Nevyriausybinių organizacijų gausa rodo visuomenės atvirumą ir polinkį imtis visuomeniškos veiklos. Lietuvoje situacija paradoksali – teisiškai neįtvirtinta, kas yra nevyriausybinė organizacija, todėl tiksliai nežinoma, kiek tokių organizacijų veikia mūsų šalyje. Apie nevyriausybinių organizacijų sektoriaus padėtį INFOLEX kalbasi su advokatu, viešosios įstaigos “NVO teisės institutas" valdybos pirmininku Ryčiu Jokubausku.
INFOLEX: Pasaulyje nevyriausybinės organizacijos sudaro stiprią visuomenės jėgą. Ar tą patį galima pasakyti apie nevyriausybines organizacijas Lietuvoje?
R. Jokubauskas: Lietuvoje nevyriausybinių organizacijų (toliau – NVO) padėtis galėtų būti geresnė. Iki šiol NVO nebuvo pakankamai įvertinamos, trūko diskusijų, aiškesnio suvokimo apie NVO veiklos principus, tačiau padėtis po truputį gerėja. NVO sektoriui pradėta skirti daugiau dėmesio, tobulinamas teisinis reglamentavimas, nors reikia pripažinti, kad iki Europos Sąjungos valstybių lygio Lietuvai dar toli: pagal nevyriausybinių organizacijų gausą, galimybes veikti, sukuriamų darbo vietų skaičių, BVP dalį ir kitus rodiklius kol kas atsiliekame.
INFOLEX: Kas lemia, kad NVO sektorius Lietuvoje vystosi lėčiau?
R. Jokubauskas: Pirmas dalykas, parodantis NVO Lietuvoje situacijos problemiškumą, - tai visuotino sutarimo, kas yra nevyriausybinė organizacija, nebuvimas. Apytikriai numanoma, tačiau ką iš tikrųjų laikyti nevyriausybine organizacija teisiškai neapibrėžta. Nevyriausybinėmis organizacijosmis iki šiol buvo populiariausia laikyti asociacijas, labdaros ir paramos fondus bei viešąsias įstaigas. Jas visas suskaičiavus, Lietuvoje būtų apie 20 tūkst. nevyriausybinių organizacijų. Visgi šis skaičius labai santykinis. Asociacijų bei labdaros ir paramos fondų priskyrimas abejonių nekelia, neaišku tik dėl viešųjų įstaigų. Tarp tokios teisinės formos organizacijų patenka tiek tos viešosios įstaigos, kurios įsteigtos valstybės ar savivaldybių ir yra finansuojamos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų, tiek tos viešosios įstaigos, kurios veikia grynai pilietinės iniciatyvos pagrindu. Taigi, negalime net tiksliai suskaičiuoti, kiek mūsų šalyje veikia nevyriausybinių organizacijų, ir tai tik tolesnių sunkumų pradžia.
INFOLEX: Ar ketinama spręsti teisinio reglamentavimo problemą?
R. Jokubauskas: Kaip tik šiuo metu Seime yra užregistruotas Teisingumo ministerijos parengtas įstatymo projektas, kurio vienas iš didžiausių privalumų, - nevyriausybinės organizacijos apibrėžimas: tai nuo valstybės ar savivaldybių valdžios institucijų nepriklausomas, laisvai susivienijęs visuomenės ar jos grupės naudai veikiantis viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas nėra pelno ar politinės valdžios siekimas arba vien tik religinio kulto poreikių tenkinimas. Aiškumas, ką laikyti nevyriausybine organizacija, taps labai didžiuliu postūmiu į priekį tobulinant NVO teisinę aplinką.
INFOLEX: Galima spėti, kad teisinio aiškumo trūkumas lemia ir tai, kad kai kurios registruotos nevyriausybinės organizacijos jokios aktyvios veiklos iš esmės nevykdo.
R. Jokubauskas: Vienareikšmiško atsakymo pateikti negalėčiau, nes kiekvienas atvejis individualus. Tai, kad iki šiol nebuvo apibrėžta, kas gi yra nevyriausybinė organizacija, lėmė nenuoseklią NVO finansavimo politiką, kas, be abejonės, daugiau ar mažiau paveikė tas organizacijas. Tačiau aktyvios veiklos nevykdymo priežastys gali būti ir kitos. Vienas dalykas, organizacijos veikla gali būti tampriai susijusi su asmeniu, kurio pasitraukimas lemia ir NVO veiklos sustabdymą. Kitas dalykas, NVO, kaip ir verslo struktūra, gali susikurti tam tikram tikslui pasiekti. Kai tikslas pasiekiamas, organizacija natūraliai sunyksta. Tačiau šioje vietoje iškyla kita problema – sudėtingos NVO likvidavimo procedūros ir dideli kaštai. Likvidavimasis atsieina gana brangiai, todėl dalis nevyriausybinių organizacijų jokios veiklos realiai nebevykdo, nors lieka įregistruotos. Priežasčių, kodėl NVO nebevykdo aktyvios veiklos, gali būti labai daug.
