Pirmadienį Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, Liberalų sąjūdis ir Laisvės partija pasirašė koalicijos sutartį. Koalicijos partneriai ne kartą išreiškė, kad vienas iš jiems svarbiausių prioritetų – sveikatos apsauga. Visgi kai kurios koalicinės sutarties eilutės sukėlė nerimą dėl galimos sveikatos apsaugos sistemos privatizacijos.
„Kursime gyventojams patogią, prieinamą ir kokybišką, visoje šalyje paslaugas teikiančią, atsparią krizėms sveikatos priežiūros sistemą, nediskriminuodami privačių sveikatos priežiūros įstaigų“, – rašoma koalicijos sutartyje.
Visgi konservatorių ir dviejų liberalų partijų pasirašytame dokumente išskirtas privačių sveikatos priežiūros įstaigų nediskriminavimas opozicijoje atsidūrusiems socialdemokratams sukėlė nerimo.
„[Socialdemokratai] su dideliu susirūpinimu stebės koalicijos sutartyje galimai nurodytas nuostatas privatizuoti sveikatos apsaugos sistemą ir visomis išgalėmis priešinsis tokiems siekiams. Sveikatos apsaugos sistema Lietuvoje turi būti viešoji ir finansuojama iš mūsų visų mokamų mokesčių“, – rašoma išplatintame socialdemokratų frakcijos pranešime.
„Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas naujienų portalui tv3.lt teigė nemanantis, kad naujosios valdžios partijos omenyje turėjo sveikatos sistemos privatizaciją. Visgi, pašnekovo nuomone, privati sveikatos apsaugos sistema papildo valstybinę ir neleidžia pastarajai „užmigti ant laurų“.
„Kalbant apie privačios ir valstybinės sveikatos apsaugos bendrą darbą, tai iššūkių daugiau kyla dėl funkcijų neišskyrimo. Būna tam tikrų interesų konfliktų, kai asmenys dirba ir privačioje sveikatos apsaugos įstaigoje, ir valstybinėje. <...> Būta nuogąstavimų, kad jei tas pats asmuo dirba ir privačioje, ir valstybinėje įstaigoje, jis mažiau dėmesio ir pastangų skiria pastarajai“, – kalbėjo Ž. Mauricas.
Pasak jo, jei funkcijos būtų atskirtos, ir valstybinėje sistemoje dirbantys specialistai visą dėmesį skirtų savo darbui, privačios ir valstybinės sveikatos konkurencija atneštų teigiamų rezultatų.
Ž. Maurico teigimu, šiuo atžvilgiu Lietuva galėtų pasisemti patirties iš užsienio valstybių praktikų. Ekonomisto tvirtinimu, skirtingose šalyse galima sutikti skirtingų sveikatos sistemos modelių.
Pavyzdžiui, Šveicarijoje sveikatos apsaugos sistema pagrįsta draudimo principu. Būtinosios paslaugos, pavyzdžiui, greitoji pagalba, suteikiama ir valstybei sveikatos draudimo mokesčio nemokantiems asmenims, kaip ir Lietuvoje. Bazinės sveikatos paslaugos teikiamos visiems, mokantiems mokesčius.
„Bet jei nori kažko išskirtinesnio, greičiau gauti paslaugą, turėti kokybiškesnę palatą, tai yra modeliai, kurie leidžia pasiimti brangesnį sveikatos draudimą, tai ir viešųjų paslaugų puokštė yra gausesnė“, – pasakojo Ž. Mauricas.
Kitas pavyzdys – Skandinavijoje egzistuojanti priemokų sistema. Kaip pasakoja Ž. Mauricas, nesvarbu, ar eini į valstybinę, ar privačią medicinos įstaigą, vis tiek dalį paslaugų turi sumokėti iš savo kišenės.
„Bandoma ir Lietuvoje panašią sistemą įvesti, tačiau gimsta tokia šešėlinė rinka. Dažnu atveju paklausus, ar yra vienviečių palatų, pasimetama ir dažniausiai atsakymas yra „ne“. Po to paaiškėja, kad yra tų palatų, tik reikia susimokėti, kartas oficialiai, kartais neoficialiai. Kuo ta sistema yra išskaidrinta ir oficialesnė, tuo vartotojui yra geriau“, – aiškino Ž. Mauricas.
Ekonomisto nuomone, skirtingais sveikatos draudimais pagrįsta sistema Lietuvai kiek per ankstyva, nors tai ir galėtų būti siekiamybė. Visgi, kaip pabrėžia Ž. Mauricas, kaip ir visos sistemos, taip ir ši turi savo niuansų, pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose sveikatos draudimas yra itin brangus.
„Galbūt Lietuvai reikėtų žengti žingsnelį link skandinaviško modelio, kad įteisintume priemokas ir nebūtų įsivaizdavimo, kad tos paslaugos yra nemokamos“, – kalbėjo ekonomistas.
