Šiuolaikiniame pasaulyje galima būtų gyventi daug saugiau ir sočiau, jei bent jau Vakarų (kitaip tariant – civilizuotų) valstybių vadovai ir kiti politikai turėtų daugiau laiko įsigilinti į visokiausias tariamai nereikšmingas detales. Deja, taip nėra, todėl priimant svarbius sprendimus dažnai vadovaujamasi nusistovėjusiais (tačiau mažai ką bendro su tikrove turinčiais) stereotipais, arba aklai pasitikima „už kadro“ liekančiais neva visažiniais klerkais, kurie anaiptol nėra atsparūs polinkiui sutapatinti savo asmeninius ir grupinius poreikius (kišenę) su visuomenės ir valstybės ilgalaikiais interesais.
Be kitko, tai pasakytina ir apie vadinamuosius „įšaldytus konfliktus“ buvusios Sovietijos erdvėje. Niekaip nesugebama (arba neturima politinės valios) suvokti, kad visi jie yra ne tiek „kvailių rytiečių“ (arba „pietiečių“) tarpusavio nesutarimų padarinys, kiek buvusios metropolijos, siekiančios destabilizuoti ištisus regionus, destruktyvių manipuliacijų išdava. Pasirodo, kad dažnas politikas labai nedaug žino apie tų konfliktų ištakas ir genezę, apskritai apie jame dalyvaujančių šalių istoriją ir kitokius kontekstą lemiančius dalykus. Kitą kartą atrodo, kad apskritai nieko nėra žinoma ne tik apie tai – kas tokia yra Armėnija, bet ir apie tai – kas tokia yra Rusija, ir su kuo ji yra valgoma (tiksliau – su kuo ji valgo kitus).
Tik tuo galima paaiškinti, kodėl jau beveik ketvirtį amžiaus (nuo 1991 metų) Vakarų valstybės ir jų dominuojamos tarptautinės organizacijos nesiėmė praktiškai jokių veiksmingesnių priemonių, kuriomis būtų siekiama atstatyti Moldovos suverenitetą Transnistrijoje, Gruzijos – Abchazijoje ir Cchinvalio regione, ir Azerbaidžano – jo pietvakarinėse teritorijose, kurias su rusų pagalba okupavo armėnai. Vietoje to iki šiol stebime vien tik „taikdariško proceso“ imitavimą, kurio metu šalys agresorės (Rusija ir Armėnija) yra statomos ant tos pačios lentos, kaip ir nukentėjusios nuo jų valstybės, o aukščiau išvardintos okupuotos ir aneksuotos teritorijos de facto yra traktuojamos kaip kažkokios „niekieno žemės“, kurių valstybinę priklausomybę tariamai dar tik teks nustatyti.
Sprendžiant „įšaldytus konfliktus“ (tiksliau vaizduojant, kad kažkas yra ta linkme daroma), agresiją patyrusioms valstybėms siūloma vadovautis keliais viens kitam prieštaraujančiais – sienų neliečiamumo, tautų apsisprendimo ir jėgos nenaudojimo - principais, ir nėra kas pasako, jog tai – visiškas absurdas. Juk net nekalbant apie tai, kad toks lengvabūdiškas tautų apsisprendimo principo taikymas gali privesti prie daugelio pasaulio valstybių (įskaitant Lietuvą) fragmentacijos ir ją lydinčių kruvinų karų, turime prisiminti, kad Abchazijoje iki karo veiksmų ir etninių valymų pradžios gyveno 520 tūkst. (dabar – tik 250 tūkst.), Cchinvalio regione – 100 tūkst. (dabar – tik 50 tūkst.), o vadinamojoje „Kalnų Karabacho respublikoje“ (KKR), įsteigtoje Armėnijos okupuotose Azerbaidžano teritorijose – net 800 tūkst. (dabar – tik 140 tūkst.) žmonių. Kitaip sakant, visose šitose teritorijose iki rusų (ir armėnų) invazijos gyveno daugiau kaip 1 400 tūkst., o dabar jose liko tik šiek tiek daugiau negu 400 tūkst. žmonių, arba apie 30% visų buvusių gyventojų. Tai kaip gali likusi mažuma „apsispręsti“ už okupantų išvarytą daugumą?
Tas pats pasakytina ir apie jėgos nenaudojimo principą. Nėra suprantama – kodėl iš agresiją patyrusių šalių yra atimama teisė gintis ir išvaryti įsibrovėlius? Žinoma, būtų geriau, jei šį tikslą galima būtų pasiekti taikiomis priemonėmis, bet ar daroma iš tikrųjų kas nors ta linkme? Pavyzdžiui, kas trukdo paskelbti Armėnijos ekonominę blokadą, kuri galiotų iki tol, kol Armėnijos kariuomenė (įskaitant marionetinės KKR formuotes) bus išvestos iš visų be išimties jos okupuotų Azerbaidžano teritorijų?
Tokia Vakarų politikų ir diplomatų bestuburystė leidžia vis labiau agresyvėjančiam Maskvos režimui destabilizuoti ir laikyti nuolatinėje įtampoje didžiulį regioną, kuris apimą Balkanus, Juodosios jūros baseiną, Kaukazą ir Artimuosius Rytus. Tai sudaro tiesioginę grėsmę mūsų sąjungininkėms Turkijai bei Rumunijai ir apskritai visam pietiniam NATO sparnui, taip pat Izraeliui. Kaip rodo paskutiniai Kremliui artimo politologo M.Aleksandrovo ir marionetinės (realiai – irgi proprezidentinės) partijos vadovo V.Žirinovskio pasisakymai, rimtas Šaitanato invazijos pavojus pakibo ir virš mūsų Lietuvos bei jos šiaurinių kaimynių.
