„Ramybės nerimas“ – šeštoji aktorės Doloresos Kazragytės autobiografinių esė knyga. Subtiliai, nebrukdama savo gyvenimo modelio, autorė kalba apie laiko nesunaikinamas vertybes – meilę, tikėjimą, norą pažinti ir suprasti, mokėjimą įsiklausyti ir tyloji išgirsti svarbiausius atsakymus. Apie sunkiausią prievolę ir didžiausią dovaną – laisvę pasirinkti.
Apie laukiančius Anapus ir esančius šalia, apie gyvenimą teatre ir teatrą gyvenime, apie Dievą, meilę, mirtį – be patoso, su šviesia išmintimi, leidžiančia pro mažą kaimo trobos langelį pamatyti visą pasaulį.
***
Nesu rašytoja (tūkstantį kartų sakiau), rašau, ką pasiūlo gyvenimas, ką mato akys, kas sujaudina sielą. Apskritai tai joks rašymas (nors lapas ir rašiklis prieš akis), gal tik išsikalbėjimas? Išsikalbu, nes kažkas liepia, jokios kitos priežasties nežinau.
***
Kelionės ženklai. Aš jais tikiu. Kartais jie aiškūs, kartais vos juntami, kai ateina pabaiga – jie išryškėja, tampa apčiuopiami. Tai užgniaužia kvapą – nes jie kalba apie Anapusinį gyvenimą, žmogaus Dvasios amžinybę, jie (daugelis to nepastebi) aiškiai kalba apie tai, kad Mirtis – tik nesuvokiamos durys į kitą pasaulį.
***
...Ypač svarbus buvo katinas Kieša. Asmenybė. Aistringas. Gražus. Pasipūtęs. Savarankiškas. „Kieša, bjaurybe, vėl pas „mergas“ buvai? Marš į orkaitę“, – subardavo, nutaisiusi rūsčia miną, Staselė. Ir Kieša lenda „atgailauti“ į orkaitę (vasarą krosnies nekūrendavo), o aš krizenu – tas vardas Kieša man primena, jog taip šeimoje vadindavo garsųjį rusų aktorių Inokentijų Smoktunovskį.
***
...Ėjau atgal net priblokšta: kodėl man viskas taip gerai, o kitiems taip blogai? Už ką? Po to apėmė džiaugsmas, nulėkiau į mažytę Prisikėlimo bažnytėlę, plumptelėjau prieš altorių ir ėmiau juoktis, kalbėti, dėkoti, apsidairiusi, ar nieko nėra, pakilau ir pasisukau valso žingsniu. Koks kvailas, įnirtingas noras gyventi!
Doloresa Kazragytė. Ramybės nerimas. – Vilnius: Tyto alba, 2010. – 296 p.
