Maro epidemija „Juodoji mirtis“. Europoje „Juodoji mirtis“ pratrūko 14 amžiaus viduryje. Mokslininkų teigimu, ją sukėlė į Europą patekusios ir marą sukeliančios bakterijos. Tai buvo blusų pernešamas graužikų bakterinis susirgimas, kuris perduodamas ir žmonėms. Skaičiuojama, kad dėl „Juodosios mirties“ išmirė beveik trečdalis Europos, t.y. apie 34 milijonus žmonių. Šis maras stipriai paveikė žemyno populiaciją ir negrįžtamai pakeitė Europos socialinę kultūrą.
Ispaniškasis gripas. Ši gripo epidemija žmonijos istorijoje yra pasklidusi greičiausiai. Ispaniškasis gripas išplito 1918 – 1920 metais visame pasaulyje. Manoma, kad epidemijos židinys atsirado Kinijoje, kur nuo kiaulių bei ančių virusą pasigavo ir žmonės. Kodėl tai vadinama ispaniškuoju gripu? Siaučiant karui, apie epidemiją pasauliui pirmiausia pranešė neutrali valstybė – Ispanija, dėl to šis gripas ir įgavo tokį pavadinimą. Ši epidemija pareikalavo nuo 25 iki 50 milijonų aukų.
Poliomielito epidemija. Didžiausias šios ligos proveržis buvo 1916 metais JAV. Tai – ūminė infekcinė liga, dar kitaip vadinama – infekciniu paralyžiumi. Šios epidemijos metu Amerikoje buvo užfiksuota apie 9 tūkstančius poliomielito atvejų, tačiau tuo viskas nesibaigė. Poliomielitas Ameriką persekiojo dar kelis dešimtmečius, sugriaudamas vis daugiau piliečių gyvenimų.
Justiniano maro epidemija. Rytų Romos imperatoriaus Justiniano valdymo laikais beveik tris dešimtmečius siautė baisus maras. Ši epidemija nusinešė sunkiai suvokiamą skaičių gyvybių – 25-100 milijonų. Maras tuomet visiškai sužlugdė imperijos ekonomiką ir politiką, ji taip niekada ir nebebuvo atkurta.
Choleros epidemija. Cholera žmoniją gąsdino jau nuo seniausių laikų. Teigiama, kad dar senovėje apie ją buvo užsiminęs Hipokratas. Taigi, jau tuomet, viduramžiais ir net 20 amžiuje kildavo milžiniškos choleros epidemijos, nusinešdavusios daugybę gyvybių. Šia liga užsikrečiama per užterštą vandenį, nešvarų jūros maistą bei muses, kurios lietėsi prie sergančiųjų.
Atėnų maras. Ši gripo epidemija buvo visiška katastrofa graikų kariams, tuo metu kariavusiems su Sparta. Atėnuose kilęs maras nusiaubė sausakimšą miestą ir buvo viena iš pagrindinių karo pralaimėjimo priežasčių. Nuo šios epidemijos mirė 30 tūkst. piliečių, tarp kurių gausu karių bei jūreivių.
Raupai. Iš Rytų į Europą šią ligą atvežė romėnai. Jau 165 – 180 metais Romos imperiją užklupo raupų epidemija, nusinešusi apie 5 milijonus gyvybių. Ši liga labai ūmi ir greitai užkrečiama, kurios simptomai: aukšta temperatūra, skausmas ir bėrimas, paliekantis odoje gilius randus. Be to, Lietuvoje raupų epidemija buvo po Pirmojo pasaulinio karo.
Memfio geltonoji karštinė. Tūkstančiai Kubos pabėgėlių, po karo palikdami savo tėvynę ir bėgdami į JAV kartu su savimi atsinešė ir geltonąją karštinę. Valstybės pastangos susidoroti su epidemija buvo bergždžios ir Naujasis Orleanas 1878 metais tapo geltonosios karštinės epidemijos auka. Neprabėgus nei metams, Memfio mieste mirė apie 5 tūkstančius gyventojų, o iš viso buvo nusinešta apie 20 tūkstančių gyvybių.
SERS epidemija. Šią epidemiją pasaulyje iššaukė virusas, sukeliantis netipinį plaučių uždegimą. Tiksliai nenustatyta, tačiau manoma, kad ši liga plinta lašeliniu būdu. Užsikrėtus šiuo virusu kamuoja kosulys, gerklės ir raumenų skausmai, vargina virškinimo problemos bei silpnumas. Ilgainiui liga progresuoja ir ligoniui pradeda trūkti oro bei kamuoja dusulys. Ši epidemija prasidėjo ne taip ir seniai – 2002 metais, Kinijoje ir pareikalavo apie 800 gyvybių.
AIDS. Šios epidemijos sukelėjas – ŽIV virusas. Ši liga plinta tiek lytiniu būdu, tiek persiduoda per kraują. AIDS simptomai: karščiavimas, prakaitavimas naktį bei nuolatinis silpnumas. Manoma, kad šiuo metu pasaulyje šia liga yra apsikrėtę apie nuo 36 iki 45 milijonų žmonių. Deja, tačiau AIDS nusinešė jau apie 25 milijonus gyvybių.
