Daug ko nekentęs ir daug kieno nekęstas. Dėl kandumo, dėl atvirumo, dėl nepatogių įžvalgų. Kartais ir dėl lengvos, svajingos formos chamizmo ar akiplėšiškumo. Gal ir dėl nenoro girdėti ar išklausyti kitą pusę. Toks jau buvo tas Vilis – ne šventasis, bet spalvingas, gilus ir unikalus. Kitaip, nei tokią veiklą praktikuoja „heiterių“ kolekcionieriai-viešosios nuomonės formuotojai, jis tai darė ne dėl subtiliai paslėptos naudos (populiarumo ir įvaizdžio), o veikiau dėl moralinio pasitenkinimo ir iššūkio būtinybės. Ne veltui kartais save vadindavo teisingumo narkomanu.
Kas gi buvo šis mus neseniai palikęs žmogus – Povilas Senūta, geriau žinomas kaip Vilis Normanas? Kodėl jis buvo toks skandalingas ir kodėl tiek daug žmonių jo nežinojo? Kuo šis žmogus buvo toks ypatingas ir kodėl nebuvo iki galo suprastas?
Vilis buvo išties neįprastas žmogus gerąja to žodžio prasme. Neįprastas jis buvo tuo, kad tokių asmenybių gyvenime sutinkama nedaug. Kai kam net ir apskritai nepasitaiko panaši galimybė. Tokios asmenybės žavi ir baugina, iškelia labai daug nebylių klausimų ir ne visad į juos pateikia atsakymus.
Šis žmogus nevengė intelektualinių, socialinių ir psichologinių konfliktų, galima sakyti, kad juos ir mėgo. „Kaifavo“ nuo jų teikiamo įvairiapusio ir įvairiasluoksnio dėmesio. Gal net matė juose tą taip trokštamą grynumą, apie kurio poreikį žinojo turbūt visi jį pažinoję. Ir išties, kaip koks kalnas eidamas pas Mahometą, ten, kur arši konfrontacija jo nesurasdavo, Vilis šios ieškodavo pats. Kartais rašytojas juokais sakydavo, jog draugų turi absoliučiai visur, tačiau jo nekenčia taip pat visur. Abu faktai buvo teisingi, o tuo Vilis Normanas mėgavosi ir nuo to jautė taip trūkstamą pasitenkinimą bei pilnatvę.
Vilis buvo išskirtinai geras rašytojas dėl savo unikalaus požiūrio ir pasaulio matymo, tačiau daug kieno buvo nuolat vadinamas grafomanu – suprask, tuo, kuris „štampuoja“ beigi negali nerašyti (neigiama prasme). Vienų gal iš tiesioginio pykčio, kitų gal iš pavydo, dar kitų – galbūt iš prejudicijos ar neapdairumo (esant tokiam jaunam parašytas toks skaičius knygų ir straipsnių gali automatiškai tapti grafomanijos rodikliu). Ironiška, nes jis pats labai mėgo kažkieno sugalvotą posakį „Jei gali nerašyti – nerašyk“. Ko gero, ir negalėjo, todėl ir rašė. Bet nerašė bet ko, buvo perfekcionistas. Išskyrus feisbuko sieną, ten buvo galima pamatyti visko, kas iš tikrųjų, bent jau man, labai dažnai pakeldavo nuotaiką, net ir negatyvūs „postai“, kadangi buvo labai autentiški ir emocingi. Kur dar jo nuolatinės pasyvios peštynės su savo sekėjais ir vos ne rutina tapęs sekimo funkcijos išjunginėmas, kai rašytojas jausdavosi neteisingai suprantamas. Feisbukas šiam žmogui buvo atskira, nepriklausoma erdvė, kurioje jis galėjo būti savanoriu intelektualiu melancholišku arlekinu, tikslingai bei autoironiškai linksminančiu ir bauginančiu kitus.
Vilis Normanas save laikė ateistu, bet, skirtingai nei didelė dalis išsilavinusių sekuliarių žmonių, jis nebuvo agresyvus ir fanatiškas, nepamirštant, kad jo retorika ir šiaip visais klausimais buvo skambi bei aštri. Vilis griežtai ir visomis išgalėmis priešinosi bet kokiam religinių subjektų ar srovių kišimuisi į valstybės bei visuomenės gyvenimą, tačiau niekada šio požiūrio ir veiklos nesuprimityvino ir nesileisdavo į asmeniškumus.
Vilio mokslinis-akademinis gyvenimas buvo paremtas konkrečia, tačiau ne visad lengvai apčiuopiama substancija – kritika. Kritinis vertinimas, kritiška mąstysena ir laikysena, kritiška gyvenimo ir jo reiškinių dekonstrukcija buvo mėgstamiausi jo įrankiai ir patys siektiniausi objektai.
Savo politiškai angažuotą kelią Vilis Normanas pradėjo nuo gana gryno kairiojo anarchizmo, tiek iš ekonominės, tiek ir iš kultūrinės perspektyvos. Tačiau priešinosi vadinamas anarchistu, galbūt manė, kad skirstymas ir kategorijos yra didžiausas jo priešas. Kurį laiką buvo aršus įvairių vakarietiškų modelių kritikas, nors visuomet pripažindavo, kad už juos pasaulyje nebuvo išrasta nieko geresnio. Ilgainiui Vilio politinis kelias pasuko link liberalių bei visiškai provakarietiškų pažiūrų ir liberalios politinės partijos. Ten jis nors ir ne kiekvieno buvo mėgstamas, tačiau jautėsi savas.