„Paslaugos galėtų būti kompensuojamas kad ir labai dideliu procentu, pavyzdžiui, 99 proc. Bet vis tiek žmogus suvoktų, kad tai yra mokama paslauga, kad kiekvieno specialisto darbas kainuoja. Kiekviena paslauga turi aiškią kainą, jos yra, ligonių kasa jas nustato, bet dažniausiai pacientai jų nemato“, – sakė Ž. Mauricas.
Tuomet, anot pašnekovo, reikėtų užtikrinti skaidrią priemokų sistemą, kurioje pacientas už papildomą mokestį gautų kokybiškesnes paslaugas, ar tai būtų vienvietė palata, ar skanesnis maistas.
„Ir trečias dalykas – privati sveikatos sistema, kuri užduotų konkurencinį toną ir neleistų atsipalaiduoti valstybinei sistemai“, – dėstė Ž. Mauricas.
Apžvelgiame svarbiausias koalicijos sutarties nuostatas:
1. Ekonominė ir socialinė politika. Koalicijos partneriai pripažįsta, kad jie kol kas nėra sutarę dėl viešojo sektoriaus finansavimo dydžio ir galimų mokestinių pakeitimų. Liberalams nepavyko įtraukti nuostatų dėl mokesčių tarifo mažinimo, bet žadama, kad darbo mokesčiai neaugs ir bus „įvertinta galimybė“ atsisakyti reinvestuoto pelno apmokestinimo. Sutartyje pabrėžiama tradicinė dešinioji politika didinti viešojo sektoriaus efektyvumą, mažinti verslo reguliavimą, skatinti investicijas. Socialinę atskirtį žadama mažinti gerinant socialinių paslaugų prieinamumą. Pensijos, vaiko pinigai ir kitos socialinės išmokos sutartyje nėra minimos.
2. Švietimo pertvarka. Svarbiausiu prioritetu koalicija įvardija atskirties mažinimą švietimo srityje. Partijos žada vaikams „vienodas galimybes siekti geriausio išsilavinimo, nepaisant jų gyvenamosios vietos ar socialinės padėties“, kelti mokytojų algas iki bent 130 proc. vidutinio darbo užmokesčio, tačiau priemonės nėra detalizuojamos, nieko nekalbama apie mokyklų tinklo peržiūrėjimą ar klasės krepšelio modelį. Tyrimai rodo, kad Lietuvoje vaikų mokymosi rezultatai prastesni kaimo vietovėse, kuriose mokyklos mažesnės, o klasės sujungtos.
3. Žmogaus teisės. Mažesniųjų koalicijos partnerių iniciatyva sutarta siekti įteisinti homoseksualų partnerystę ir nelietuviškų pavardžių rašybą pase, tačiau konservatoriai pasiliko sau teisę balsuoti laisvai, įtraukdami išlygą apie „frakcijose egzistuojantį nuomonių išsiskyrimą“. Koalicijos sutartyje homoseksualų partnerystė nėra tiesiogiai įvardijama kaip šeima. Šių įstatymų priėmimo tikimybę didina tai, kad už juos gali balsuoti ne tik būsimi valdantieji – apie pusė konservatorių, Liberalų sąjūdis ir Laisvės partija – bet ir socialdemokratai ir kai kurie kiti opozicijos atstovai.
4. Užsienio ir gynybos politika. Užsienio politika nebuvo labai svarbia ligšiolinių derybų tema. Sutartyje pabrėžiamas „užsienio politikos transatlantinių santykių tęstinumas“, žadama laikytis partijų susitarimo didinti gynybos išlaidas. Dokumente minima parama „kovojantiems už laisvę“ Taivano gyventojams – tai supykdys Kiniją. Įtvirtintas pažadas „atvirai pasisakyti prieš bet kokius žmogaus teisių bei demokratinių laisvių pažeidimus“ gali reikšti kritiškesnį požiūrį į kai kuriuos Lenkijos valdžios veiksmus, tačiau nacionalinio saugumo interesai ir prezidento pozicija tikriausiai skatins išlaikyti gerus dvišalius santykius su Varšuva.
5. Portfelių dalybos. Koalicijos sutartyje apibrėžiami rėmai šią savaitę planuojamoms deryboms dėl Vyriausybės sudėties ir pozicijų Seime. Dokumente rašoma, kad pozicijos bus skirstomos proporcingai įvertinant mandatų skaičių, didesnį lyginamąjį svorį suteikiant premjero ir Seimo pirmininko pozicijoms, bet konkreti formulė nenurodoma. Tikėtina, kad konservatoriai gali gauti premjero poziciją ir devynis ministrus, Liberalų sąjūdis – Seimo pirmininko poziciją ir du ministrų portfelius, nors gali bandyti siekti ir trečiojo, o Laisvės partija turbūt gaus tris ministrų portfelius.
Į pirmąjį posėdį naujai išrinktos kadencijos Seimas renkasi penktadienį, lapkričio 13 d.
