Prieš keletą dienų tinklalapis lietsajudis.lt išplatino nedatuotą ir niekieno nepasirašytą (bet kažkieno vis dėlto sukurptą) tekstą, skambiai pavadintą „Reikalavimu ginti Lietuvos Respublikos valstybinę kalbą ir teritorinį vientisumą“ (http://lietsajudis.lt/index.php/apie-sjd/lietuvos-sjdio-statai/3093-reikalavimas-ginti-lietuvos-respublikos-valstybin-kalb-ir-teritorin-vientisum). Štai šitaip – ne daugiau ir ne mažiau.
Įdomu, ar ne? Juk bet kuriam sveiko proto nepraradusiam mūsų valstybės piliečiui suprantama, kad lietuvių kalba yra ne tik visavertė Lietuvos Respublikos valstybinė kalba, bet ir vienos įtakingiausių tarptautinių organizacijų – Europos Sąjungos – viena iš oficialiųjų kalbų; maža to – lietuviškai dubliuojamus vietovardžių pavadinimus galime regėti ir kaimyninės Lenkijos vietovėse, kuriose kompaktiškai gyvena mūsų tautiečiai. Tokį aukštą statusą mūsų kalba turi pirmą kartą savo istorijoje, tai kodėl (ir svarbiausia – nuo ko?) turėtume ją „ginti“?
Tas pats ir dėl kai kam parūpusio (ar tikrai?) Lietuvos Respublikos teritorinio vientisumo. Kas jau kas, tačiau 1988–1991 metų įvykių Lietuvoje tiesioginiai dalyviai puikiai prisimena Maskvoje buvusio (o kai kam – gal ir iki šiol ten esančio) „stipraus centro“ inspiruotus bandymus, kuriais buvo siekiama atskirti nuo mūsų atgimstančios valstybės Vilniaus ir Klaipėdos kraštus (atitinkamai Gudijos SSR ir Rusijos SFSR administruojamos Karaliaučiaus srities naudai). Tos pačios svetimos ir beveik už tūkstančio kilometrų į rytus nuo Lietuvos buvusios jėgos deklaravo tada „Vilniaus krašto lenkų autonominio – teritorinio krašto Lietuvos SSR (tuo metu jau nebeegzistavusios – I.M.) sudėtyje“ arba net „Rytų Lenkijos SSR Sovietų Sąjungos sudėtyje“, kuri turėjo apimti ne tik Vilniją, bet ir tuometinių Gudijos bei Ukrainos SSR vakarines sritis, sukūrimą. Tikrai nieko nepamiršome, bet ar šiandien yra nors viena užsienio valstybė (juolab Europos Sąjungos ir NATO narė), kuri kelia Lietuvai kokias nors teritorines pretenzijas, ir ar tikrai dėl to (dėl ko, po galais?) turėtume šaukti tautą į žūtbūtinę kovą? Ir kodėl taip siekiama paprasčiausių, iš esmės tik filologinių klausimų „kosovizacijos“?
Galima būtų nekreipti dėmesio į aukščiau paminėtos ir nieko bendro su savo istoriniu pirmtaku ir bendravardžiu jau seniai neturinčios merdėjančios organizacijos anoniminių (sprendžiant iš „reikalavimų“) lyderių bandymus sutrukdyti naujai šalies vadovybei optimaliai sutvarkyti Lietuvos valstybės tautybių politiką. Juk niekam nėra įdomu, kad mažai kam žinomas ponas Vidmantas Žilius iš tos NVO Lietuvos sąjūdis (toliau – NVO LS) siuntinėja kitoms organizacijoms tautinę nesantaiką kurstančius parašų rinkimo lapus, jei jis rimtesnių darbų neturi. Neįdomu, nes kiekvienas, kas tik netingi, gali įsitikinti, kad NVO LS „reikalavimai“ (oho!) yra to paties lygio, kaip ir priekaištai ministrui Linui Linkevičiui (http://lietsajudis.lt/index.php/apie-sjd/lietuvos-sjdio-statai/3095-lietuvos-sjdio-tarybos-pareikimas-dl-apkaltos-usienio-reikal-ministrui-linui-linkeviiui), neseniai viešai išrėkti tuo pačiu tonu ir tokia pačia kalba. (http://www.balsas.lt/naujiena/716615/nesiliaujanti-kova-uz-teise-neapkesti). Tačiau įdomiausia, kad visa šita psichozė prasidėjo tik po to, kai kažkas „nutekino“ Vyriausybės sudarytos darbo grupės dar neoficialias (darbines) rekomendacijas dėl XVI – osios Vyriausybės programos X skirsnio dalies, susijusio su tautybių politika, įgyvendinimo (http://www.alfa.lt/straipsnis/150825/Tautinems.mazumoms..siulymai.del.pavardziu.ir.gatviu.bei.vietoviu.rasybos=2013-02-28_07-25/) .
Reikia pasakyti, kad šios rekomendacijos yra tikrai geros, o jose suformuluoti pasiūlymai – jai seniai pribrendę ir net, sakyčiau, „proveržiniai“ (kitaip gali atrodyti tik kokiam nors patologiškam ksenofobui, kuriam „lietuvybė“ yra tik įsivaizduojamos „teisės neapkęsti kitokius“ sinonimas). Ar tik ne pirmą kartą po Nepriklausomybės atkūrimo jose yra adekvačiai suvokta tai, jog tautybių politika yra tampriai susijusi ne tik su valstybės vidaus, bet ir su jos užsienio politika, pagaliau – ir su mūsų nacionaliniu saugumu, todėl negalima joje palikti jokių pilkų ar dar kaip kitaip nuspalvintų zonų. Skambių deklaracijų šiuo klausimu nestigome ir anksčiau, tačiau dar niekad nematėme tikro ryžto ne tik diagnozuoti įsisenėjusius skaudulius, bet ir juos pagaliau operuoti.
