Sakoma, jog geriau mokytis ne iš savų, bet svetimų klaidų. Deja, vis tiek pasitaiko tokių, kurie nesiaiškindami, kaip sekėsi kitiems, viską nori išbandyti savo kailiu. Kai taip daro eilinis žmogelis – blogiau tik jam. Kada taip bando elgtis valstybės vyrai – tenka susirūpinti, nes nuo tokios jų veiklos galime nukentėti visi.
Prisiminė praėjusio amžiaus Skandinaviją
Neseniai ministras pirmininkas ir socialdemokratų partijos lyderis Algirdas Butkevičius pareiškė, jog Lietuvoje bus kuriama „gerovės valstybė”.
Gerbiamas premjeras plačiau nepaaiškino kokių tos „gerovės valstybės” elementų dar trūksta Lietuvoje ir kaip konkrečiai jis tą gerovę įsivaizduoja. Jei tik vienas socialdemokratų lyderis būtų kalbėjęs, tektų spėlioti, ką A.Butkevičius turėjo omenyje – netgi tai, ar jis kalbėjo rimtai.
Tuo pat metu socialdemokratų partijos garbės pirmininkas profesorius Aloyzas Sakalas parašė straipsnį, kuriame gan griežtai agitavo už „socialdemokratinius idealus” – didesnius mokesčius, didesnį valstybės vaidmenį, stipresnę socialinę apsaugą ir kaip siektiną pavyzdį Lietuvai nurodė Švediją.
Panašiai kalbėjo ar rašė ir keletas menkesnio kalibro socialdemokratų.
Todėl tikėtina, jog tokios jų kalbos yra neatsitiktinės, ne tik politinė retorika, bet atspindi realius valdančiųjų ketinimus.
Deja, daugelio pasaulio valstybių ir ypač Švedijos patirtis XX a. antroje pusėje parodė, jog praktiškai įgyvendinti tokie „idealai” davė daugiau žalos, negu naudos.
Atrodo, jog mūsų socialdemokratai nežino, ką šiuo metu daro jų kolegos Švedijoje, kokie procesai vyksta Skandinavijoj, Europoje, pasaulyje ir vadovaujasi tik savo senstelėjusiomis XX ar net XIX a. doktrinomis.
„Gerovės valstybė” būtų nuostabus dalykas, jei ne viena smulkmena. Mes neturime pinigų už ją sumokėti”, – taip kalba jau ne koks nors Miltonas Friedmanas, bet turtingosios Skandinavijos politikai.
Ačiū už krizę, socialdemokratai
Vokietijos kanclerės Angelos Merkel nuomone, didžiausia šiandieninės Europos problema yra ta, jog ES gyvenantys 7 procentai pasaulio gyventojų sukuria 25 procentus BVP ir gauna 50 procentų visų žemės gyventojų socialinių išmokų.
Kitaip sakant, pernelyg išpūstas viešasis sektorius ir socialinės pagalbos sistema tapo nebepakeliama našta europiečiams. Tiek verslininkų, tiek darbuotojų motyvacija prislopinta, todėl ūkis stagnuoja. Valstybės prasiskolino, bet didinant mokesčius padėties nepataisysi.
Ar mes norime tokias bėdas kokios dabar kamuoja Graikiją, Italiją, Portugaliją ir, ko gero, greitai kamuos Prancūziją, perkelti ant savo vaikų ar anūkų galvų?
Jei nenorime – turime žinoti kodėl problemų kamuojamos valstybės atsidūrė ten, kur dabar yra ir nekurti to, ką skandinavai jau senokai pradėjo demontuoti.
„Socialdemokratiniai idealai” įgyvendinti praktiškai ir yra daugumos dabartinių Europos valstybių bėdų priežastis. Švedai tai suprato maždaug prieš dvidešimt metų.
„Gerovės valstybė” ten buvo didžiausia, todėl ir jos vaisius jie pajuto greičiau negu kiti. Tačiau švedų lyderiai devintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje iki tol buvusią ekonominę politiką sugebėjo pasukti priešinga kryptimi ir tokią liniją išlaikyti iki šių dienų. Švedai stiprūs, nes jų politikai, tiek dešinieji tiek kairieji, gavę valdžią, toliau tęsia pirmtakų pradėtus darbus. Kiti skandinavų kraštai nusekė paskui švedus ir dabar šiaurės Europa jau yra orientyras, kaip reikėtų tvarkytis kitoms bėdų turinčioms Europos valstybėms.
Kodėl ir ką švedai pastaruosius dvidešimt metų darė ir daro?
Kaip švedai demontavo „gerovės valstybę”
Skandinavijos kraštų ūkio plėtra apie šimtą metų nuo 1870 - ųjų buvo bene sparčiausia pasaulyje. Po 2-ojo pasaulinio karo, penktame bei šeštame dešimtmetyje būdami turtingi, jie leido sau sukurti „gerovės valstybes”. Rezultatas: verslas ir verslininkai pradėjo bėgti į kitas šalis, žmonės mažiau dirbti.
Nuo 1970-jų iki 1990-jų Švedijos ekonomika stagnavo, kraštas pradėjo atsilikti nuo pirmaujančių, augo valstybės skola. Po 1991-1992 m. krizės švedai suprato, jog toliau taip gyventi negalima – reikia persitvarkyti.
