Neseniai išgirdau šypsenos vertą faktą – švedų socialdemokratai bandė užpatentuoti savo “išradimą” – švedų socializmą savo gerovės valstybės formoje. Nežinau, kaip jiems tai baigėsi. Tačiau akivaizdu, kad beveik viso 20-o amžiaus metu švedų socialdemokratija pasižymėjo išskirtiniu socialdemokratinio modelio kūrimu, kuriam buvo būdingos taip vadinamo “funkcinio socializmo” kūrimo priemonės. Apskritai, bet kuri socialdemokratų ar kairiųjų partija, kuri ir taip vadinasi, turi remtis atitinkama ideologija ir praktika. Aišku, ir Vakarų pasaulyje, pvz. Portugalijoje, yra socialdemokratų pavadinimo ir esmės neatitikimo. Tačiau tai ypač būdinga yra tapę Rytų Europos šalyse, pirmiausia – Lietuvoje. Ar reikia Lietuvai tikrų socialdemokratų? Mano nuomone, ne. Iš politikos mokslų žinome, kad kuo dešinesnės ir liberalesnės politinės pažiūros, tuo mažesnis pritarimas gerovės valstybės vykdomai politikai. Dešinių konservatyvių pažiūrų politikai daugiau kalba apie katalikiškos gerovės valstybės kūrimą, pirmiausia – korporatyvinio bismarkinio modelio stiprinimą. Tačiau jų nė iš tolo negalima lyginti su daugelį metų socialdemokratų kurtu instituciniu universaliu-perskirstomuoju modeliu, prie kurio labiausiai priartėjo Šiaurės šalys. Nors per pastaruosius 20 metų visi gerovės modeliai pasislinko į liberalaus-marginalinio modelio pusę ir net švedų socialdemokratai atsisakė trečdalio savo gerovės valstybės, kairiosios politinės pažiūros, vis dar skatina palankų požiūrį į gerovės valstybę, mažinant socialinę nelygybę ir socialinę atskirtį. Naujausi Rytų Europos gyventojų požiūrio į socialinę nelygybę tyrimai, kuriuos atliko VU tyrėja Agnė Tonkūnaitė – Thiemann, atskleidė, kad ideologinių nuostatų (matuotų kairės – dešinės skalėje) svarba iš visų Rytų Europos šalių pasireiškė atskirai tik Čekijoje, kur labiau kairesnių pažiūrų asmenys linkę šalyje matyti daugiau socialinės nelygybės. Šie Čekijos duomenys parodo pagrindinį problemos mazgą. Naujausi Eurostato skurdo duomenys patvirtina šį teiginį, nes būtent Čekijoje iš visų Europos Sąjungos šalių yra mažiausias skurdo lygis (matuojant pagal mažiau negu 60 proc. vidutinių pajamų šalyje). Po to rikiuojasi Danija ir Švedija. Būtent šiose valstybėse gyventojai geriausiai supranta kairės-dešinės skalę ir turi įtakingas socialdemokratų partijas, kurios valdė ilgą laiką. Pagal socialdemokratinės politikos turinį Čekija neabejotinai pirmauja tarp Rytų Europos šalių, nors joje valdė ne tik socialdemokratai. Manau, kad Lietuva yra iš tų Rytų Europos šalių, kurioje noras turėti tikrą socialdemokratinę partiją yra mažiausias. Čia gyventojams svetimos tikros kairiosios vertybės, nėra kairiojo mentaliteto. Čia nereikia “tikrų socialdemokratų” su gerovės valstybės politika, didesniu perskirstymu ir mažesne nelygybe. Ne tik valdžia, bet ir patys gyventojai to nenori. Aišku, tam pagrįsti reikėtų išsamių empirinių tyrimų, bet galima panagrinėti plika akimi matomus faktus.
Lietuvos socialdemokratų partija, vadovaujant A. Brazauskui ir G.Kirkilui, vykdė stambiojo kapitalo interesus atitinkančią politiką – Lietuvos žmonės tikėjo jų autoritetu, ypač aukštai buvo vertinamas A. Brazauskas. Pastaruoju metu, kairuoliškai suaktyvėjus atskiriems politikams, pvz. sveikatos apsaugos ministrui Vyteniui Andriukaičiui, jis nesulaukia deramo palaikymo tiek iš partijos kolegų, tiek ir iš gyventojų pusės. Tai rodo V. Andriukaičio kritika ir visiškai žemi reitingai. Pensijų reformoje, nors ir vadovaujami socialiai angažuoto Algirdo Syso, socialdemokratai tikrai dar neatrodo „socialdemokratiškai“. Pažymėtina, kad po paskutinio LSDP suvažiavimo aštriai prieš „socialdemokratinę išdavystę“ pasisakė LSDP garbės pirmininkas A. Sakalas ir europarlamentaras Z. Balčytis. A. Sakalas pažymėjo, kad Lietuvos socialdemokratų partijoje nebėra „socialdemokratijos“, o dėl pastovaus progresyvinių mokesčių siūlymo prieš rinkimus, bet jų nepriėmimo vėliau, „iš socialdemokratų pagrįstai juokiamasi“. Z. Balčytis LSDP viduje mato partinės demokratijos pamynimą, kai eiliniai partijos nariai nebeturi kur ir kaip išreikšti savo nuomonę, o partijos vadovams tai atrodo visai nesvarbu. Tiesa, LSDP vis dar vaidina reikšmingą vaidmenį paremiant partijos bičiulius ar „nepriklausomus intelektualus“, jeigu jie parašo kokią socialdemokratinei ideologijai ir gerovės valstybės kūrimui artimą knygą ar suorganizuoja tokia tema konferenciją, tačiau tuo LSDP „socialdemokratizmas“ ir baigiasi – jis nepaliečia partijos vidaus ir neįtakoja jos politikos.
