Gintautas Labanauskas
Nobelio taikos premijai galėtume nominuoti Hezbollah lyderį. O kodėl gi ne? Jis taip pat nori taikos visam pasauliui. Bet tokiam, kuriame dominuojančią vietą užimtų musulmonai, o visi likę kitaip manantys, kitaip tikintys, kitaip norintys gyventi turėtų prisitaikyti, aišku, jeigu nori taikos.
JAV prezidentu vos spėjęs tapti B.Obama iškart gavo Nobelio taikos premiją. Matomai avansu už tai, kad vaikydamasis teroristą Nr.1 Bin Ladeną, suverenios valstybės (Pakistano) teritorijoje šeimininkavo kaip savo kieme. Iš vienos pusės lyg ir gerai: tikslas pateisina priemones. Nors ir paminta tarptautinė teisė, tačiau teroristas nukautas, teisybė triumfavo.Tai savo plojimais patvirtino tiesioginę operacijos transliaciją stebėję ovalinio kabineto Baltuosiuose rūmuose šeimininkai. Viskas lyg būtų ir gerai, tačiau istorijos pamokos sako, kad šiuo šūkiu: tikslas pateisina priemones – naudotis labai pavojinga. Tai kelia pavojų visai žmonijai. Tai gali patvirtinti milijonai sudegintų Osvencimo krosnyse žydų giminaičių, tai gali patvirtinti milijonai stalinistinio režimo aukų.
Net nebūtina tiesioginė intervencija į kitą valstybę ginklu, sunaikinant netinkamą (nedemokratišką!) režimą, pakariant prezidentą kaip buvo Irake. Užtenka oficialiai pažadėti sukilusiai opozicijai pagalbą, kuri suveiks kaip kibiras benzino, užpilto ant gaisro židinio. Sunku objektyviai įvertinti, ar būtų geriau, ar blogiau Irake be karinės intervencijos. Viena aišku, kad pakorus diktatorių, demokratijos nepadaugėjo. Beje, įrodymų apie cheminio (branduolinio) ginklo gamybos patvirtinimą surasta taip ir nebuvo.
„Atnešus“ demokratiją į Libiją, mes galėjome stebėti į kurią vietą diktatoriui kišamas sukilėlių durklas ir kaip jie valgo išpjautą priešo širdį. Nieko nepadarysi, karas yra karas, o žiaurumas gimdo žiaurumą. Afganistane pamatęs tai, kas liko iš sovietinio kario (gyvas mėsos gabalas be kojų ir rankų, be lytinių organų, su nupjautomis ausimis, liežuviu, išdurtomis akimis) aš taip pat buvau pasiruošęs gyvam priešui išplėšti širdį. Kad paruošti tokį gyvą mėsos gabalą, kaip ruošė modžachedai Afganistane, reikia laiko ir sugebėjimų. Kad žmogus nenukraujuotų, nemirtų iš skausmo, jis taip apipjaustinėjamas gerą pusmetį. Po to belieka šalia jo padėti asmens dokumentus ir pamėtėti tą, vis dar gyvą, viską jaučiantį, bet nieko negalintį pasakyti, netgi paprašyti „pribaikite mane, brolyčiai“ mėsos gabalą į priešakines linijas, kad rastų žvalgai. Pasmerkite mane po to, kad aš su jais (modžahedais) elgiausi nemandagiai.
Taigi, brutalumas gimdo brutalumą, į agresiją atsakoma didesne agresija, šviesaus rytojaus ir demokratijos „ant šakių“ į svetimą valstybę neatnešime. Tam reikalingas laikas, pokyčiai visuomenėje, pokyčiai žmonių sąmonėje, kuriems subręsti, jeigu einame evoliucijos, o ne revoliucijos keliu, reikia šimtmečių.
Noras turėti greitą rezultatą (demokratinės santvarkos) privedė prie visiško chaoso ir suirutės Irake, Libijoje, Egipte. Manau, kad priemonės (karinė intervencija) nepateisino siekiamo tikslo – demokratinės santvarkos šiose šalyse, netgi galimai atitolino šį siekiamą tikslą.
Džiaugiuosi Lietuvos pozicija nereikšti aktyvaus pritarimo karinei intervencijai prieš dabartinį Sirijos režimą, tačiau norėtųsi didesnio aktyvumo, siekiant taikiai sureguliuoti bręstantį dar vieną karinį konfliktą, atlikti katalizatoriaus vaidmenį, siekiant jį išspręsti taikiai, sudarant prielaidas užbaigti pilietinį karą Sirijoje. Sutinku, kad dabartinis režimas Sirijoje, kaip ir esamas prezidentas ne geriausi variantai šaliai. Tačiau jį pakorus ir subombardavus šalį, vargu ar pagreitinsim demokratijos procesus. Evoliucija - procesas nors ir lėtesnis, bet daug patikimesnis negu revoliucija.
Kita vertus, tokį pagreitį įgaunančios karinės intervencijos visą pasaulį gali įvelti į trečiąjį pasaulinį karą ir užuomazgos tam jau yra – Irano pareiškimai dėl galimų smūgių Izraeliui, rusų ir kinų perspėjimai nenaudoti karinės jėgos. Todėl Lietuvos ir kitų valstybių, nepretenduojančių į pasaulinę lyderystę, vaidmuo, gesinant besižiebiantį gaisrą, neturėtų būti nuvertintas.
