Ramūnas Karbauskis
Praėjusį penktadienį Sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis susitiko su Lietuvos sveikuolių sąjungos prezidentu Dainiumi Kepeniu, praėjusių 2013 Sveikatingumo metų iniciatoriumi ir sveikatos sistemos ekspertu Juozu Dapšausku bei Sveikos gyvensenos ir natūralios medicinos rūmų prezidentu prof. Algimantu Kirkučiu. Skaitome atsiliepimus, kad vyksta esminis lūžis sveikatos politikoje. Viešojoje erdvėje girdima, kad ministras kalba apie sveikatos sistemos pasikeitimus, ženkliai didesnį dėmesį skiriant sveikos gyvensenos ugdymo, švietimo, sveikatingumo sričiai. Jau praėjo daugiau nei metai, kai V. Andriukaitis tapo ministru, o kas padaryta konkrečiai šioje srityje? Kol kas apčiuopiamų rezultatų kaip ir nesimato. Vis kalbos, kad ruošiamasi kažką daryti.
V. Andriukaitis gražiai kalba, bet juk naująją Lietuvos sveikatos programą dešimčiai metų, kuri dabar svarstoma Seime, rengė Sveikatos apsaugos ministerija su savo gausybe ekspertų, ji Seimui pateikiama ministro vardu, o ten be gražių žodžių nelabai kas šviesaus matosi. Išlaidų prevencijai ir visuomenės sveikatos priežiūrai dalis nuo einamųjų sveikatos priežiūros išlaidų, proc. (LSD)“ – nuo 1 proc., tiek yra skiriama dabar, numatoma, kad finansavimas šiais sričiai turėtų išaugti tik iki 2 proc. 2023 m. Kalbos kalbomis, bet jei nebus esminių darbų skambūs politikų pasisakymai nieko verti. Prevencijai, sveikatingumui finansavimas privalėtų per 10 metų pasiekti bent 10 proc. visų lėšų skiriamų tiesiogiai sveikatos sričiai.
Reikia imtis konkrečių prevencinių projektų, kad žmones nukreipus sveikatingumo linkme. Iš klerkų dažnai tenka girdėti, kad žmonės yra inertiški, sveikas gyvenimo būdas nedomina ir panašiai. O kad galima keisti paprastų žmonių požiūrį į sveiką gyvenseną, imti konkrečiai ja praktikuoti rodo ir Naisių kaimo pavyzdys. Čia Lietuvos sveikuolių sąjunga, padedant vietos bendruomenei organizavo sveikatos mokyklą, žmonės aktyviai įsijungė. Naisiai Lietuvoje garsėja kaip ryškus kaimo kultūros centras, sveikuolių kaimas, blaivybę propaguojanti gyvenvietė. Tai reiškia, kad provincija tikrai nėra beviltiška.
Gal kaime ir neįprasta užsiiminėti šiaurietišku vaikščiojimu ar joga, bet Naisių žmonės įrodo, jog svarbiausia yra atsikratyti bet kokių kompleksų, abejonių ir veikti. Būti laimingu galima visur, kur skundus ir pavydą pakeičiame darbu ir savo gyvenimo tobulinimu.
Akivaizdu, kad nei pirminės (sveikos gyvensenos ugdymo), nei antrinės (ankstyvas ligos nustatymas) prevencinės programos valstybėje sklandžiai neveikia. Tenka prisidėti tiek prie vienos, tiek prie kitos praktinio įgyvendinimo savo pinigais.
Iki šiol visos partijos buvusios valdžioje pastoviai mažino elementarių medicininių paslaugų prieinamumą provincijų gyvenvietėse. Apie sveikatos ugdymo paslaugų prieinamumą visai nėra ko kalbėti, nes tokių paprasčiausiai nėra net didžiuosiuose miestuose. Tad tenka laukti, o kada tas lūžis sveikatos politikoje įvyks ne kalbomis, bet darbais.
