Į naujienų portalą tv3.lt kreipėsi vilnietė Miglė (tikrasis vardas redakcijai žinomas – aut. past.). Mergina turi antro lygio neįgalumą, bet, kaip pati sako, tai jai niekada netrukdė susirasti darbą.
Gauna vieną, tai kitos negaus?
Vilnietė šiuo metu dirba įmonėje, kurios veikla buvo uždrausta karantino laikotarpiu. Įmonė Miglę ir kitus darbuotojus užregistravo prastovoms.
Darbdaviams, paskelbusiems prastovą ir jos metu išlaikantiems darbo vietas, valstybė moka 70 proc. darbuotojų atlyginimo subsidijas, bet ne daugiau kaip 1,5 minimalios algos (910,5 euro iki mokesčių arba 656 eurus „į rankas“).
Tokia išmoka skiriama, jeigu darbdavys sutinka ir pats mokėti 30 proc. algos ir išlaikyti ne mažiau kaip pusę darbo vietų bent tris mėnesius nuo subsidijos mokėjimo pabaigos.
Nenorintieji mokėti 30 proc. dalies, gauna 90 proc. subsidiją, o 10 proc. turi skirti patys. Tačiau šiuo atveju maksimali subsidija siekia tik vieną minimalią algą (607 eurai iki mokesčių arba 437 eurai „į rankas“).
Įmonė, kurioje dirba mergina, yra sąraše įmonių, kurioms valstybė skyrė pinigus už prastovose esančius darbuotojus.
Miglė prastovos dydį, apie 30 eurų, iš darbdavio gavo, tačiau likusio dalies, kurią turi skirti valstybė – ne. Mergina svarsto, ar valstybė jai skirs pinigus už prastovą, jei ji taip pat gauna ir neįgaliojo pašalpą.
„Tu dirbi, o iš tavęs atima darbo užmokestį, tu jo negauni. Atrodo, nėra skirtumo, ar tu dirbi, ar nedirbi. Tai visiškai nemotyvuoja žmogaus su neįgalumu ieškoti darbo“, – teigė Miglė.
Merginos teigimu, kai ji neturėjo darbo, ji negaudavo ir bedarbio pašalpos, nes turėjo rinktis, ar gaus ją, ar neįgalumo pašalpą.
Mergina pinigus gaus
Naujienų portalas tv3.lt dėl Miglės situacijos kreipėsi į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją (SADM). Jos atstovai patikino, kad tai, kad mergina gauna neįgalumo pašalpą, neatima iš jos pinigų už prastovą, šios lėšos jai tikrai bus pervestos. Tačiau ministerija pažymi, kad Miglė tiesiogiai iš valstybės išmokos už prastovą negaus.
„Subsidijos už paskelbtas prastovas yra mokamos darbdaviui, o darbdavys išmoka darbo užmokestį darbuotojams. Taip subsidijomis valstybė prisideda prie darbo vietų išlaikymo“, – teigė ministerijos atstovai.
Jie taip pat atkreipia dėmesį, kad prastovos metu iš darbuotojų negali būti reikalaujama atlikti darbo funkcijų ir jiems mokamas ne mažesnis nei minimalus darbo užmokestis.
SADM atstovų teigimu, Miglė neteisi, kad, gaudama neįgaliojo pašalpą, ji netenka galimybės į bedarbio pašalpą. Pasak jų, jei išmoka viršytų jos gaunamą neįgalumo pašalpą, ji gautų neįgalumo pašalpą ir skirtumą tarp šios išmokos bei bedarbio pašalpos.
Pasak ministerijos atstovų, naudos įdarbinant žmogų su negalia gauna ir jį į darbą priėmusi įmonė. Neįgaliuosius įdarbinantiems darbdaviams yra mokama subsidija darbo užmokesčiui bei iš dalies kompensuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.
Kai įdarbinamas neįgalusis su sunkia negalia arba iki 25 proc. darbingumu, subsidija siekia 75 proc. nuo priskaičiuoto darbo užmokesčio, kai įdarbinamas neįgalusis su vidutine negalia arba 30-40 proc. darbingumu – subsidija siekia 60 proc., kai įdarbinamas neįgalusis su lengva negalia arba 45-55 proc. darbingumu – 50 proc. Subsidijos dydis eurais turi lubas ir negali viršyti 910,5 eurų „ant popieriaus“.
Darbdaviams, steigiantiems ar pritaikantiems darbo vietas prie bedarbio negalios, kompensuojamos darbo vietos steigimo ar pritaikymo išlaidos. Subsidija vienai darbo vietai steigti negali viršyti 18,8 tūkst. eurų. Darbdaviai taip pat privalo patys apmokėti dalį reikalingų išlaidų. Įsteigtą ar pritaikytą darbo vietą reikia išlaikyti ne mažiau kaip 36 mėnesius nuo asmens įdarbinimo.