Dar prasčiau yra šalims, kurios kol kas nėra NATO narės. Rusijos palaikoma ir išlaikoma Transnistrijos „valstybė“ naudojama kaip ne tik Moldovos, bet ir Ukrainos šantažavimo įrankis, nes būtent į ją (Transnistriją) atsiremia nematoma, Ukrainos, Gudijos ir Rusijos sienų sandūroje prasidedanti linija, ryčiau kurios gyvena nepakankamai lojalūs – rusakalbiai šios šalies piliečiai. O pagrindinė Rusijos (ir klusnios jos bei Irano satelitės Armėnijos) sukurtų pseudovalstybinių darinių paskirtis – neleisti Moldovai, Gruzijai ir Azerbaidžanui įstoti į NATO dėl tariamai „neišspręstų“ (o iš tikrųjų – dirbtinai joms primestų) teritorinių ginčų.
Nors žvelgiant iš Briuselio (arba Vilniaus) Pietų Kaukazas nėra itin tolimas kraštas, ne koks nors Madagaskaras arba Naujoji Gvinėja, geopolitinis vištakumas neleidžia kai kam įžvelgti realių jo aktualijų. Labai gaila, bet politinių naivuolių (arba tokiais apsimetančiais) apstu ne tik Lietuvoje (turiu omenyje vis dar ambasadorių R.Jušką ir vadinamosios Draugystės su Kalnų Karabachu grupės Seime narius). Būtent dėl to daug kas nustebo ir pasipiktino (vėlgi - nuoširdžiai arba apsimestinai?), kai šių metų rugsėjo 3 dieną, būdamas Maskvoje, Armėnijos prezidentas S.Sarkisianas pareiškė, kad Armėnija ketina įstoti į Rusijos dominuojamą Muitų sąjungą. Tiesa, prieš tai visą eilę metų Europa buvo armėnų (greičiausiai ir jų šeimininkų rusų) vedžiojama už nosies, ir gan sėkmingai - juk taip lengva „apgauti“ tuos, kurie patys prašyte prašosi būti apgauti...
Mat „naivūs“ ir „nustebusieji“ iki paskutinio momento turėjo iliuzijų (arba vėlgi apsimetinėjo), kad „krikščioniška“ (anot jau minėto negerbiamo R.Juškos) Armėnija kažkokiu būdu ir dėl kažkokių protu nesuvokiamų paskatų lips ne į tokį įprastą ir mielą jos širdžiai rusišką vežimą, o į Europos Sąjungos siūlomą kabrioletą; kitaip sakant, kad ji dalyvaus Vilniuje šių metų lapkričio mėnesį vyksiančiame Rytų Partnerystės viršūnių susitikime ir pasirašys su Europos Sąjunga laisvos prekybos sutartį. Gal ir pasirašytų, jei tai iš tikrųjų būtų valstybė, kuri vadovaujasi bent jau savo nacionaliniais interesais.
Bet taip jau seniai nėra, tik mūsų (ne tik Lietuvos – visos ES) juškos ir kiti panašaus lygio klerkai kažkodėl pamiršo informuoti apie tai savo šalių vadovybę (o gal ir iš tikrų nieko „neraukia“). Juk Armėnija neteko savo nepriklausomybės jau tada, kai, kurstoma Rusijos, ji okupavo nemenką dalį žemių, kurios visų be išimties pasaulio šalių ir tarptautinių organizacijų yra pripažįstamos sudėtine Azerbaidžano valstybės dalimi. Dabar Armėnijos išorines sienas saugo rusų pasieniečiai, o jos teritorijoje yra dislokuota Rusijos kariuomenė, kuri rengia Jerevane paradus Armėnijos nepriklausomybės (?) dienos proga. Jos prezidentą S.Sarkisianą V.Putinas išsikviečia pas save „ant kilimo“ taip pat lengvai, kaip kokį nors liokajų, ir ne tik išsikviečia, bet ir paliepia pasirašyti tai, kas bus jam nurodyta (kas ir įvyko prieš kelias dienas). Galima teigti, kad Armėnija jau nebeegzistuoja kaip visavertė nepriklausoma valstybė. Po Muitų sąjungos sutarties pasirašymo bus galima įrašyti Armėniją į tą patį sąrašą, kuriame jau dabar puikuojasi Transnistrijos, Abchazijos, „Pietų Osetijos“ ir pačios Armėnijos klono svetimose žemėse – „Kalnų Karabacho“ marionetinės „valstybės“.
Ta prasme Armėniją jau galime pamiršti, bet gal prisiminkime, kol nevėlu, Azerbaidžaną ir jo teisėtus lūkesčius. Kiek galima imituoti susirūpinimą ir tuo pačiu metu faktiškai pataikauti agresoriui? Taip pat mums turi daugiau rūpėti tai, kad niekaip nenurimstanti Rusija neatliktų panašaus „eksperimento“ su kita palyginti silpna Rytų Partnerystės proceso grandimi – Moldova. Todėl turime ne tik įdėmiai stebėti, kas šiuo metu ten (ir aplinkui) vyksta, bet ir aktyviai įtakoti situaciją visomis įmanomomis priemonėmis (neįmanomomis – taip pat). Kitaip gali pasirodyti, kad ir Kišiniovas tapo dar vienu Tiraspolio (Suchumio, Cchinvalio, Stepanakerto, Jerevano etc.) analogu...
