Šių metų liepos 31 dieną azerbaidžanietiškas tinklalapis Vesti.az patalpino savo puslapiuose žurnalisto Bachramo Batyjevo straipsnį „Šis pokalbis telefonu gali tapti didelio skandalo tarp Azerbaidžano ir Lietuvos priežastimi“ (http://m.vesti.az/news/167851). Straipsnyje rašoma, kad liepos 8 dieną viską sugeriančiame tinklalapyje Youtube.com buvo patalpintas dviejų mūsų diplomatų – Lietuvos ambasadoriaus Vengrijoje Renato Juškos ir URM’o Rytų kaimynystės politikos departamento direktoriaus pavaduotojo Zenono Kumetaičio šių metų balandžio 4 dieną įvykusio telefoninio pokalbio įrašas (http://www.youtube.com/watch?v=bFGf9E089SY&feature=youtu.be), iš kurio girdėti, kaip šie du asmenys postringauja apie Lietuvos užsienio politikos prioritetus, tame tarpe ir apie vadinamosios „Draugystės su Kalnų Karabachu grupės“ įsteigimą mūsų Seime.
Atrodytų – kas gi čia dar neaišku, juk Lietuva (kaip ir visos be išimties pasaulio valstybės ir tarptautinės organizacijos) gerbia Azerbaidžano teritorinį integralumą, taigi ir jo tarptautiškai pripažintas sienas, o visokios Seimo statute nenumatytos „draugystės“ arba „priešiškumo“ grupės – tik jų steigėjų proto, sąžinės ar kišenės reikalas, neturintis nieko bendro su mūsų valstybės teoriškai deklaruojama ir praktiškai realizuojama užsienio politika. Būtent tai (arba labai panašiai) parašyta LR Seimo Užsienio reikalų komiteto atsakyme į mūsų Asociacijos ir Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos bendrą paklausimą, bet, kaip pasirodo, ponų diplomatų nuomonė šiuo klausimu ne iš tolo neprimena Lietuvos oficialios pozicijos. Suteikiu žodį mano kompiuterio ekranui ir jo garso kolonėlėms (t. y. internetui):
Renatas Juška, Lietuvos Respublikos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras, suskubęs išeiti atostogų nuo rugpjūčio 1 dienos:
„Ne Kalnų Karabacho, o Arcacho (...) Aš dabar priklausau tiems, kurie remia armėnus, kadangi jie yra krikščionys, (...) ir aš juos remiu“. Dabar paklausykime, ką šiuo klausimu „mąsto“ ir šneka R.Juškos akivaizdžiai provokuojamas Zenonas Kumetaitis (irgi diplomatas): „Jeigu žiūrėt (...) prorusiškumo atžvilgiu, nū tai irgi atsakymas aiškus, ane? Žmogiškai (...) ar religiškai atrodo, kad Armėnija artimesnė, bet kad jie ten irgi, žinai, nabagai parsidavę“.
Visos pokalbio išklotinės necituosiu – ji jau yra paskelbta internete, bet kai kuriai dalykais atsistebėti neįmanoma. Turiu omenyje net ne „makaroninę“ mūsų diplomatų kalbą, dosniai pagardintą visokiais „bliamba“, „bliacha“, „bliat“ ir kitais tarptautiniais žodžiais, arba beribį cinizmą, su kuriuo jie kalbą apie savo kolegas ir politinę šalies vadovybę. Užsimenama, kad pastaroji jų visai nesiklauso, o įtaką jai daro kažkokios neįvardintos verslo grupės.
Nežinau, kaip ten su tomis verslo grupėmis, bet akivaizdu, kad pokalbio dalyviai iki šiol negali pamiršti „valstybininkų“ klano visagalystės laikų, kai ne politikai, atsakingi prieš savo rinkėjus, o būtent jie, klerkai, formavo ne tik Lietuvos užsienio, bet ir vidaus politiką. Maža to – tuo metu „valstybininkų“ užvaldytas URM‘as buvo tapęs „vadovaujančių kadrų kalve“ ir kitoms svarbioms valstybės institucijoms, į kurias buvo deleguojami pažeidžiami ir todėl nuo klano priklausomi asmenys – pavyzdžiui, neprisipažinę KGB rezervo karininkai.
