Į Lietuvą pirmą kartą po Nepriklausomybės atgavimo atvyko garsusis prancūzų teatras „Comedie Française“. Ir jau po pirmos spektaklio dalies gastrolės virto skandalu arba dar viena papildoma komedija, kur juoktis galėjome tik iš savęs: kas per įžeidžiantis mėgėjiškumas!
Tokio tikrai nesitikėjome! Tai gal mes jiems Večerskio „Bambą“ pasiūlykime?
Kai taip kalba „eiliniai mirtingieji“ – normalu, nes jie tapo reklamos ir saviapgaulės aukomis. Bet kai apie tai panašiai prabyla labiau teatrą išmanantieji – tai jau stebina. Negi ilgametė patirtis jų neišmokė ne tik nepažiūrėti, į kur tu eini ir bent kiek nuspėti, ko galima būtų tikėtis (na, kokiai „lentynėlei“ galėtų a priori priklausyti dar nematytas veikalas) – bent jau dėl sveikatos, kad išvengtum šoko,– bet net nepažiūrėti į šiandien labai svarbų gastrolių elementą: kas organizuoja gastroles, iš kur ir į kur tas spektaklis ar koncertas keliaus, koks jo pateikimo ir patekimo mūsų šalin kontekstas. Nesusipažinus su tuo vakaras gali virsti normaliai užprogramuota klaida.
Lyg ir kartojome, įsisąmoninome, kad nemokamų pietų nebūna. O „Comedie Française“ dviejų spektaklių (tiksliau – „dviejų viename“, nes tai buvo dviejų po valandą trukmės komedijų vakaras) kaina buvo 50-70 Lt. Pietūs tarsi ir mokami (nemokami buvo tik kai kurioms organizacijoms, pažįstamiems, kolegoms), bet jei tikiesi už tiek pamatyti šedevrą – tai ir bus beveik nemokama. Nes Paryžiaus „Senosios balandinės“ scenoje (ak, kodėl „reklamos specai“ nepanaudojo šios detalės: „Senoji balandinė“, kurioje savo teatrinę karjerą pradėjo legendinis Juozas Miltinis pas dar legendiškesnį Charles‘į Dulliną!...) vieną spektaklio dalį, „Juokingąsias pamaivas“, galima pažiūrėti už 28 eurus, t.y. beveik 100 Lt..
Taigi, pirmas paabejojimas galėjo kilti dėl kainų. Ir jei gavai už pusę ar dar už mažiau nei „originalioje“ vietoje – jau beveik gali būti patenkintas. Juk žinojai, kur eini, ar ne?
Antras dalykas: kas veža? Plakatai skelbė – lyg ir „Sirenų“ festivalis bei „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“. Faktiškai – taip, bet jei labiau pasidomėtume (ir atsiverstume kad ir Prancūzų kultūros centro puslapį), pamatytume, kad: „Comédie-Française“ trupė keliauja po Rytų Europą nuo 2008 m. lapkričio 13 d. iki 2009 m. vasario 9 d.“, ir po to visa esmė: „Šis projektas yra remiamas pagal Europos kultūrinio sezono programą, organizuojamas Prancūzijai pirmininkaujant Europos sąjungai, remiant Culturesfrance.“
Taigi, verčiant į lietuvio vartotojo kalbą: Prancūzijos pirmininkavimo Europos sąjungai metais buvo surengtas Europos kultūros sezonas, kuris apima – didžiąja dalimi – kultūros renginius, rodomus Prancūzijoj (ir čia jau jiems galima pavydėti daugelio įvykių, tai ne kokia Europos kultūros sostinė – programą galite pažiūrėti čia), ir prancūzų, keliaujančius po įvairias šalis. Mums, „naujosioms“ ES narėms, štai ir teko laimė gauti „Comedie Française“ – po Bulgarijos, Rumunijos, Vengrijos, Lenkijos, Slovakijos ir Čekijos. Vadinasi, turime reikalų ne tiek su kultūriniu įvykiu, kiek su diplomatiniu, kurį rengia, beje, ir Prancūzijos užsienio reikalų ministerija. O kadangi Prancūzijoje, skirtingai nei pas mus, kultūra seniai yra tapusi integralia ir bene pagrindine šalies reprezentavimo forma, diplomatija ir kultūra susipina ir dengia viena kitą. Patirtis turėjo pamokyti, kas tokiais atvejais atstovauja Prancūzijai: daug gero ar kultūriškai svarbaus tikrai nepamatėme (anksčiau tuo stipriai rūpinosi jų užsienio reikalų ministerijos padalinys AFFA, įvairios kitos organizacijos). Nes, kaip sakė viename Vilniaus seminare vienas didžiausių Europos kultūros politikos specialistų Draganas Klaičas,– jei man rūpėtų, kas toje šalyje yra įdomaus, paskutinis žmogus, į kurį kreipčiausi, būtų tos šalies kultūros atašė. Nes oficiozinis menas nieko nedomina, jis yra saugus, patikrintas ir negyvas. Nes būtinai – nekontraversinis ir ginantis, t.y. reprezentuojantis šalį. Geriausiu atveju su tokiomis organizacijomis galima tik bendradarbiauti dėl paramos, tačiau niekas nepakeis vieno kultūros operatoriaus susitikimo su jo kolega kitoje šalyje. O kai kultūros operatoriumi tampa valstybė, tai ir gauname valstybinį meną.
