Kai kurie politologai teigia, kad XXI amžiuje į vieną visumą gali sueiti 3 galingi maištiniai proveržiai: gamtos sukilimas, mechanizmų sukilimas ir žmonių sukilimas. Ir iš tikrųjų pastarojo laikotarpio stichinės nelaimės, technologinės katastrofos bei socialinės revoliucijos skirtinguose pasaulio regionuose daro šią niūrią prognozę gana realistišku tolimesnės globalinės raidos variantu.
Jau net ir nespecialistui aišku, kad visa tai - kapitalistinės santvarkos, vartotojiško ir išnaudotojiško vystymosi pobūdžio pasekmė. Nors atrodo kad senai laikas susiprotėti, bet pasaulyje, kurį valdo pelnas, deja, nėra vietos protui. Ir ne tik dėl pinigų kulto, bet ir dėl tam tikrų iliuzijų. Ir viena didžiausių civilizacinių žmonijos iliuzijų- tai liberaliosios demokratijos iliuzija. Demokratija, atseit, pateisina visas kapitalizmo negeroves. Vien už šį politinį reiškinį (demokratija) dėkinga žmonija turi pastatyti paminklą jo „didenybei – kapitalui“. Jis tarp kitko , kaip demokratinio pasaulio simbolis, jau nuo 1886 m. ir stovi mažytėje saloje tarp Hadsono upės ir Niujorko uosto ir vadinasi „Laisvės statula“. Deja pastaruoju laikotarpiu „didingai“ liberaliosios demokratijos iliuzijai buvo suduotas stiprus globalinis smūgis, kuris sudrebino vakarietiškos civilizacijos pamatus.
„WikiLeaks“ portalo paskelbti slapti diplomatiniai dokumentai globaliniu mastu apnuogino vieną senai žinomą tiesą - dabartinės vakarų visuomenės ir liberalios demokratijos modelio dviveidiškumą ir cinizmą, kai viena kalbama, o kita daroma. Panašiai ir žemės drebėjimas bei cunamis Japonijoje parodė visą šios kapitalistinės šalies „technologinio stebuklo“ iliuzinį absurdiškumą, kai visam pasauliui būdavo demonstruojami unikalūs kalbantys, vaikščiojantys ir šokantys robotai, o tuo tarpu prie įkaitusių branduolinių elektrinių reaktorių niekas negalėjo prisiartinti ir jų atvėsinti kol galų gale tai buvo priversti daryti naujieji Japonijos „kamikadzės“. Taipogi Afrikos ir Artimųjų Ritų revoliucijos dar kartą išryškino pasaulio galingųjų ir NATO strategų demagoginę politinės retorikos esmę žmogaus teisų ir nacionalinio suvereniteto klausimu.
Šia prasme „WikiLeaks“ įkūrėjo Juliano Assange' ir kitų žinomų žmonių (tame tarpe ir Lietuvoje) teisminis persekiojimas darosi simboliniu, ribiniu ženklu, kuris byloja apie pasaulio ir tuo pačiu Lietuvos perėjimą į kokybiškai naują politinę situaciją, apie naujos istorinės paradigmos įsitvirtinimą. Reikalas tas, kad vis stipriau ryškėja rimtas konfliktas tarp kapitalistinės sistemos turinio ir jos pačios pagimdytų buržuazinės demokratijos formos ir standartų. Vis dažniau šie standartai aukojami vardan turinio išsaugojimo. Demokratinė žodžio laisvė „laisvame pasaulyje“ irgi pasirodė iliuzija. Ir deja, šią „paskutinę demokratinę iliuziją“ darosi vis sunkiau išlaikyti dėl labai realių dalykų.
Reikalas tas, kad šiandien į mūsų taip vadinamą „demokratinį“ politinį gyvenimą sparčiai braunasi sąlyginai naujas reiškinys – valstybinės valdžios erozija bei jos visiškas bejėgiškumas ir simuliakrinis (Ž. Bodrijaro terminas) pobūdis. Valdžia mūsuose darosi jau nebeegzistuojančio originalo kopija. Su kiekvienais rinkimais vis aiškiau, kad balsuojama už valdžiažmogius, kurie nieko nesprendžia, o tik tvirtina už juos jau priimtus sprendimus. Šiuos sprendimus priima įvairios finansinio kapitalo grupuotės. O valdžios struktūros tampa tik tokių sprendimų priėmimo mechanizmo dūmų uždanga. Valstybinė valdžia prarado finansinių grupių kontrolę, atvirkščiai finansiniai magnatai diktuoja valdžiai savo valią. Į finansinių korporacijų sektorių persikėlė sprendimų priėmimo centras. Reali politika daroma ten, kur jos išvis neturėtų būti ir jos nėra ten, kur ji ir turėtų buti daroma. Vietoje politikos valdžios ir politinių partijų atstovams lieka tik administravimas, kuo ypač pasižymi konservatoriai.