Kita vertus, pokalbio dalyviai kaip ir patvirtino, kad „Draugystės su Kalnų Karabachu grupės“ Seime atsiradimą inspiravo kažkokie verslininkai. Tikiuosi, kad artimiausiu laiku sužinosime ir jų pavardes, kurios ir taip daugmaž numanomos.
Turiu pripažinti, kad mane šiek tiek nustebino mūsų diplomatų parodomasis „krikščioniškasis fundamentalizmas“, kuriuo jie grindė savo simpatijas valstybei – agresorei, nes pokalbio pradžioje abu jie deklaravo savo dvasinį artumą stabmeldystei, t.y. šamanizmui. Kita vertus, tai, kad armėnai įvardinami „parsidavusiais nabagais“ (ko niekad jokiomis aplinkybėmis sau neleistų mūsų organizacijos nariai) parodo, kad ponaičių diplomatų solidarumas su šia tauta yra grindžiamas ne kažkokiomis krikščioniškomis vertybėmis (na niekaip neįsivaizduoju R.Juškos lakstančio iš vienos bažnyčios į kitą), o tais pačiais žemiškais interesais, kurie paskatino kai kurias ypatas susiburti į kažkokią neaiškią „draugystės grupę“... Gal ir nekuklu iš mano pusės, bet noriu pranešti kai kuriems mūsų diplomatams (įskaitant buvusius), kad nesu brangininkas, todėl galėčiau pusdykiai (už kokį šimtą litų valandai) perskaityti jiems paskaitų apie Kaukazo istoriją, etnologiją ir religijotyrą ciklą. Pavyzdžiui, apie tai, kad senieji Arcacho gyventojai kalbėjo ne armėniškai, o alarodinėmis kalbomis (kurioms priklauso ir dabartinės Šiaurės rytų Kaukazo ir gretimų Azerbaidžano rajonų gyventojų kalbos – čečėnų, avarų, lezginų etc.). Arba apie tai, kad „Arcacho“ pavadinimas dingo iš istorijos puslapių dar IV amžiuje ir buvo dirbtinai prikeltas tik Sovietų imperijos suyrimo išvakarėse – kaip pakaitalas akivaizdžiai tiurkiškam krašto vardui „Karabachas“, kurį po šiai dienai naudoja ir patys armėnai. Dar – apie tai, kad tautinių mažumų, tame tarpe giminingų kaimyninių valstybių gyventojų daugumai, yra beveik visose pasaulio valstybėse, bet tai nesuteikia toms kaimyninėms valstybėms jokių teisių į minėtų mažumų gyvenamas teritorijas. O svarbiausia – apie tai, kad kaimyninės šalies teritorijos dalį okupavusi valstybė yra laikoma agresorė nepriklausomai nuo to, ar ji yra nominaliai krikščioniška, musulmoniška ar, pavyzdžiui, budistinė. Apie ilgalaikius Lietuvos ir jos partnerių geopolitinius interesus ir apie tai, kad Armėnija yra viena ištikimiausių grėsmingosios Rusijos sąjungininkių, čia kalbėti, kaip supratau, yra beprasmiška. „Stabmeldžiai“ tokiomis kategorijomis nemąsto...
Pabaigai porą žodžių apie „informacinę provokaciją“, kaip buvo įvardintas šis Lietuvai garbės nedarantis akibrokštas. Taip, yra didelė valstybė į rytus nuo Lietuvos, kuri niekad nepraleis progos pakenkti – taip buvo, taip yra, ir taip bus dar labai ilgai, taigi stebėtis tuo nevertėtų. O štai tuo, kad aukštus ir brangiai apmokamus postus mūsų diplomatinėje tarnyboje užima visiški liurbiai, reikėtų ne tik nusistebėti, bet ir imtis atitinkamų radikalių priemonių.
Imantas Melianas, Asociacijos „Lietuva – Azerbaidžanas” prezidentas.
