Kaip atsitiko, kad partija, teigusi savo programoje: (...) „Mes siekiame puoselėti atvirą, dvasiškai sveiką ir pilietiškai aktyvią visuomenę bei savarankiškai mąstančią asmenybę, gaivinti bendruomeniškumą ir ugdyti asmeninę atsakomybę, skatinti ir remti visuomeninio gėrio sklaidą“, staiga parėmė Vengrijos dešiniųjų vyriausybės puolimą prieš tą savarankiškai mąstančią asmenybę, atvirą visuomenę, nepriklausomą žiniasklaidą? Tuo aiškiai pasisakydama prieš Europos Sąjungos kertinius laisvos visuomenės principus. Ar taip puoselėjama „dvasiškai sveika visuomenė“?
Prezidentė Dalia Grybauskaitė, savo ruožtu prieš rinkimus taip ir nepaviešino savo politinių pažiūrų. Jos, tačiau, visu gražumu išryškėjo jai akivaizdžiai pradėjus teigti bei skatinti autoritarinę politinę kultūrą. Toks politinės kultūros pasirinkimas parodė Dalios Grybauskaitės nuomonę apie Lietuvos visuomenę, kuri, bent kritinei tos visuomenės daliai, toks „tvirtos rankos“ pozicionavimas yra laukiamas. Ir remiamas. D. Grybauskaitė neapsiriko, simpatijos jai nemažėja.
Prezidentė taip pat greitai suvokė, kad valdyti ir manipuliuoti ta kritine dalimi visuomenės tinka tik vienas įrankis,- populizmas. Tai matėme jos žlugusioje užsienio „politikoje“ – bandyme vienapusiškai atkurti gerus santykius su Baltarusija, Rusija, žaidžiant anti amerikinėmis nuotaikomis. Vietinėje rinkoje stebėjome ją kišantis į vieną bylą, bet pamirštant kitas, kurios gali tapti daug pavojingesnėmis Lietuvai, jeigu ir toliau bus vilkinamos.
Bendros A. Kubiliaus ir D. Grybauskaitės kalbos apie kovą su korupciją ir teismų „klanais“ eina šuniui ant uodegos. (Sprendimas gelbėti neteisėtas statybas Neringoje vienas iš pavyzdžių). Seimas, kurioje hegemono padėtyje yra TS-LKD, net nesiruoše keisti nei teismų sistemos, atveriant kelius prisiekusiųjų ar tarėjų teismui, nei ieškant būdų išspręsti begalinio bylinėjimosi problemą, kuria, visai teisingai, puikiai manipuliuoja „teisėja“ N. Venckienė. Turime, kaip toje pasakoje, trys grėsmes iškilusias Lietuvos valstybingumui ir visuomenei: kova su korupcija, kurioje savų neliečiama, aktyvus teisinio nihilizmo platinimas bei skatinimas iš aukščiausiųjų tribūnos, ES bei JAV menkinimas. Ypač ES, kurių vertybinių principų, kaip antai žmogaus teisių, vaikų teisių, asmens laisvių ir laisvo pasirinkimo taip nekenčia gražuliai, uokos, dagiai, songailos, na ir kiti „sveikos tautos“ sergėtojai. Dar ir turintys politinę galią ir įtaką apspręsti Lietuvos vietą politinėje tautų arenoje.
Taigi, matome trijų svarbiausių Lietuvos valdžios institucijų ne šventą susitarimą gręžtis tolyn nuo jau minėtų TS-LKD partijos programoje gražių, nors ir tarpusavyje prieštaraujančių tikslų. Neigiant ES atviros visuomenės principus jau viešai siekiama, verčiant visuomenę, sugrįžti į santvarką, kurioje lengva manipuliuoti. Ir valdantieji, ir opozicija, regis, tokios pasiilgo. Kodėl pasiilgo? Atsakymas banalus: valdžios troškimas. Taip, politikai, politinės partijos teisėtai nori ir turi bandyti siekti valdžios, ją pasiekus išlaikyti. Bet kokiomis priemonėmis? Lietuvoje, deja, taip ir manoma. Machiavellio „Il fine giustifica a mezzi“ - tikslas pateisina priemones nuostata Lietuvoje gaji nuo A. Smetonos perversmo laikų. Kuo tai baigėsi žinome. Garsus D. Grybauskaitės šūkis „Už Lietuvą aukotis nereikia, ją reikia mylėti“, „Apie 2 proc. BVP karinėms išlaidoms niekur NATO sutartyje neparašyta“, neiškrenta iš tragiško istorinio konteksto. Galime diskutuoti, ar tendencijos tos pačios. Bet tai, kad 70:čiai procentų žmonių svarbiausia ekonominis saugumas, o ne Lietuvos laisvė, regis nustatyta. Jeigu, kaip profesorius V. Landsbergis mano, tyrimai įtartini, skaityk – Rusijos veiksmai, tai kaip vertinti 700 000 lietuvių bėgimą iš Lietuvos? Irgi rusai kalti?