Žinoma jau nuo senų laikų valdžia buvo smarkiai persipynusi su pinigais, bet valstybinė valdžia visada buvo stipresnė nei finansinė. Šiandien mes stebime atvirkštinę tendenciją. Svarbiausia, kad šių valdančių valdžią finansinių institucijų vadovų niekas nerenka, jie tiesiog paskiriami. Paskiriami finansinio kapitalo savininkų. Taigi, politinės valdžios rinkėjams siūlomas demokratinis absurdo teatras. Seimas, vyriausybė ir teismai vykdo stambaus finansinio kapitalo, kurio niekas nerenka, užsakymus ir mainais už tai gauna amžino išrinkimo į valdžią ir sėdėjimo valdžioje indulgenciją.
Kaip atsirado ir kaip realiai veikia šis „demokratinio absurdo mechanizmas“? Kas yra tikrieji Lietuvos šeimininkai? Kas, kaip sakoma, užsakinėja muziką?
Per 1991 – 1995 metus buvo privatizuotas 81 procentas numatyto privatizuoti valstybės turto. Buvo privatizuota 5714 objektų, iš kurių 2928 didelės ir vidutinės įmonės privatizuotos viešo akcijų pasirašymo būdu, 2726 smulkūs objektai parduoti aukcionuose, 12 įmonių parduota paskelbus konkursą geriausiam verslo planui parengti, bei 48 objektai parduoti už laisvai konvertuojamą valiutą. Per pirmąjį privatizavimo etapą privatizuoti 98 procentai statybos ir 97 procentai buitinio aptarnavimo sektoriaus objektų.
Kas gi tie pirmieji ir pagrindiniai privatizatoriai ir kiek jų buvo? Buvęs premjeras G.Vagnorius, kuris stovėjo prie privatizacijos proceso ištakų ir kuris buvo gerai informuotas apie jo eigą ir rezultatus, per savo antrą premjeravimo kadenciją kažkaip netyčia prasitarė, kad Lietuvoje pagrindines gamybos priemones privatizavo iš esmės 800 žmonių. Tai pirmiausiai buvusios partinės, tarybinės bei ūkinės nomenklatūros atstovai. Laikui bėgant kai kas iš jų tikriausiai bankrutavo, kiti pardavė savo turtus, treti perrašė savo giminėms. Kita vertus vėliau visi šie savininkai apaugo vaikais bei vaikaičiais ir įvairaus plauko palikuoniais, kurie padėjo ir kitiems per savo senus ryšius valdžioje, ypač LDDP laikais, sėkmingai „susiprivatizuoti“. Visa tai buvo daroma arba gerai išmanant įstatymus ir jų spragas, arba tiesiog apeinant juos, arba juos „nusiperkant' per savo žmones valdžioje. Tas pats G.Vagnorius, verždamasis atgal į valdžią teigė, jog „daugiau kaip 30 Vyriausybės nutarimų ir jos inicijuotų įstatymų skatina korupciją ir finansais maitina nusikalstamas grupuotes“ ( Lietuvos aidas, 1995-06-07). Vėliau pirmieji privatizatoriai tiesiogiai susiintegravo su valdžios struktūromis. Šiandien Lietuvos Seime posėdžiauja pusė milijonierių, o kita pusė yra įvairių Lietuvoje ir užsienyje veikiančių įmonių akcininkai.
Taigi „lietuviškos privatizacijos“ esmė paprasta: absoliuti mažuma užvaldė absoliučios daugumos turtą ir nuosavybę ir vykdė tai kriminaliniais būdais. Kaip teigia žinoma ekonomistė Aušra Maldeikienė: „Tai buvo ne privatizacija, o žmonių kvailinimas“. (Šaltinis: http://www.pinigukarta.lt/).
Jokio plataus savininkų sluoksnio ir taip vadinamos „vidutiniosios klasės“ iš tokios privatizacijos žinoma nesigavo ir negalėjo gautis. Kas be ko vėliau atsirado ir tikrai talentingų ekonomistų bei kitų specialistų grupė , kurie irgi sugebėjo vienaip ar kitaip įsiterpti į visuotinos privatizacijos procesą. Jie tarp kitko tikriausiai ir kažkokia dalį jau privatizuoto turto perpirko iš buvusių nomenklatūrininkų ir gana sėkmingai sugebėjo jį investuoti arba sukurti savo verslą ir efektyviai jį valdyti.