Tautybių politikos nepriklausomos ekspertų grupės nuomonė šiuo klausimu jau yra išsakyta (http://www.lsdp.lt/lt/naujienos/3338-nepriklausoma-tautybiu-politikos-ekspertu-grupe-apie-desiniuju-pasirinktas-tautiniu-mazumu-politikos-gaires.html), tad nėra reikalo jos kartoti. Tačiau nerimą kelia kitas dalykas – tai kai kurių autoritetų suaktyvėjęs dalyvavimas tautinės nesantaikos kurstyme, kas yra kur kas rimčiau, negu pono V.Žiliaus siuntinėjami kvailoki tekstai. Turiu omenyje prof. Vytauto Landsbergio straipsnį „Darbo grupės darbo vaisiai - pirminės pastabos dėl baigiamųjų projektų“ (tiesą kalbant, ir dar visą pluoštą tuo pačiu arba panašiu klausimu parašytų jo straipsnių), pasirodžiusį „Lietuvos žinių“ dienraštyje šių metų vasario 2 d. (http://www.lzinios.lt/Komentarai/Darbo-grupes-darbo-vaisiai-Pirmines-pastabos-del-baigiamuju-projektu ) Jame garbusis autorius gelia ne tik pagrindinei valdančiajai partijai (čia viskas būtų kaip ir aišku) ir niekuo dėtai Kultūros ministerijos Tautinių mažumų reikalų skyriaus vyr. specialistei Gražinai Sluško (taip ir nesupratau – už ką, nebent už nelietuvišką pavardę). Kliūva ir neva „miegantiems“ saviškiams (suprask – TS – LKD pirmininkui Andriui Kubiliui), nors būtent konservatorių vadovaujama Vyriausybė dar 2009 metais buvo viešai pažadėjusi ir naują Tautinių mažumų įstatymą, ir atskirą Tautybių reikalų departamentą (žinau, ką kalbu, nes, būdamas kultūros ministro patarėjas ir Tautinių bendrijų tarybos koordinatorius, pats tuomet tuo tikėjau, ir dar kitus klaidinau...). Nepasitikėdamas „miegančiais“ konservatoriais, savo straipsnyje Profesorius apeliuoja į jau minėtos NVO LS primityvųjį „tautizmą“, nors ši NVO tuo metu jau siuntinėjo savo anoniminius „reikalavimus“. Taigi atspėkite - kas gi tas paslaptingasis „anonimas“?
Beje, dėl Tautinių bendrijų tarybos. Profesorius savo tekste visai ne „virtuoziškai“ pabandė supriešinti ją su būsimo departamento idėja, nors ši Taryba nėra visuomeninė organizacija – tai patariamoji institucija, kuri buvo įkurta prie buvusio (neva nereikalingo) Tautybių departamento, tačiau tai būtų dar niekis. Bet lygiai taip pat Profesorius pabandė priešpastatyti ir kur kas rimtesnius dalykus, pavyzdžiui:
- naujai formuojamą (nes ankstesnės, galima sakyti, visai nebuvo) Lietuvos tautybių politiką - Latvijos ir Estijos nacionaliniams interesams (pagal principą „jei kaimynė vyrui neištikima - mušk savo žmoną“), - didžiausią (ir aplink pasienyje esančią mūsų sostinę kompaktiškai gyvenančią) Lietuvos tautinę mažumą – kitoms, neva „geresnėms“ ir „lojalesnėms“ mūsų šalies etninėms grupėms, - ir svarbiausia – pačių lietuvių ir Lietuvos lenkų tautines aspiracijas.
Jau nekalbu apie santykius tarp Lietuvos ir Lenkijos, kurios ne tik turėjo 500 metų bendros istorijos, bet ir dabar yra svarbios strateginės partnerės viena kitai - geopolitikos juk neapgausi. Bet susidaro įspūdis, kad kažkam labai reikia sukompromituoti ne tik naująją mūsų šalies vadovybę bei jos vykdomą politiką, bet ir pačios Lietuvos vardą. Matomai kažkur buvo nuspręsta, kad jei negalima (kaip ir nepadoru) atvirai demonstruoti judofobijos arba romofobijos - tiks ir polonofobija, juolab kad mūsų visuomenės daliai tai visai patinka – juk turi kažkas būti „kaltas“ dėl visų mūsų negerovių.
Netikiu, kad gerbiamas Profesorius, kurio ankstesniais nuopelnais niekas neabejoja ir į kurio nuomonę daug kas įsiklauso, iš tikrųjų nesupranta, kam visa tai yra naudinga (juk tikrai ne Namibijai). Tai kame reikalas? Gal žmogaus amžiuje (juk amžinai jaunų ir nepavargusių nebūna)? Ar yra kažkokių kitų, mums dar nežinomų priežasčių? Būtų liūdna, jei pasirodytų, kad ilgalaikiai strateginiai Lietuvos interesai yra tokiu būdu aukojami banalios taktikos vardan. Ar vis dėl to strategijos – tiktai kieno? Žinau tik tai, kad atsakymų į šiuos klausimus nebuvimas anaiptol nereiškia, kad nėra ir pačių klausimų, į kuriuos kažkada visgi teks atsakyti.
Imantas Melianas, Tautybių politikos nepriklausomos ekspertų grupės narys, 1990 – 1991 m. Lietuvos Sąjūdžio etatinis konsultantas tautybių politikos klausimais
