Ar kada bandėte per Vilnių eiti skulptūrų keliu? Tiesiog žingsniuoti nuo vienos prie kitos ir bandyti atspėti, kur tas kelias nuves, kokią istoriją papasakos. Į tokią kelionę leidęsis „Gyvenimas“ pasikvietė ir kompanioną - filosofą Nerijų Milerių. Ir sužinojo, kad Vilnius – ko gero, vienintelė Europos sostinė, kurios skulptūros „susipykusios“, tai yra viena negali užbaigti kitos pradėto pasakojimo.
Keistasis Vilniaus naratyvas
Turbūt lankėtės bent vienoje kitoje Europos sostinėje ir pastebėjote, kad centrinėje miesto vietoje, labiausiai matomame ir lankomame taške į praeivius išdidžiai žvelgia monumentas. Gal Laisvės obeliskas, gal buvusio šalies diktatoriaus paminklas, gal garsaus ir mylimo rašytojo skulptūra. O kas į mus žvelgia centrinėje Vilniaus aikštėje? „Transformeris“, - tyliai šyptelėtų mūsų kompanionas filosofas N. Milerius, rašo „Respublika“.
„Sostinė visada turi pasakoti nacionalinį naratyvą, pasakojimą, kuris, savaime suprantama, yra ideologizuotas, - pradeda jis savo pasakojimą. - Vienas žmogus taikliai pastebėjo, kad Vilnius turbūt yra vienintelė Europos Sąjungos sostinė, neturinti tokio tautinio memorialinio naratyvo“.
Pasak filosofo, paminklai turi susimegzti į vieną mantrą. Jei išdėliotume visus juos vieną paskui kitą, turėtų susidėlioti vienas rišlus pasakojimas. Vilnius sudaro naratyvą, bet, deja, labai keistą.
Balandžių džiaugsmas
„Mano manymu, centrinė ideologinė Vilniaus ašis yra Gedimino prospektas ir tai, kas aplink jį. Valdovų rūmai tebus paminklas, nes kol kas apie funkcionalią pastato paskirtį nėra ko kalbėti. Gal jos ir nebus. Šalia yra keistas personažas, liaudyje vadinamas „transformeriu“ arba „girtu Gediminu“, nes pasviręs, nors turėtų sėdti ant žirgo, išsitiesęs, herojiška poza“, - šypteli N. Milerius ir žingsniuojame toliau.
Palikę Vilniaus įkūrėją, prieiname Lietuvos įkūrėją - Mindaugą. Stilistiškai jau visai kitokį. „Logikos yra: miesto įkūrėjas – šalies įkūrėjas, šalia valstybės simbolis - Valdovų rūmai. Bet stilistiškai jie visai nedera, kalba kitom kalbom, - pastebi filosofas. - Mano kolega, garbaus amžiaus grafikas Žibonkas Mikšys gyvena Paryžiuje. Kai pamatė Mindaugo paminklą (jis senas žmogus, neturi ko gėdytis, o mylimiausias jo žodis yra „šūdas“), jis ir sako: „Koks šūdas, kai apšiks balandžiai, kaip tą Mindaugą nuvalys?“
Kaip pridengti trūkumus
Palikę Mindaugą balandžiams, tęsiame mūsų kelionę. Štai Savivaldybės aikštė. Ir iki galo vis dar neužbaigtas paminklas Vincui Kudirkai. Ant postamento išlieta „Tautiška giesmė“, dar trūksta diodų, šviesų, čiurlenančio vandens ar panašių instaliacijų. Kokių, tiksliai niekas nežino.
„Tai vadinamasis gyvosios skulptūros principas. Šviesos ir vanduo neva sukurs gyvybę. Tai gerai - smagu, modernu. Ir tai tampa ypač aktualu, kai žmogus nėra tikras dėl skulptūrinio sprendimo, kai pati skulptūra nėra išraiškinga. Tada gali žaisti vandeniu, performansais. Bet, pavyzdžiui, su Mindaugu tai neturės visiškai nieko bendro. Su Gediminu – galbūt“, - pastebi N. Milerius.
Ar mums būtinai reikia kančios?
Kelionė tęsiasi. Kita mūsų stotelė - didžiųjų diskusijų objektas - Lukiškių aikštė. Kol kas visai nežinia, koks likimas jos laukia. Miesto valdžia, architektai, kultūros atstovai ir kiti niekaip nesutaria: kas ten turėtų stovėti, ką norime įprasminti - kančią ar laisvalaikio, poilsio zoną?
„Ne taip seniai skaičiau, kad konkurso dalyvių buvo pareikalauta iliustratyviau atspindėti kančią. Tai, mano manymu, totali nesąmonė. Visų pirma - kur reglamentuota, kad čia būtinai turi būti kančia? Tai pasenęs naratyvo konstravimo būdas, kad memorialinę funkciją būtinai turi atlikti kančios elementai. Mano manymu, amžinoji ugnis ir kiti panašūs dalykai, kurių reikalauja kai kurie istorikai ir kiti žmonės, irgi yra pasenę dalykai. Anksčiau visi turėjo paminklą nežinomam kariui, amžinąją ugnį. Juk ir tai jau pasenę“, - stebisi filosofas.