Švedų politikai sugebėjo drąsiai ir ryžtingai reformuoti daugelį sričių:
1. Pertvarkė mokesčių sistemą. Sumažino pajamų, pelno, turto, paveldėjimo ir kai kurių kitų tiesioginių mokesčių tarifus. Beje, šįmet, pelno mokesčio tarifas turėtų būti mažinamas toliau – nuo 26 iki 22 procentų.
2. Valstybės biudžeto išlaidas subalansavo su pajamomis. Tai padaryti padėjo iki 25 procentų padidintas PVM ir nukarpytos išlaidos.
3. Ženkliai (nuo 70 proc. BVP 1993 m. iki 37 proc. 2010 m.) sumažino valstybės skolas.
4. Sumažino viešojo sektoriaus išlaidas. Dabar jos sudaro 49 proc. BVP. Šiuo metu jau ne Švedija, bet Prancūzija yra daugiausiai pajamų per mokesčius perskirstanti valstybė pasaulyje.
5. Įvedė mokinio krepšelį ir pradėjo skatinti privačias mokyklas, privačias medicines įstaigas, daug eksperimentavo ir eksperimentuoja – ieško racionalesnių viešojo sektoriaus organizavimo būdų didinant konkurenciją, pasitelkiant nevalstybines įmones. Švedų tikslas dabar: daugiau rinkos viešajame sektoriuje, o ne daugiau viešojo sektoriaus valstybėje, kaip buvo XX a, viduryje.
6. Ypač įdomi jų 1998 metų pensijų reforma. Švedai nusprendė, jog pensijų išmokos ir įmokos į pensijinį fondą turi būti susietos. Todėl kiekvienas būsimas pensininkas, gimęs po 1968 m., turi virtualias asmenines sąskaitas, kuriose apskaičiuojama, kiek pats pensininkas arba jo darbdavys už jį sumoka. Išeinant į pensiją sukaupta suma tiesiog padalijama iš tikėtino buvimo pensininku metų ar mėnesių skaičiaus (Išvesto iš vidutinės statistinės gyvenimo trukmės) ir taip apskaičiuojama kas mėnesį išmokama suma. Įmokantis daugiau, gauna didesnę pensiją, mažiau – mažesnę. Todėl kiekvienas dirbantysis yra suinteresuotas įmokas mokėti.
Jei jūs Lietuvoje paklausinėtumėte, vargu ar nors vienas iš dešimties žinotų, kiek kas mėnesį nuo jo atlyginimo atskaitoma įmokų „Sodrai” , kokia yra darbuotojo, darbdavio bei sveikatos draudimo dalis.
O švedai žino – juolab, jog pagal naująją tvarką pusę įmokų moka darbdavys, o pusę pats dirbantysis (Maždaug po 9 procentus nuo atlyginimo, bendra atskaitymo norma yra 18, 5 procentai).
Tai, jog kievienas gauna tiek, kiek įmoka, reiškia jog švedai nebedotuoja mažiau uždirbančių turtingesnių sąskaita. Pajamų lygybė – jau ne švedų idealas.
Mes vis diskutuojame apie „Sodrai” įmokų lubas. Ar ne geriau tiems, kas daugiau sumoka, skirti didesnes pensijas taip, kaip tai daro švedai?
Socialinės (pajamų) lygybės gynėjams galima nurodyti, jog XX a. Singapūre buvo išpopuliarintas kitas principas, kuris pasiteisino ir sėkmingai plinta po pasaulį. Svarbiausia yra ne lygybė , o socialinis mobilumas. Kitaip sakant, svarbu, jog neturtėliai kuo greičiau išbristų iš skurdo , o kaip žmonės gyvena vėliau – tai tik jų reikalas.
Vadovaujantis šiuo principu remiami tik absoliutūs skurdžiai, gyvenantys žemiau egzistencinės ribos. Visa, kas vyksta virš šios ribos, yra socialinis draudimas, už kurį draudžiamasis turi susimokėti.
Santykinio skurdo, kai skurstančiais pripažįstami visi gaunantys mažesnes už vidutines pajamas, – kaip priimta pas mus: mažiau 60 procentų vidutinių pajamų, – singapūriečiai nepripažįsta ir laiko skurdą tik tyrėjų prasimanymu, reikalingu daugiausia tiems patiems tyrėjams.
Švedai virtualių sąskaitų sumas kasmet indeksuoja priklausomai nuo vidutinio statistinio atlyginimų pokyčio. Tai reiškia, jog pensijos svyruoja taip pat kaip ir vidutiniai atlyginimai. Užėjus krizėms ir traukiantis atlyginimams, pensijos mažėja automatiškai ir tam nereikia jokių vyriausybės ar parlamento sprendimų. Suprantama, kad didėjant atlyginimams, didėja ir pensijos. Reformų autoriai, pasiremdami statistika, sukūrė tokią tvarką, jog pensijų fondo išmokos neviršija įmokų, ir fondai negali prasiskolinti taip kaip „Sodra” Lietuvoje.
Kaip matome, iš švedų tikrai galima ir reikia daug ko pasimokyti. O tuos, kurie vis dar negali atsižadėti senųjų „socialdemokratinių idealų”, būtent švedų patirtis turėtų priversti susimąstyti ar jų „idealai” iš tiesų didina liaudies gerovę.
Įvairių pasaulio valstybių sėkmės, arba nesėkmės istorijos yra aprašytos, apibendrintos, suformuluotos išvados, patarimai. Visa ši medžiaga laisvai prieinama. Ekonominės politikos formuotojams derėtų tai žinoti. Vytautas Karpuška
