Partiškumas ar kompetencija – galima džiaugtis, kad šie dalykai nebuvo atsidūrę ant „Tvarkos ir teisingumo“ svarstyklių deleguojant Saulių Skvernelį naujuoju vidaus reikalų ministru. Įvykių eigą nusvėrė toliaregiškas objektyvumas, kuris neabejotinai pasitarnaus pačios vidaus reikalų sistemos sustiprinimui, o pirmiausia – žmonėms, kuriems ši sistema ir privalo tarnauti.
Vidaus reikalų ministerijos tarnybose dirbau daugiau nei dvidešimt metų. Ne iš televizijos ar knygų žinau, kaip vyksta sunkių nusikaltimų tyrimai – pačiai teko ne vieną jų tirti. Puikiai žinau ir didelės atsakomybės svorį – jį patyriau vadovaudama Klaipėdos vyriausiojo policijos komisariato Migracijos tarnybai, o suteiktas pulkininkės-leitenantės laipsnis įgalina mane drąsiau kalbėti apie statuto ir pagarbos svarbą dirbant šiose hierarchinėse struktūrose.
Nėra abejonių, kad Vidaus reikalų ministerija yra viena svarbiausių, nes jai tenka aprėpti daugybę labai reikšmingų funkcijų: nuo viešosios tvarkos, piliečių saugumo užtikrinimo, nusikaltimų išaiškinimo, kovos su kontrabanda ir kitais, turinčiais neigiamą poveikį tiek valstybei, tiek žmonėms, reiškiniais, – iki sėkmingo regioninės politikos įgyvendinimo. Iššūkių laukas čia itin platus ir nuo to, kaip sugebama dirbti, labai priklauso šalies socialinis gyvenimas, žmonių teisių ir laisvių apsauga.
Šis postas reikalauja puikaus vadybos principų išmanymo, nes ne kiekvienas gali meistriškai balansuoti turėdamas vykdyti gausybę funkcijų vienu metu – dėl to ir politinėms partijoms dalijantis svarbiausius postus Vyriausybėje, Vidaus reikalų ministerijai dažniausiai tenka nepatrauklus podukros vaidmuo. Visgi suvokiant išskirtinę šios struktūros svarbą būtina daryti viską, kad jos veikla taptų kuo efektyvesnė, kad augtų ministerijos ir jai pavaldžių institucijų prestižas.
Tikiu, kad ministru paskirtas buvęs policijos vadovas su visais šiais iššūkiais ir užduotimis susidoros. Šiame darbe stipriai pasitarnaus S. Skvernelio kaip statutinio pareigūno patirtis. Vidaus reikalų sistemoje statuto rolės neįmanoma pervertinti. Karjeros aukštumų pasiekia tik išskirtinių gabumų turintys, savo sričiai itin atsidavę žmonės – kiti pareigūnai nebejotinai tai suvokia ir gerbia.
Atsitiktinumų ir svaiginančių sėkmės šuolių čia nebūna, todėl kiekvienas aukštą postą užimantis statutinis pareigūnas puikiai išmano skirtingų grandžių funkcionavimo principus, problemas, su kuriomis tenka susidurti. Kadangi autoritetas yra ne dirbtinis, o užsitarnautas sunkiu darbu, žymiai lengviau rasti bendrą kalbą ir drauge su kitais komandos nariais siekti bendrų tikslų.
2011 m. pradėjęs eiti Policijos generalinio komisaro pareigas S. Skvernelis pasižadėjo išspręsti įsisenėjusias policijos problemas ir atlikti du didžiulius darbus: grąžinti visuomenės pasitikėjimą savo angelais sargais ir taip pertvarkyti policijos sistemą, kad patys policininkai norėtų joje dirbti bei brangintų savo darbo vietą. Tie, kurie stebėjo S. Skvernelio žingsnius, sekė jo iniciatyvas, gali paliudyti, kad pažadai neliko „popieriniai“ – įgyvendinti pavyko nemažai.
Kandidato profesionalumas, jo išskirtinių žmogiškųjų savybių visuma, kurią įvertino „tvarkiečiai“, nulėmė tai, kad prie vieno atsakingiausių postų Vyriausybėje vairo šiandien matome išties stiprų vadovą. Kompetencija, patirtis, reputacija, noras ir svarbiausia gebėjimas veikti – pirmoje vietoje skiriant vidaus reikalų ministru S. Skvernelį buvo šie dalykai, o ne partiškumas. Ir pats S. Skvernelis jau spėjo akcentuoti sieksiąs, kad jo vadovaujama ministerija niekuomet netaptų šiltu užutėkiu bedarbiams politikams, žmonėms, neturintiems nė menkiausio supratimo apie sritį, į kurią jie įžengia, ir tik žongliruojantiems savo iškalba, – tokių atvejų, deja, vis dar pasitaiko mūsų valstybėje... Jie nedaro garbės ir smukdo ir taip gan menką visuomenės pasitikėjimą valdžios pareigūnais.
Žiniasklaidai nušviečiant S. Skvernelio atėjimą į Vidaus reikalų ministeriją visgi ne kartą buvo išsprūdusios frazės, jog šis postas „priklauso“ partijai „Tvarka ir teisingumas“ – turėta omenyje, kad „tvarkiečiai“ gali į jį deleguoti savo kandidatą. Vienok pati partija parodė aiškiai suvokianti, kad šis postas iš tikrųjų priklauso Lietuvos žmonėms ir šio atsakingo darbo turi imtis jų lūkesčius suvokianti ir galinti pateisinti asmenybė. Manau, pavyko rasti profesionalą, turintį aukštus moralės principus, galintį vesti tvirtą, argumentuotą dialogą su įtakingais pareigūnais, o taip pat nestokojantį vertingų žmogiškųjų savybių bendraujant su savo pavaldiniais ar bėdos ištiktais piliečiais.
Gi šiandien nukentėjusieji mūsų valstybėje neretai tampa pajuokos objektais, jų teisės į privatumo apsaugą grubiai pažeidinėjamos. Tokia iškreipta situacija nulemia tai, kad nemaža dalis žmonių mūsų šalyje, susidūrę su neteisybe ar kitaip nuskriausti, beviltiškai numoja ranka ir niekur nesikreipia – jie paprasčiausiai netiki, kad pavyks apginti savo teises. Skaudu matyti daugybę pavyzdžių apie metų metus vilkinamas bylas, kurios nukentėjusiuosius išsekina psichologiškai ir neretai pareikalauja didelių, sunkiai žmonėms pakeliamų išlaidų. Pokyčiai yra būtini, nes dabartinė situacija dėl smukusio piliečių pasitikėjimo sulaukti pagalbos yra labai pavojinga valstybei.
Manyčiau, jog tai, kokiais kriterijais buvo remtasi deleguojant naująjį vidaus reikalų ministrą, galėtų būti pavyzdys ir kitiems mūsų politinės arenos veikėjams, kuriems „priklauso“ kitos ministerijos. Pagunda turėti „savo“ žmogų tam tikrame poste gali būti nemaža, tačiau reikia rasti politinės valios ir brandos jai atsispirti, žvelgti plačiai bei visuomet siekti geriausio sprendimo, kuris atneštų daugiausiai naudos mūsų visuomenei.
Ilgametė Vidaus reikalų sistemos darbuotoja, buvusi Seimo narė Aldona Staponkienė