Patikimą, nes pradėtą, kaip skelbia jau pats „Comedie Française“ puslapis, dar 1680 m. karaliaus Liudviko XIV dekretu. Teatras – kaip iš pasakų su muškietininkais šalies. Eiti į šį, konservatyviausią bene visoje Prancūzijoje teatrą ir tikėtis gero meno – tas pats, kas tikėtis novatoriškumo iš japonų No ar Kabuki teatrų, tapusių nacionaliniu paveldu. Geriausiu atveju galima laukti švarios literatūrinės prancūzų kalbos (tai jų kūrybos prioritetas, saugomas kaip „kilnojamas paveldas“) ir, dar geresniu, preciziškos Moliere‘o ar Marivaux kūrybos su beveik originaliais XVII a. kostiumais. Deja, gavome tik kalbą ir gerą Moliere‘o pjesę apie „stiliaus“ besivaikančias merginas (būčiau „Stiliaus“ redaktorius – visus metus spausdinčiau šį tekstą šalia įvairiausių vakarėlių nuotraukų“). O nagrinėti teatrą čia beveik netenka arba jis net nenusipelno išsamesnio aptarimo, – režisūrinis mėgėjiškumas stipriai ėmė viršų prieš aktorių pavyzdinę dikciją ir kalbos ar gestų pusėtiną perteikimą: kaip taikliai kažkas iš žiūrovų pasakė – tai buvo „Večerskis, tik tobulas“. Pagaliau galima buvo prisiminti Oskaro Koršunovo interviu, kuomet jis statė spektaklį „Comedie Française“ ir aiškiai pasakojo apie šio teatro situaciją.
Tačiau žiūrovai neskaitė, mokėjo ir veržėsi į išskirtinį vakarą. Ir čia jau prisimena Cezaris Graužinis, į kurio spektaklius, prieš naujuosius rodytus Menų spaustuvėje, atvežtus iš Suomijos, publika rinkosi labai vangiai: „turbūt todėl, kad tai – suomiai. Būtų čia kokie prancūzai...“ – pamąstė jis ir, manau, buvo 100 proc. teisus. Išties – priklausymas kai kurioms tautoms kaip reklama pakelia renginio kortelę. Ir mes turime apsčiai šio „kultūrinio rasizmo“: prancūzai bet kada bus gerai, bet koks jų filmas bus „nekomercinis“ ir „antiholivudiškas“, ir bet kur tu atrasi meilės romaną su elegantiškais aktoriais (elegantiškas, nes prancūzas), – tebeveikia XX a. šeštajame dešimtmetyje surežisuotos Robert‘o Doisneau nuotraukos apie Paryžių kaip meilės miestą. Rusai mums taip pat žinomi, nuoširdūs ir nepikti, nes jų piktumą jau patyrėme, tai blogiau nebus; amerikiečiai snobams visada bus tik Holivudas ir pigūs, bet brangiai kainuojantys juokai ir sprogimai. Ir jokio meno nebus nei Artimuosiuose, nei Tolimuosiuose Rytuose – vienur lauks tik teroristai, kitur – tik karatė. Nepaisant nieko, tikime seniai paneigtais trafaretais. Tikime pasaka ir piktinamės, kad ne taip ji baigėsi.
Bet šalia nusivylusių žiūrovų vienas dalyvis, kuris čia rizikavo stipriai pralošti, buvo festivalis „Sirenos“ ir „Vilnius – Europos kultūros sostinė“. Priimančios organizacijos vardas taip pat kuria jai ateitį, o „pribuvėjai“ juk negalėjo reklamoje parašyti „Konservatyviausias Prancūzijos teatras!“ (nors tai būtų buvę teisinga). Juk ne kartą esame „pasimovę“ ant komercinių renginių, kurie neprigulimybės pradžioje pelnė „šlovę“ vienai koncertinei organizacijai, nuvylusiai žiūrovus net keletu prastų koncertų ar mistiško Maskvos Kremliaus baleto gastrolėmis, – baleto, kuris, pasirodo, nė neegzistavo pačioje Maskvoje, antreprizė buvo sukurta ženkliai kraustyti post-sovietų kišenes už Rusijos ribų?
Todėl „Sirenos“ stipriai rizikavo savo patikimumu ne kaip partneris, bet kaip teatro festivalis. Bet jo „teatrinį“, o ne „diplomatinį“ vardą gerokai turėtų pataisyti jau vasario 20-21 d. į Vilnių atvežtas šįmet Avinjono festivalį atidaręs Romeo Castellucci „Pragaras“ (beje, vežamas taip pat su Prancūzijos ir Italijos kultūros centrų palaiminimu). Tačiau vis tiek – nuoširdus nereklaminis patarimas: prieš eidami bet kokiu atveju pasidomėkite, į kur einate, nes, nepaisant susikurtų trafaretų, pačių tekstų ir reklamos pasirodymas spaudoje dar nereiškia renginių kokybės ir būtino jų aplankymo. O ir tekstus skaityti taip pat reikia atidžiau. O turint galvoje Castellucci estetiką ir vaizdus – nebūtinai jus viskas „kerės“ ir „užburs“: rašau tai ne abejodamas spektaklio kokybe, bet galvodamas apie kuo tikslingesnę jo auditoriją. Nors visuomet norisi, kad tos auditorijos būtų kuo daugiau.
Vien tam, kad naujas Castellucci gerbėjas pasakytų „Pavasarį vykstame į meilės miestą“. Ir nustebusiems bei aišku ką pagalvojusiems draugams patikslintų: „Į Lisaboną“. Juk ten žmonės taip pat myli.
