Pavasario semestro pradžia, palydėta žiemiško speigo, vėl sukvietė studentus į auditorijas. Pajudėjęs studijų traukinys bandys prižadinti prisnūdusias studentų smegenis iš žiemos snaudulio. Šis semestras studentijai bus ypatingas tuo, kad vyriausybė pagaliau pasakys kai ką konkretesnio apie aukštojo mokslo reformos gaires, kurios jaunuolius tiesiogiai palies nuo 2008 metų rugsėjo.
Didingomis deklaracijomis apie universitetų kaitą žarstosi politikai, profesūra burnoja skirtingais interesais, o SA (Studentų atstovybė) vis bando priminti, kokie valdžios apleisti yra mūsų vargšai studentai. Tik ar tarp devynių auklių studentas neliks be galvos, kaip byloja liaudies išmintis? Kiek pačių studentų nuomonės buvo klausta? Deja, apsiribota mažyte bendrojo pobūdžio studentų apklausa, ir tiek. O priežastis paprasta: kol neįvyks jaunuomenės mąstymo revoliucija, tol jokių esminių pokyčių sistemoje bergždžia ir tikėtis.
Bet kokio pobūdžio savivaldoje ar su valdymu susijusioje veikloje Lietuvoje vis dar labai gajus sprendimų nuleidimas iš viršaus į apačią. Per 12 metų mokykloje, išgyvenę ne vieną ugdymo sistemos metamorfozę, tarsi ir priprato jaunas žmogus nuolankiai vykdyti švietimo kuratorių įsakymus. Mokykloje mokinukais rūpinosi mamos ir tėčiai, tetos iš vaikų teisių tarnybos, akiniuoti pedagogai, galiausiai visagalis vietinis švietimo skyrius bei mažareikšmė mokinių taryba. O štai universitete visos viltys susitelkė į studentų atstovybes. Vargu ar veikiau butaforinė nei reali SA įtaka ugdymo procesams gali patenkinti studentijos poreikius. Savo neveiklumą SA jau įrodė per silpną ir vakarietiškomis tradicijomis net nekvepiantį studentų mitingą 2005 metų spalį, daug nervų kainavusį studentų pažymėjimų išdavimo vėlavimą bei skilimą dėl pinigų nepasidalijimo į LSS ir LSAS. Nors ir patogu visą atsakomybę dėl studijų gerinimo permesti SA, vis tiek kyla klausimas: ar mus tenkina ligšiolinis SA klikų bedantiškumas? Gal verta studentijai paieškoti iniciatyvos ir novatoriškų idėjų savyje ir diegti Europietišką valdymo stilių iš apačios į viršų?
Negerai, kai studentas, užuot visas intelektines jėgas skyręs savo profesiniam tobulėjimui, turi kovoti su stagnuojančiais aukštojo mokslo pamatais, bet kitos išeities nėra. Neverta pasiduoti paperkamiems mažomis studijų gerinimo injekcijomis, kurios padeda tik kosmetiškai ir, atitolindamos problemas, dar labiau jas gilina. Kol dar už studijuojančius piliečius vėl nenusprendė seimūnai, ar neverta būtų paspausti SA, kad būtų paimtas pavyzdys iš sausio mėnesį vykusios Graikijos studentų demonstracijos, kur vien Atėnuose susirinko 3 tūkst. jaunuolių ir reikalavo vyriausybės atsisakyti minties panaikinti konstitucijos straipsnį, kuris lemtų nemokamo aukštojo mokslo pabaigą? O štai Italijos Turino universiteto studentai užmėtė kiaušiniais Italijos ekonomikos ministrą Tommaso Padoa Schioppa dėl sumanytos ydingos pensijų reformos… Lietuvaičiai gali tik pavydėti šioms šalims aktyvaus, pilietiško ir sveikai šelmiško jaunimo. Mažiau reikia bijoti: streikai ir mitingai yra civilizuota priemonė, kai kitais būdais neįmanoma apginti savo interesų. Jei pernai prancūzų studentai savaitėmis sugebėjo mitinguoti ir pasiekė savo, jei Lietuvos žemdirbiai ir vežėjai sugeba išsireikalauti sau palankių sprendimų užtverdami kelius, tai kodėl studentija negali imtis radikalesnių priemonių?!
JAV prezidentas Dž.F.Kenedis yra pasakęs: „Tie, kurie taikią revoliuciją paverčia neįmanomu dalyku, smurtinės revoliucijos neišvengia“. Nelaukime, kol dėl mūsų, studentų, užsitęsusio letargo po penkerių metų iš aukštojo mokslo teliks griuvėsiai ir trūks neapsikentusių studentų nervai. Šiuolaikiniu jaunimo sociologu tituluojamas rašytojas D. Couplandas romane „X karta“ teigia, jog jaunimui būdingas atidėtas maištas, kurio išraiška yra jaunimui būdingos veiklos vengimas jaunystėje, siekiant rimtai pasiruošti karjerai. Ar karjera ir materialinė gerovė yra viskas, ko siekiame? Jei taip, tai belieka palinkėti studentijai turėti bent truputį daugiau noro keistis patiems bei rasti drąsos ir ryžto išsireikalauti tai, jiems teisėtai priklauso, nes, kaip Servantesas rašė „Don Kichote“, „žmogus esi tiek vertas, kiek tu turi, ir tiek turi, kiek esi vertas.“