Ne ką geresnė padėtis yra su kitomis kairiosiomis organizacijomis. Taip „Naujosios kairės“ judėjimas, vadovaujamas A. Bielskio ir J.Bielskienės, kurie dabar kopia karjeros laiptais Lietuvos socialdemokratų partijoje, vietoje to, kad užsiimtų tradicinių kairiųjų vertybių – išnaudojimo ar socialinės nelygybės klausimais, kuriuos gerai išmano, į pirmą planą kelia gėjų problemas, kovoja prieš lietuvišką tapatybę ir tautiškumą ir t.t.
Lietuvos socialdemokratų sąjunga (vadovas A.Akstinavičius) yra nustumta į paraštes ne tik politikoje, bet ir žiniasklaidoje – ji yra tiesiog blokuojama nuo informacinių kanalų, tačiau Lietuvos žmonėms dėl to nei šilta, nei šalta, už LSDS per rinkimus jie vis tiek niekada nebalsuoja, nors LSDS tikrai nėra išdavusi socialdemokratinių idealų.
A. Paleckio Socialistinis liaudies frontas yra „penktoji sovietinio tipo kolona“, kuri nieko bendro su tikrąja kaire ar Gerovės valstybe neturi, o tik nori restauruoti sovietinį režimą.
Lietuvos švietimo sistemoje, „think – tanks“ ir žiniasklaidoje yra ignoruojama kairioji mintis. Tik atskiri intelektualai – tokie kaip R. Lazutka, P. Gylys, A. Maldeikienė, Br. Genzelis yra pripažinti ir į jų nuomonę įsiklausoma, kiti kairieji intelektualai, o taip pat jaunimas yra ignoruojami.
Atvirkščiai, Lietuvos Laisvosios Rinkos Institutas turi didelį autoritetą, tą patį galima pasakyti ir apie VU TSPMI, kuris orientuojasi tik į dešiniųjų ir liberalių pažiūrų dėstytojų ir tyrėjų kontingentą ir atitinkamai rengia studentus.
Kokie yra socialinės nelygybės mažinimo keliai? Dešinysis, kuris remiasi labdara ar ypatinga ekonomine būkle, kaip yra JAV, Didžiojoje Britanijoje ar Šveicarijoje, kai „neturtingesniems tiesiog nubyra nuo turto piramidės“ – taip sakant, ir jiems kažkas tenka. Ir kairysis – kai socialdemokratinės gerovės valstybės būdu yra ribojamos neigiamos rinkos įtakos perskirstant biudžetą, plačiau ir efektyviau teikiant viešąsias paslaugas ir pan. Tai Lietuvai yra neaktualu, nes dešinysis būdas yra nepasiekiamas dėl mažo BVP, o kairiojo būdo tiesiog nereikia. Todėl Lietuvoje yra mažiausias iš visų ES šalių BVP perskirstymo procentas, greitai artėjantis prie dvidešimties procentų. Vietoje to, kad reikalautų pagerinti viešųjų paslaugų kokybę, Lietuvos žmonės tiesiog netiki viešuoju sektoriumi ir netiki efektyviomis viešosiomis paslaugomis – todėl čia atviras kelias visa ko privatizavimui. Lietuvai tiesiog nereikia tikrų socialdemokratų, o daugeliui jos gyventojų nėra poreikio didesnei socialinei lygybei. Juk daugelis iš balsuojančių už Uspaskicho ir Pakso partijas, yra pragmatiški „atstumtieji“, kurie nesiremia vertybinėmis kategorijomis ir labai ribotai supranta socialinio teisingumo pasaulėžiūrą, o patys norėtų kaip galima greičiau praturtėti ir būti tokiais pačiais kaip Uspaskichas ar Paksas. Tinka net ir ne visai sąžiningi ir ne visai švarūs būdai. Tokioje Lietuvos situacijoje, manau, socialdemokratų, „darbo“ ir kairiųjų organizacijoms reikėtų pagalvoti apie savo organizacijų pavadinimų pakeitimą. Kad neapgaudinėti nei savęs, ne kitų, o būti tiesiog „sisteminėmis partijomis“.
Arvydas Guogis
Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo instituto profesorius