Diskusijų, kaip turėtų ateityje atrodyti Lukiškių aikštė, būta įvairių. Yra teigiančių, kad greta grandiozinio paminklo žmonės niekada nesijaus laisvai, tokia erdvė visada bus svetima. Galima kurti erdvę, kurioje būtų tam tikrų atminties ženklų - paminklų, tačiau jie nebūtinai turėtų dominuoti. Juk svarbiausia, kad žmonėms čia būtų jauku.
„Rekreacinė fukcija galėtų eiti kartu su memorialine. Fontanai? Karuselės? Aš tikrai būčiau už“, - sako filosofas ir mes vėl patraukiame tolyn. Gedimino prospektu Seimo rūmų link.
Ne tik didvyriai puošia miestą
Čia mus pasitinka barikados. Sausio 13-osios ekspozicija. Filosofui ji patinka. Net pavadina ją viena sėkmingiausių visoje sostinėje – „juk nebūtinai memorialiniai ženklai turi atrodyti įspūdingai“.
Bet čia pat N. Milerius prisipažįsta, kad lygiai taip pat jam patinka ir skulptoriaus Romo Kvinto skulptūrėlės - paminklas Daktarui Aiskaudai ar Romaino Garry „Berniukas“. „Todėl, kad jos yra ant žemės, įaustos į kasdienę žmogaus aplinką, - paaiškina. - Galima greta atsistoti, prisėsti, aišku, gali ir pavogti, kaip nutiko su berniuko lazdele... Bet visuose miestuose man tai patikdavo. Eini Niujorku ir matai – sėdi moteris prie siuvimo mašinos. Kodėl būtinai didvyrio postamentas?“
Skuba vertės neprideda
Iš tikrųjų - kodėl taip trokštame kažko didingo, didvyriško, grandioznio? O galiausiai vis tiek turime tik tai, ką ir turime šiandien... O tai - neužbaigti, skubant, vėluojant ir verkiant nulieti darbai. Patinka - nepatinka, reikia - nereikia? Svarbu, kad stovi, kad didingas. O gal tik - gėdingas?..
„Kaip Gediminas buvo statomas? Greitai, greitai! Daug kam nepatiko, bet buvo nuspręsta, kad reikia. Dabar jau kalbama, kad ne toje vietoje, kad parkas buvo iškirstas... Beje, tas pat gali nutikti ir su Lukiškėmis. Jei jau kai kurios partijos vos ne į savo programas tai įrašo, apie gerus sprendimus sunku kalbėti. Todėl aš beveik sutinku su tais, kurie sako, kad gal palaukim, jei dabar nesiseka, tegu pastovi dar dešimtį metų. Bus menkesnė žala, nei pastatyti ką nors visai nefunkcionalaus“, - mano filosofas N. Milerius.
Jis pastebi, kad kol kas visai neaišku, ir kas bus prie Baltojo tilto. Jei ten, nors tai jau mažai tikėtina, atsirastų Guggenheimo muziejus, Lukiškių aikštės funkcija pasikeistų. „Tuomet tai būtų labai intensyvi ašis. Jei dabar ten be konteksto įmesi kančios memorialą, bus tikrai ne kas...“ - konstatuoja filosofas.
Kultūros sostinė – ant blogų pamatų
Gal Europos kultūros sostinės vardas padės Vilniui pagražėti, gal duos kokios apčiuopiamos naudos ar net pakeis miesto veidą, kaip kalbėjo kai kurie šį projektą kuruojantys politikai?
„Kultūros sostinė prasidėjo labai lietuviškai ir labai blogai. Sunku ant tokio blogo pagrindo statyti ką nors įdomaus. Mano manymu, šansas jau neišnaudotas, - atsidūsta mūsų kompanionas. - Ar galėjo pinigai būti skirti kultūros infrastruktūros objektams, aš abejoju. Galėjo būti neišnaikintas „Lietuvos“ kino teatras. Labai norint, buvo galima bent jau nesugriauti jo. Atsidarė nauja galerija „Tulip and Roses“. Niujorke, Londone tai senų seniausiai egzistuoja. Lietuvai, kuri yra tokia maža, apskritai daug nereikia, priešingai, nei kalbama. Kultūros sostinė galėjo būti pradinis impulsas, bet dabar vargu ar taip bus“.
Taip nesinori baigti kelionės tokia liūdna gaidele, todėl klausiame filosofo - gal bent koks kitas Lietuvos miestas jam labai patinka? Gal ten skulptūrų naratyvas gilesnis, tikslesnis, įdomesnis? Gal Kaunas, Klaipėda?
„Klaipėda - uostas. Jūriniai miestai visada būdavo laisvesni, nes ten pats gyvenimas gyvesnis. Ten visada atplaukdavo jūreiviai, vykdavo prekyba, linksmybės - aplinka kitokia. Kaunas buvo sostinė, turi valstybinių naratyvo konstravimo paminklų. Bet Kauno situacija labai panaši į Vilniaus - nėra stilistiškai vieningo pasakojimo“.
Štai taip. Ir niekaip kitaip. Lietuva - didvyrių žemė. Tik tiek didvyriai kol kas tarpusavyje nesusikalba...
Algė Ramanauskaitė
