Todėl nenuostabu, kad darbas jo gyvenime užima didesnę laiko dalį. Visgi, įdomu, kaip jam sekėsi suderinti namus ir darbus.
„Iš vienos pusės buvo sudėtinga, iš kitos – bent kas liečia ūkį, tai trys vyriausi sūnūs, kurie ūkininkauja ir prižiūri ūkį.
Žiūrint kaip ūkininkui, tai ypatingo sudėtingumo nėra. Tuo labiau, kad vaikai turi išsilavinimą ir supranta šitą darbą, o aš jau labiau galiu tik patarti, jie patys priima sprendimus.
Aišku, penki metai praleisti Ūkio rūmuose, todėl ne kasdien esi namuose ir net ne kiekvieną savaitgalį. Savaime suprantama, toks atitrūkimas nuo šeimos yra bei tam tikras sunkumas, nors taip jau susiklostė. Bet regis, tas ritmas įsibėgėjo ir atrodo viskas taip ir turėtų būti“, – pasakojo būsimas parlamentaras.
Kas Stančikų namuose laiko keturis kampus, jau atrodo savaime suprantama.
„Namuose, galima gana tvirtai pasakyti – visi keturi kampai priklauso žmonai, ji šiandien juos laiko. Be abejo, ji atvažiuoja į Kauną, kaip pati sako, pailsėti. Bet vis tiek kaimo žmogus, kaip juokauja, pirmą parą gerai išsimiega, antrą – išeina pasižiūrėti į miestą, o vakare jau prasideda, kaip sakant, bambėjimas, kad erzina tos keturios sienos ir nori važiuoti atgal“, – atviravo A. Stančikas.
Tikslingi vaikų pasirinkimai
Iš gausioji šeimoje augančių keturių dukrų ir septynių sūnų, ne vienas jau spėjo įgyti išsilavinimą bei pasirinkti savo gyvenimo kelią.
„Du vyriausi sūnūs ūkininkauja ir turi šios srities – inžinerinius išsilavinimus bei yra baigę tą pačią Alma mater kaip ir mudu su žmona – Aleksandro Stulginskio universitetą (buvusią Lietuvos žemės ūkio akademija), trečiasis yra baigęs teisės studijas. Vyriausia dukra, kaip juokauju, yra „tremtinyje“ – Anglijoje, pagal specialybę ji yra drabužių dizainerė. Ir kaip aš suprantu, verslas dizaino srityje sekasi neblogai. Dvi dukros yra studentės, viena – veterinariją, kita slaugą studijuoja, o dar viena dirba verslo srityje.
Sūnūs ūkyje pradėjo dirbti dar būdami maži, kartu su tėvais ir taip vystėme viską iki šiolei. O šiandien galiu tik pasidžiaugti rezultatais, kuriuos jie pasiekė tuo sunkiu darbu, bet kasdien vis po truputį eidami į priekį.
Tai nėra didelis, bet mišrus ūkis, turintis savo specifiką ir sunkumus. Savaime suprantama, kadangi jis yra mišrus, šiek tiek amortizuoja kitos šakos.
Jaunimas turi požiūrį, stengiasi naudotis naujausiomis technologijomis, konsultuotis. Be to, džiaugiuosi tuo, kad šiandien nei vienas nekalba apie tai, kad nenorėtų gyventi Lietuvoje, kad per sunku čia ir nieko negalima uždirbti.
Apie tai nekalba, kuria planus kaip didinti ūkį, kad būtų kuo pelningiau. Dabar galima įvardyti, kad keturios šeimos iš šio ūkio išgyvena, kadangi du vyriausi sūnūs turi šeimas sukūrę.
Į priekį einama todėl, kad gautos pajamos pasveriamos ir investuojamos protingai bei taupiai, kad ūkis nesustotų.
Kartais ūkininkai nepasveria pajamų, atrodo, tuo momentu gauna gerą pelną, o kai ateina krizinis laikotarpis, iškyla didelės problemos ir skundai, kokie visi nelaimingi. Visada reikia sverti, jeigu kažkoks momentas geras, tai reikia „tų lašinukų“ atidėti ir juodai dienai.
Tai, pavyzdžiui, mano jaunimas nesiskundžia, kad kainos ar geros, ar blogos“, – apie vaikus dėstė tėvu-rekordininku vadinamas A. Stančikas.