Rašytojo santykiai su politinėmis partijomis, kaip veikiančiaisiais institutais, dažniausiai buvo komplikuoti. Vilis Normanas nemėgo didžiosios dalies lietuviškų partijų ir jų atstovų, pliekėsi su kuo tik galėjo ir kaip tik galėjo. Kartais pagrįstai, kartais ir ne, bet turėjo savo nišą, kurioje buvo nepralenkiamas.
Visa jo politinė, publicistinė ir kūrybinė veikla buvo pasukta konkrečia, tikslinga kryptimi nedelsiant, vos tik prasidėjo Rusijos naujosios fašistinės užuominos, ką jau kalbėti apie konkrečius agresijos aktus. Vilis nebuvo įprastai suvokiamas patriotas ir toks nesijautė, bet dėl savo grynos, esencialios pasaulėžiūros negalėjo nė sekundės taikstytis su šlykščia neteisybe ir pakibusia grėsme civilizacijai, taikai bei žmogiškumui. Dėl šitų priežasčių, kaip pasakojo pats Vilis, išsiskyrė jo ir jo senų bičiulių – garsiausių Lietuvos anarchistų – keliai, kai pastarieji nenorėjo pasmerkti „vienos pusės“ ir siekė išlikti neva „nešališki“.
Vilis mėgo labai gilią, sunkią, pretenzingą ir sudėtingą literatūrą, buvo gurmanas tarp gurmanų, nuolat nuoširdžiai skundėsi, kad tikrąja, o ne perkeltine to žodžio prasme nebeturi ką skaityti, tačiau tuo pat metu mėgo ir paties didžiausio, koks tik įmanomas, primityvumo kiną bei muziką. To neslėpė ir net didžiavosi, it koks hipsteris, tyčia dėvintis suplyšusius dėdelio kaliošus kartu su nauju vardiniu itališku švarku ar rankoje, papuoštoje plastmasiniu laikrodžiu už penkis litus, laikantis naujausią „iPadą“. Pats rašytojas hipsteriškumo nemėgo, kratėsi ir nesuprato. Visgi serialus kažkodėl žiūrėdavo pats ir rekomenduodavo kitiems tik tokius, kuriuos pažiūrėjus buvo galima pasakyti, jog tai yra geriausia, kas buvo iki šiol matyta. Vilis turėjo išskirtinai nugludintą ir nušlifuotą meninį skonį, tačiau jį naudojo tik tada, kai pats to norėjo.
Vilis buvo genialus daugeliu prasmių ir aspektų. Tobulas minties dėstytojas, išsamus ir taiklus politikos analizėse, retų gebėjimų ekonomikos modelių kritikas ir siūlytojas, nuostabaus ir įtaigaus meninio rašymo plunksos savininkas. Paties minimo apibrėžimo, kaip ir visų kategorijų, Vilis Normanas nemėgo ir stengėsi jį vartoti, ar net matyti, kuo rečiau, tačiau tai toli gražu nepakeitė mano ir daugelio kitų žmonių nuomonės apie jo gebėjimus ir kūrybą.
Vilis Normanas, tyrinėdamas iškiliausius ir fundamentaliausius filosofus bei psichoanalitikus, buvo priėjęs prie išvados, kad visos kolektyvinės ir individualistinės baimės anksčiau ar vėliau, vienaip ar kitaip susideda į vieną pagrindinę – mirties baimę. Arba, kitaip tariant, kitos baimės tėra tos vienintelės baimės pakaitalai. Neaišku, kiek tokiomis išvadomis tikėjo pats, vis dėlto niekuomet neatrodė, jog Vilis nors kiek būtų bijojęs mirties.
Kad ir kaip banaliai tai skambėtų, bet jo veikla jam davė gyvenimą, tokį, kokio norėjo jis ir kokį įsivaizdavo esant nors kiek artimesnį gryno jausmo pavidalui, tačiau tuo pat metu jį nuolat naikino, prarydama ir negrįžtamai apsupdama iš visų pusių. Jo veikla ir davė prasmę (viltį ir perspektyvą), ir pati ją atėmė (priversdama susidurti su realybe, kreivesne už bet kokį sapną).
Vilis Normanas – tai ryški asmenybė ir ryškiai švietusi žvaigždė, kurios daug kas nematė, bet tiems, kas matyti įstengė, ji svilino akis nuo godaus žiūrėjimo.
Kadangi labai mėgstu muziką, daug ką gyvenime lyginu būtent su ja. Rašydamas Vilio paskutinės išleistos knygos recenziją, supratau, kad jo kūryba – itin panaši į Johnny Casho muziką: jautri, gyvenimiška, tačiau gili ir didinga, pasitelkianti žmogiškus, purvinus, egzistencinius ir fatališkus vaizdinius, kartais uždraustas ir nišines, o kartais – kaip tik nuvalkiotas temas, tačiau visada – nepaliekanti nuoširdaus kūrybos vartotojo be didžiulio poveikio ir palytėjimo.
Kol kas nebuvo pateiktos tikslios ir oficialios Vilio Normano pasitraukimo iš gyvenimo priežastys bei aplinkybės. Vieni mano, jog rašytojas tai padarė savo noru, kiti su tokia nuomone nesutinka. Nepriklausomai nuo šių dalykų, mano akimis, jo gyvenimas buvo kaip Kurto Cobaino – didingas, nesitaikstantis, paskendęs desperatiškoje egzistencijoje, įkalintas ne visada teisingose išorinėse kūrybos interpretacijose, nuolat vedamas į priekį bekompromisio genialumo ir suprojektuotas donkichotiškai kovai už geresnį pasaulį. Tikiuosi, kad amžinybė šiam dideliam žmogui bus švelni, o visuomenė – supratinga jo gyvenimui, tačiau alkana jo amžinai išliksiančiam talentui. Nuostabiam talentui.