Taip susiformavo lietuviškasis „nomenklatūrinis kapitalizmas“ ir mūsų šalies stambių kapitalistų klasė, kuri įvairiais paskaičiavimais sudaro 0,01- 0,1 % šalies gyventuojų. Tam, kad išsaugoti ir stabilizuoti savo privilegijuotą padėtį ir būdama dėka savo buvusio socialinio statuso arba specialaus bei kokybiško ir nemokamo tarybinio išsilavinimo gana apsišvietusi bei išprususi ši klasė greitai susivokė ir per įvairias firmas ir atstovus biznyje ir politikoje (ypač regioninėje) įsteigė bei supirko Lietuvos žiniasklaidą.
Nors visuomenės informavimo įstatymas valstybės ir savivaldybių institucijoms, bankams, politinėms partijoms draudžia būti viešosios informacijos rengėjais ir (ar) jų dalyviais, realiai šis įstatymas yra apeinamas. Kaip matyti iš visuomenės informavimo priemonių Kultūros ministerijai pateiktos informacijos apie jų savininkus, laikraštis „Lietuvos žinios“ priklauso koncernui „Achemos grupė“. 0,13 proc. „Lietuvos žinių“ akcijų priklauso Lietuvos socialdemokratų partijai. 35,64 proc. dienraščio „Lietuvos rytas„ akcijų priklauso bendrovei „Snoro Media Investicijos“. Tai – banko „Snoras“ antrinė bendrovė. Be „Snoro Media Investicijos“ turimų dienraščio „Lietuvos rytas„ akcijų, 26,70 proc. priklauso dienraščio vyriausiajam redaktoriui Gedvydui Vainauskui, 13,07 proc. - buvusiam bendrovės direktoriui Vidmantui Strimaičiui. Bendrovė „Lietuvos rytas“ valdo po 100 proc. bendrovės „Ekstra žurnalas“, „Lrytas“, „Lietuvos ryto televizija“ akcijų. 39,50 proc. ELTOS akcijų valdo bendrovė „Respublikos investicija“, 20,68 proc. – „Respublikos“ vyriausiasis redaktorius Vitas Tomkus. Bendrovė „Brolių Tomkų leidyba“ leidžia laikraštį „Vakarų ekspresas“. 45 proc. laikraščio akcijų priklauso bendrovei „Ateities dizainas“, 55 proc. – Gintarui Tomkui. Pastarasis – „Respublikos“ vyriausiojo redaktoriaus V. Tomkaus brolis. 99,95 proc. naujienų agentūros BNS akcijų priklauso bendrovei „Balti Uudistetalituse“. Po 0,05 bendrovės akcijų valdo Virginijus Razmantas ir Audrius Matonis. Buvęs BNS vyriausiasis redaktorius A. Matonis dabar vadovauja Lietuvos televizijos Naujienų tarnybai. Bendrovė „Diena Media news“ valdo laikraščius „Vilniaus diena“, „Kauno diena“, laikraštį „Klaipėda“, žurnalą „TV diena“, žurnalą „The Economist. Pasaulis 2008 metais“ bei portalus „diena.lt“, „kaunodiena.lt“ ir „kl.lt“. 100 proc. portalo DELFI akcijų priklauso bendrovei „Delfi Holding, SIA Latvija„.100 proc. bendrovės „Alfa media“, valdančios naujienų portalą „alfa.lt“, akcijų priklauso įmonei „MG Baltic Media“. Portalas „balsas.lt“ priklauso bendrovei „Balsas.lt leidiniai“. Bendrovės „Balsas.lt“ vienintelis akcininkas UAB „Balsas.lt leidiniai“ leidžia savaitraštį „Balsas.lt savaitė“; be to, bendrovė „Balsas.lt leidiniai“ taip pat valdo bendroves „Ieva leidiniai“ ir „Tavo akistata“, leidžiančias atitinkamai žurnalus „Ieva“ ir „Gala“ bei laikraštį „Aistata“. (Šaltinis. http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=32964617)
Taigi, stambus kapitalas priima sprendimus, jam pavaldi žiniasklaida jos išpopuliarina, o politikai savo ruožtu šios sprendimus „sudemokratina“ ir legitimizuoja. Viskas atrodo gražiai ir „europietiškai“. Tik ne itin „europietiškai“ atrodo Lietuvos situacija socialinio teisingumo prasme. Po tų pirmųjų 5 privatizavimo metų, anot velionio buvusios Lietuvos Socialdemokratų partijos įkūrėjo prof. K.Antanavičiaus, gyvenimo lygio skirtumas tarp 10 proc. turtingiausių ir 10 proc. vargingiausių gyventojų Lietuvoje siekė 12 kartų. (JAV jis buvo 7, 4 kartų, buvusioje TSRS – 3-5 kartų). O ir šiandien pagal labiausiai paplitusį pajamų nelygybės rodiklį - vadinamąjį Gini koeficientą - tik Portugalijoje ir Latvijoje gyventojų pajamos smarkiau skiriasi. Lietuva yra viena labiausiai atsilikusių Europos valstybių ir pagal visus nelygybės matavimo kriterijus. Didžiausia pajamų lygybe didžiuojasi Švedija, Danija, Norvegija ir Slovėnija, taigi šalys, kurios laikomos vienomis patraukliausių visame pasaulyje.