Tradicijos ir rekordai iš senolių
Anksčiau šeimos buvo kur kas gausesnės nei dabartinės. Pasirodo, politiko šeimoje bene pati gausiausia šeima buvo jo senelio, kuris turėjo net 24 vaikus. Pats Andriejus ir jo žmona Sigutė kilę taip pat iš daugiavaikių šeimų.
„Yra toks įdomus sutapimas, aš esu jauniausias iš trijų brolių, o žmona yra vyriausia iš trijų seserų“, – atskleidė jis.
Vis dėlto didelė šeima stengiasi laikytis tradicijų ir kartu praleisti kuo daugiau laiko.
„Be abejo, didžiąsias šventes – Kalėdas ar Velykas, stengiamės praleisti kartu. Žinoma, stengiamės visų gimtadienius pažymėti ir kitokias sukaktis, kad nė vienas nebūtų užmirštas. Netgi savaitgaliais, kai grįžtu, visi susirenkame bent jau prie arbatos puodelio, aptariame naujienas ir reikalus.
Kai kalbu su ūkininkais, aš pirmiausia pasakau, kodėl turiu dirbti atsakingai, ogi todėl, kad pirmiausia ataskaitą apie darbus turiu savo vaikams pateikti, tada kaimynams ir tada visos Lietuvos ūkininkams. Tai čia, nori nenori, jeigu kažką padarei, kyla tam tikri klausimai.
Todėl ir vertybės mums atrodė svarbiausios dvi: darbštumas ir sąžiningumas. Pirmiausia – darbštumas, jeigu nuo mažens vaikas supranta kiek kainuoja duona ir kaip ji uždirbama, tai tikrai ateity jis problemų neturės. Nes žino, kad niekas už dyką nieko neduoda. Ir tam reikia kantrybės, sąžiningo darbo. Ir be abejo, sąžiningumo, vieną kartą apgavus, to pasitikėjimo nebeturės, turi būti sąžiningas. Iš tikrųjų tai yra įdiegta mūsų vaikams“, – teigė A. Stančikas.
Mažai gerų pavyzdžių
Verta pripažinti, kad tokia gausi šeima, nėra įprasta dabartinėje mūsų visuomenėje. Juolab, vyrauja nemažai stereotipų apie pastarąsias bei realybėje kur kas dažniau matomų neigiamų pavyzdžių.
„Iš tiesų yra buvę tiek dabar, tiek anksčiau aplinkinių nuomonių visuomenėje, kad didelė šeima iškart siejama su asocialiomis, visuomenei nepriimtinomis. Iš tiesų, trūksta tos gerosios informacijos. Bet pažiūrėkim, nemažai yra gausių šeimų, jeigu šeima turi pakankamai normalias pajamas, tai jos prisideda prie valstybės išlaikymo, o ne atvirkščiai. Todėl atrodo savaime suprantama, kad reikėtų kalbėti apie tai, kad tokios šeimos, kurios neprašo, o duoda valstybei turėtų pakeisti požiūrį ir sulaukti teigiamo vertinimo.
Nes tikrai, kai šiandien visuomenėje pasakai, kad šeima didėlė, iškart įsijungia negatyvas, kad jie tokie ir anokie. Žinau ne vieną šeimų, kurios turi bent po penkis vaikus, sėkmingai ūkininkauja ir jie nieko neprašo.
Dėl mieste gyvenančių žmonių požiūrio ir situacijos sunku pasakyti, ar čia nenoras. Gal reikėtų lietuvių patarlės paklausyti, jeigu Dievas davė dantis, tai duos ir duonos.
Iš tikrųjų, kai ateina gyvybė, tai reikia džiaugtis. Jeigu protingai ir tvirtai dirbama, kaip sakant, tai nereikės eiti su ištiesta ranka. Bet pas mus iš dalies yra iškreipta socialinė parama, dažniausiai skatinami ne tam, kad dirbtų, bet tam, kad nedirbtų, būtų remiami. Ir problema ši atėjo iš senosios Europos, kai tenai kartų kartos nesuprato, kas yra darbas, o valstybė turi jais rūpintis. Be abejo, jeigu tos valstybės ekonomiškai stiprios, tai gal našta ir panešama. Bet, sakykim,
Lietuvai, tokiai mažai valstybei, ši našta darosi kasdien vis sunkesnė“, – samprotavo būsimas Seimo narys.
Niekas nepaneigs, štai toks pavyzdys parlamente gali paskatinti ir kitus tautiečius pagalvoti apie didesnes šeimas. Kadangi politikui šeima yra didžiausias turtas ir džiaugsmas.