Tad kokios tuos priemonės? Pasižiūrėkime dar kartą į TS-LKD programą ir gausime atsakymą: „(...)Jungtinės partijos veiklos tikslai – telkti tautą ir stiprinti Lietuvoje krikščioniškosiomis vertybėmis bei klasikine dorybių tradicija grindžiamą demokratiją. (...)“. Krikščioniškomis vertybėmis grįsti demokratiją? Istorikas Bernardas Gailius, plojant KB ir TS-LKD hierarchams įvardijo pasaulietinę, demokratinę valstybę velniu. Ką mano apie tokią poziciją Lietuvos „teisingumo“ garantas prezidentė? Pritaria, antraip netylėtų. Kaip šis konfliktas tarp krikščionybės ir demokratijos atrodo tikrovėje ir kokiomis priemonėmis krikščioniškų vertybių viršenybę virš demokratinių įgyvendinimas atrodo? Adomėnai įvardija Konstitucinį Teismą „chunveibinais“, profesorius V, Landsbergis neatsilieka lygindamas KT su sovietinėmis struktūromis, R. Dagys stumia anti konstitucinę šeimos politiką, o dabar jau veik ne visas Seimas vers keisti Konstituciją įgalinčią juos, politikus priversti kitaip manančius piliečius elgtis prieš jų laisvą apsisprendimą. Sekantis žingsnis, matyt, gyvenančius nesusituokus sodinti į kalėjimą.
TS-LKD ir KB siekia ir kviečia remtis ne Europos švietėjiškomis liberalios demokratijos vertybėmis, bet krikščioniškomis. Na, ir kaip ta krikščioniška vertybė - solidarumas, Europoje atrodo? Krikščioniškoji - katalikiškoji Prancūzija parduoda „Mistral“ Rusijai, o krikščioniškoji – stačiakiškoji Rusija siekia vėl uzurpuoti krikščioniškai katalikiškąją Lietuvą ir visą krikščioniškąją „pribaltiką“ taip pat. Tad apie kokias krikščioniškas vertybes politikoje kalba TS-LKD ir jiems pritarianti prezidentė?
Siekdama konsoliduoti savo elektoratą ir prigriebti kitus panašiai manančius, TS-LKD visai logiškai puolė ginti Vengrijos vyriausybės autoritarinius fasonus nuo, matyt, „iškrypusios ES.“ Nors ji, Lietuva, kaip ir Vengrija, ekonomiškai be tos ES bankrutuotų per dieną. Ekonomika, dabar gyvuojanti ES dotacijų ir skolinimosi dėka, vis dar laikosi. Prezidentė? Tai prezidentės prerogatyva formuoti užsienio politiką, bet ir šiuo atveju – tyla. Mat valdžia ir reitingai lyg narkotikas. Jeigu manoma, kad kliedesiai apie iškrypusią ES yra ta konsoliduojanti priemonė, tai ją ir naudojamasi. Todėl ir marširuoja kareiviškais batais vaikinukai, įsivaizduojantys esą tautininkais ir patriotais geriausių Kovo 11-tosios dienos laiku Gedimino prospektu, kai tuo tarpu kitaip manančių demonstracija nukeliama vakarui. TS-LKD nesvarbu, kad visokios pakraipos tautininkai patriotizmą sieja tik su etnine dauguma, šiuo atveju – etniniais lietuviais. „Nes nelietuviai per se patriotais būti negali“. Ką pasakytų tie 3 000 litvakų savanorių, kovojusių už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę 1918-1923 metais? Tarp kurių 23 apdovanoti Vyčio kryžiais už drąsą? Arba sovietiniais laikais prieš sovietus protestavę ir nukentėję fiziškai ir psichiškai hipiai, kurių tarpe buvo ir rusų, ir lenkų, ir žydų?
Tai kaip ten su puoselėjimu „dvasiškai sveikos“ visuomenės? Uždarumas, ksenofobija, populizmas kaip priemonės išlikimui valdžioje veda atvirkščion pusėn. Ne vienas, pakliuvęs ant TS-LKD programinių nuostatų kabliuko tikėjosi, kad A. Kubilius ves savo partiją liberaliojo konservatizmo keliu, tuo patraukdamas pažangųjį jaunimą, pažangiąją dalį visuomenės. Tačiau gavome veiksmingą technokratą, bet neveiksmingą politiką nesugebantį matyti toliau nei savo partijos artimiausių interesų. Štai čia ir yra ta vieta, kurioje TS-LKD ir prezidentės Dalios Grybauskaitės pasaulėžiūra – technokratinis, atmieštas autoritarine kultūra požiūris į valdžią ir žmones tampa nešventa simbioze liberalios demokratijos, liberalaus konservatizmo kontekste.
Arkadijus Vinokuras