Tokiu būdu liberalios demokratijos modelis, kaip koks figos lapas, pridengia baisiai negražią ir nepatrauklią socialinę realybę su jos vis gilėjančia turtine diferenciacija, atskirų sluoksnių nelygybe bei visuotinu neteisingumu. Visa tai pridengiama laisvės šūkiais. Bet kaip yra pasakęs Imanuelis Kantas: „niekas skaudžiau nežeidžia žmogaus sielos kaip neteisingumas“.
Šiandien, deja, ir laisvė tampa kliūtimi, nes kai kurie žmonės sugeba laisvai mastyti. O laisvas mąstymas šiais informaciniais laikais tai užkrečiantis dalykas.
Todėl įvairiais būdais bandoma riboti Visuotinoje žmogaus teisų deklaracijoje ir daugelyje Europos šalių Konstitucijose užfiksuotas žmogaus teises ir laisves.
„The Sunday Times“ ekspertai pažymi, kad Vakarų valstybės labai dažnai nusižengia viešai skelbiamiems laisvo žodžio ir demokratijos principams. Įvairiose šalyse nuolat pasirodo iniciatyvos, kuriomis siekiama sekti žmonių veiksmus internete, o Didžiojoje Britanijoje ruošiama visuotinės elektroninio susirašinėjimo peržiūros programa. Dar daugiau diskusijų apie tai, ar turėtų būti peržiūrimas internete skleidžiamas turinys, kilo po „WikiLeaks“ iššaukto skandalo. Taip pat nuolatos pasirodo informacijos apie tai, kaip šalių vyriausybės neva naudojasi paieškų sistemų duomenimis.
(Šaltinis:http://www.15min.lt/naujiena/pinigai/itkodas/kodel-saugumas-visame-pasaulyje-siekia-kad-zmones-registruotusi-facebook-51-131776)
Kas gi mūsų visų laukia ateityje ir ką daryti? Visų pirma reikia tiesiog suvokti kapitalistinio demokratinio spektaklio logišką absurdiškumą. Dabartinis kapitalizmas, anot filosofo Ernesto Gi Deboro, perėjo į naują stadiją: renginių ir spektaklių stadiją. Į spektaklį pavirsta viskas: parlamentiniai debatai, teroristiniai aktai, nukainuotų prekių pardavimas. Pagal teatralinio spektaklio principus vykdomi rinkimai, kuriamos politinės partijos, rengiamos demonstracijos ir mitingai. Spektaklis užima realaus gyvenimo vietą, suteikia jam naują prasmę ir esmę. Žmogus žiūrėdamas naujienas teleekrane mano, kad rodomas realus gyvenimas, nors šios naujienos specialiai suredaguotos pagal spektaklio taisykles tam, kad vienaip ar kitaip paveikti žmogaus būseną. Kur pasibaigia spektaklis ir kur prasideda realus gyvenimas jau nebesuprasi. Patys spektaklio kūrėjai nebeskiria savo produkto nuo gyvenimiškos tikrovės. Spektaklis paverčia žmogų pasyviu manipuliaciniu objektu, gyva preke kurios egzistencijos prasmė -vartojimas.
Bet ir pats vartojimas tėra spektaklis. Žmogus vartoja teatralizuotą demokratijos produktą, o jį patį vartoja demokratinio spektaklio režisierius – finansinis kapitalas.
Demokratija, kaip žinia, tai daugumos valdžia. Liberalioji gi demokratija – tai mažumos valdžia. Logiškai besivystant pastaroji galų gale taps labai siauros, bet galingos žmonių grupės arba net vieno žmogaus totalitarine demokratine diktatūra. Link panašaus scenarijaus „laisvasis pasaulis“ vystosi ir globaliniu ir nacionaliniu mastu. Istorinė patirtis byloja, kad su laisvės šūkiais visada buvo einama į vergovę.
Spektakliui galima priešpastatyti tik geresnį spektaklį. Alternatyva šiam valdžios absurdo teatrui gali buti tik realistiškas liaudies teatras, tik liaudies demokratijos sistema, kurioje būtų persipynę tiesioginės ir netiesioginės demokratijos elementai, teritorinis ir gamybinis atstovavimo principai bei nuolatinė kontrolė „iš apačios“ ir veiksmingas susikompromitavusių „liaudies atstovų“ atšaukimo mechanizmas.
Michailas Bugakovas