INFOLEX: Kaip bendrai apibrėžtumėte, kas yra NVO veiklos variklis, ko reikia, kad NVO sėkmingai gyvuotų?
R. Jokubauskas: Tam reikia kelių dalykų: pirma, palankios teisinės aplinkos, antra, būtina, kad formuotųsi tam tikros visuomenės (plačiąja prasme) tradicijos, trečia, svarbus NVO finansavimo klausimas, tik pabrėžčiau, kad jis nėra viską nulemiantis. Galiausiai viskas atsiremia į pačių žmonių iniciatyvą ir tradiciją imtis visuomeniškos veiklos.
INFOLEX: Štai teisingumo ministras R. Šimašius yra žadėjęs, kad netrukus atsiras sistema, pagal kurią nevyriausybinė organizacija galės būti steigiama pagal tipinius įstatus be notarinio patvirtinimo distanciniu būdu. Kaip Jūs vertintumėte šią naujovę?
R. Jokubauskas: Vertinčiau itin pozityviai. Reikia pagirti teisingumo ministrą, kad jis ėmėsi daug veiksmų, kuriais sprendžiamos praktiniu požiūriu labai svarbios problemos. Dabar svarbu nesustoti pusiaukelėje. Nevyriausybinės organizacijos steigimasis siejasi su tam tikromis išlaidomis, tai ir įstatų parengimas, ir notaro tvirtinimas, registravimas. Nevyriausybinės organizacijos savo veiklos pradžioje dažnai neturi pradinio kapitalo, viskas būna paremta tiesiog pilietine iniciatyva, todėl steigimosi išlaidos ir sudėtingos procedūros kartais tampa esmine priežastimi, kodėl iniciatyva nevirsta sėkmingai veikiančia organizacija.
INFOLEX: Kalbame apie viešąjį sektorių, privatų, taip pat nevyriausybinių organizacijų sektorių. Kaip įvertintumėte ryšius tarp visų šių sektorių. Kaip vyksta bendradarbiavimas?
R. Jokubauskas: Ryšiai tarp paminėtų sektorių stiprėja, bendradarbiavimo poreikis kyla jau ir kasdieniame gyvenime, nors dar yra daug erdvės, kaip galėtume bendrus ryšius aktyviau palaikyti. Viskas siejasi su tradicijomis, bendravimo įgūdžiais, praktikos įprastumu. Valdžios institucijos vis dažniau įtraukia NVO į klausimų svarstymą, tačiau bendravimas su viešuoju sektoriumi dar nėra pasiekęs reikalingo lygio. Kad NVO sektorius vystytųsi, reikalingas visų trijų sektorių bendradarbiavimas. Didžioji Britanija yra pavyzdys, kur NVO sektorius yra labai stiprus, tačiau Lietuvai užtektų pasiekti bent Vengrijos lygį, jei imtume tik tas valstybes, kurios tapo ES narėmis 2004 metais.
INFOLEX: Kaip, Jūsų manymu, būtų galima vystyti NVO sektorių?
R. Jokubauskas: Pirmiausia Lietuvoje reikėtų atsisakyti „vieno kurpaliaus“ principo, t.y. supratimo, kad visos NVO turi atitikti vieną bendrą standartą. Verslo sektoriuje subjektai gali veikti įvairiomis formomis – būdami uždarosios akcinės bendrovės, akcinės bendrovės, individualios įmonės, asmenys, vykdantys indivudualią veiklą ar veiklą pagal verslo liudijimus. Tas pats principas turėtų būti taikomas ir nevyriausybinių organizacijų sektoriui, nes nustačius tam tikrą vieną standartą, jis gali pasirodyti besąs per aukštas smulkioms organizacijoms ir per žemas stambesnėms. Įvairių lygių įvedimas būtų didžiulis postūmis tobulinant NVO reglamentavimo aplinką Lietuvoje. Dabartiniai įstatymų projektai leidžia tikėtis, kad bus žengiama į priekį.
