Poetiniai išgyvenimai, kurių kūrėjas dabar negali pakartoti, – būtent tokie eilėraščiai sudėti į Valdemaro Kukulo eilėraščių rinktinę, kuri buvo pristatytą jo paties jubiliejaus proga.
Penkiasdešimetį atšventęs rašytojas V. Kukulas šio savo jubiliejaus nesureikšmina. Sakė, kad sukaktuvinis naujosios rinktinės „Visi šitie dangūs“ pristatymas jam buvo gana liūdnas, rašo „Respublika“.
Ne dėl to, kad jis turėjo progą išgirsti garbių svečių ir jo paties bičiulių, mokytojų, nuomonę apie jo kūrybą, bet dėl to, kad tądien buvo jo žmonos gimtadienis.
„Užuot šventusi savo gimtadienį, žmona visą naktį ruošė maistą. Dėl to labai blogai jaučiausi. Ir visaip atsiprašinėjau: ir viešai, ir ne viešai“, - „Respublikai“ pasakojo kūrėjas.
V. Kukulo žmona neturėjo labai liūdėti klausydamasi savo vyro eilėraščių, kuriuos skaitė aktorius Rimantas Bagdzevičius, ar prisiminimų iš V. Kukulo gyvenimo, kuriuos pasakojo rašytojai Algimantas Baltakis ar Algimantas Zurba. A. Zurba savo kalbos pabaigoje dar labiau turėjo pamaloninti moters širdį, primindamas, kaip kažkada kalbėdamas telefonu V. Kukulas jam pasidžiaugė, kokia graži jo žmona.
V. Kukulas pasakojo, kad knyga „Visi šitie dangūs“ gimė spontaniškai.Jis dvejus metus neberašė eilėraščių, tad 50-ojo jubiliejaus proganutarė sudaryti rinktinę. Eilėraščius rašytojas rinko iš visų savo knygų, net neišleistos antrosios.
„Antroji mano knyga, kuri taip ir nebuvo išleista, vadinosi „Mūsų šitie dangūs“. Į šią rinktinę sudėjau eilėraščius iš jos. Ir rinktinę leidėjų pykčiui pavadinau tos antros neišėjusios knygos pavadinimu“, - šyptelėjo V. Kukulas.
Jis pabrėžė, kad į rintinę eilėrašiai buvo atrinkti pagal vieną principą: „Čia yra tai, ko aš šiuo metu neparašyčiau. Tai, kas buvo autentiška, tuo laiku, kai rašiau. Visa tai, ką aš dabar galėčiau pakartoti, ėjo į šiukšlių dėžę“.
Komentarai
Algimantas Baltakis
Rašytojas
1977 m. vasarą tarp rašytojų pasirodė toks mokinukas su buteliu konjako, sukeldamas didelį mano žmonos nepasitenkinimą. Ji liepė pasiimti tą butelį. Nors, atvirai kalbant, mes jį vėliau išgėrėme... Jis atsinešė savo būsimos knygos apmatus. Knyga „Augimo nerimas“ pasirodė, kai jam buvo 19 metų. Iš to laiko žinau tik du panašius atvejus. Tai Violeta Palčinskaitė ir Algimantas Mikuta. Tuo metu ilgai užsitęsdavo leidyba, debiutuodamvo jau „užsizulinę“ autoriai. O jis iš karto – taip jaunatviškai.
Dabar jis, man net sunku patikėti, penkiasdešimties metų. Ir, kai jis dabar taip sėdi, galiu pasakyti, kad man jis panašus arba į Dostojevskį, arba į Solženyciną...
Viktorija Daujotytė
Literatūrologė
Jaučiuosi truputį keistai ir bandau suvokti, kaip taip yra: galvodama apie Valdą, daug jaunesnį, aš grįžtu į praeitį, kad galėčiau eiti į priekį. Jaučiu didelę atsakomybę prieš žmogų, kuris švenčia savo penkiasdešimtį ir, negana to, jau gali švęsti savo kūrybinio darbo daugiau kaip trisdešimt metų.
Pavadinimas „Mūsų šitie dangūs“ - sąšauka su devynioliktuoju amžiumi, bet kartu yra ir labai artimos atošaukos. Kai ištariame „dangų“, ištariame dangaus poetus - nuo Maironio ar Putino.
Tai yra poetas, kuriam svarbi poezija ir poetiškumas, harmonijos siekimas. Jis yra konstrukcijos, ramaus santykio su tradicija poetas. Poetas, kuris yra ir bohemos pusėje, nors šiandien gal nebe taip, kaip vakar. Didžiausia kova, kurią kovoja Valdo poezijos žmogus, yra kova su savimi. Kova be didelių pergalių, bet ir be didelių pralaimėjimų.
Algimantas Zurba
Rašytojas
Sunku pasakyti, kad čia sėdi mūsų mokinukas. Yra Kupiškyje piliakalnisir aš galvojau, koks žodis būtų tinkamiausias Valdo ėjimui į tasKupiškio aukštumas. Ėjo, lipo?.. Ne. Maurojo. Maurojo Valdas į kalną, į piliakalnį.
Tas maurojimas nesusijęs su balsu. Aukštaitijoje maurojimas - taisunkus, sudėtingas klampojimas per tuos gyvenimo maurus, kuriais lipama aukštyn ir aukštyn. Ir Valdo charakteryje galima pasakyti, kad jis kopė ir kopė į šį savo vaikystės piliakalnį.
Zita Voitiulevičiūtė
