Loreta KLICNER
Jeigu yra energetinė priklausomybė, generalinio prokuroro priklausomybė nuo Prezidentės, priklausomybė greitiesiems kreditams ir pirkiniams, kodėl negali būti priklausomybės valdžiai? Vieni patiria galios euforiją, kiti - net moteriškas virtuvines aistras su saldainiais ir tortu vyriškam skrandžiui.
Prieš rinkimus politikais laikomi veikėjai vieni kitiems per galvas lipa, iš dešinės pereina į kairę, kad patektų ten, kur buvo prieš tai. Liguistas polinkis kartoti tą patį veiksmą (siekti valdžios) ir neribotą kiekį kartų (per kiekvienus rinkimus) rodo esant priklausomybę. O ji išprovokuoja ir socialines, ir psichologines, ir patologines problemas. Nuo jos labiausiai kenčia aplinkiniai.
Įsivaizduokite žmogų, kuris pirmą kartą tapo valstybės tarnautoju. Atėjo su idėja keisti pasaulį, jį išgelbėti, daryti gerus darbus, bet kasdien tas noras vis labiau slopsta. Jis pradeda matyti, kad pasaulis nėra toks blogas, tad kam jį keisti?
Pradeda priprasti prie valdiško rašiklio, po to – prie valdiško stalo ar kėdės, mobiliojo telefono ar kompiuterio. O gal ir prie sekretorės verdamos kavos. Po to niekaip negali be tarnybinio automobilio, o gal net ir be vairuotojo. Ir jaučia gėdą, kad važinėjasi ne tokiu automobiliu, kuriuo norėtųsi, nes jam „Honda Accord“, ne „Honda Legend“.
Kai vieną dieną dėl kažkokios krizės, kuri siaučia aplinkui, jam sumažina algą, staiga suvokia priklausomybę pinigams už valdišką darbą. Jis ima piktintis ir muštis į krūtinę: „Ar aš ne žmogus!“ Vos tik atsiranda galimybė atgauti nuplaukusius tūkstančius litų, jis ima mojuoti ieškiniais teisme ir aiškinti, jog ne pinigai svarbiausi, o sistema – bloga.
Iki šiol nėra priklausomybės nuo valdžios „juodojo“ sąrašo, į kurį susirašytų tie, kurie be valdiško lito ar litro negali gyventi. Bet sąrašą gali sudaryti rinkėjai. Jeigu gali būti krepšinio treneriais, tai tapti politiniais daktarais jau seniai laikas.
Štai pavyzdys. Prieš kiekvienus rinkimus „užvedi“ į valdžios traukinį šokančių veikėjų ligos istoriją: kiek metų gyvena iš valstybės mokamo atlyginimo, kokį produktą sukūrė, kokios pasekmės iš jo tarnystės tautai. O jau tada – išvada: politinis abstinentas ar politinis impotentas.
Aišku, fantazijai ribų nėra, bet gyvenimas – tikras.
Tuo metu, kai valdžiažmogiai neša ieškinius į teismą, kad atgautų prieš krizę sumažintus atlyginimus, ugniagesiai už savo pinigus remontuoja valstybės pastatą, kuriame jie dirba. Laužynuose ieško byrančiai gaisrinės mašinai detalių. O mokytojai dirba be atlyginimo, kad sutaupytų kelias dešimtis tūkstančių litų, kurių trūksta išsaugoti kaimo mokyklą.
Tokį solidarumą sunku įsivaizduoti iš valdžios rūmų, nes priklausomybė atima realybės suvokimą. Dar prieš kelerius metus vienas ministras palygino: kai valstybiniame sektoriuje alga yra 5 tūkstančiai litų, o privačiame profesionalūs vadybininkai uždirba ir po 25 tūkstančius litų, į pirmąjį papuola arba bepročiai, arba vagys. Na, kurių reikia labiau?
