Vilniaus savivaldybėje veikia Michailo Maškovo tapybos darbų paroda. Paroda kaip paroda, ir autorius būtų kaip autorius, jei ne viena delikati aplinkybė, paaiškėjusi iš pokalbių su kai kuriais Lietuvos rusų nevyriausybinių organizacijų aktyvistais ir kitais gerai informuotais žmonėmis. Šį bei tą pavyko surasti ir internete. Vaizdas susidarė gal ir ne visiškai pilnas, bet pakankamai spalvingas – kaip pono Michailo tapyti paveikslai. Kalbu apie šio dailininko netolimą praeitį, o galbūt – ir dabartį.
Pats M.Maškovas nėra linkęs daug kalbėti apie tą praeitį (dabartį?); kur kas mieliau jis postringauja apie savo protėvius. Idiliškas jo giminės vaizdelis, paimtas iš internetinio puslapio russian–art-lt.livejournal.com:
„M. Maškovo tėvo šeima buvo turtinga - prosenelis ir senelis buvo pirmosios gildijos pirkliai, Jo Imperatoriškos Didenybės dvaro tiekėjai. Jie investuodavo pinigus į bažnyčių statybą, padėdavo talentingiems valstiečių vaikams baigti mokslus. Tarp menininko protėvių - kariai, gydytojai, inžinieriai, poetai ir menininkai.
Tapytojo tėvas rašė eilėraščius žinomo Rusijos pasakininko Jeršovo stiliumi, buvo jūrininkas, dalyvavo žygiuose aplink pasaulį, vežė prekes į kovojančią Ispaniją, skendo per karą povandeniniame laive, dirbo meistru. Mama buvo gydytoja, nors ji labai mėgo piešti. Išlikę jos tapybos darbai stebina romantiškumu, jaunatvišku paprastumu, savotiška vaizduojamojo objekto vizija. Iš M. Maškovo šeimos daugelis buvo sušaudyti arba žuvo tremtyje. Protėviai buvo pragmatiški, todėl kai kurių jų atsidavimas menui buvo laikomas keistenybe“.
Žodžiu, pono Michailo protėviai – kažkas panašaus į rusiškus oginskius ir vileišius, kas, žinoma, yra gerai. O štai dėl dailininko tėvo, „vežusio prekes į kovojančią Ispaniją“, reikėtų šį bei tą paaiškinti. Sovietų sąjunga aktyviai ir tiesiogiai dalyvavo vadinamąjame pilietiniame kare Ispanijoje (1936 – 1939), kur, suprantama, rėmė vietinius raudonuosius. Rusai siuntė į Ispaniją ne tik tankus, lėktuvus bei kitas „prekes“, bet ir tankistus, lakūnus, karinius instruktorius, politrukus ir... diversantus. Štai kokiam – interventų – kontigentui priklausė dailininko tėvelis. Sovietinės pasakaitės apie „savanorius“ skirtos tik lengvatikiams.
Nors M.Maškovas teigia, kad daugelis jo šeimos narių buvo sušaudyti arba žuvo tremtyje, tai nesutrukdė jam tapti giminaičių žudikų bendrininku – KGB karininku. Yra žinoma, kad ponas Michailas tarnavo šioje struktūroje ne tik sovietų okupuotoje Lietuvoje, į kurią jis atvyko 1973 metais, bet ir Estijoje. Rusijos liaudies dailininkas Vladimiras Jelčaninovas, rašydamas apie M.Maškovą, mini ir kažkokius „pasaulio karštuosius taškus“, kuriuose pastarajam teko tarnauti, bet nepasako – kur konkrečiai. Vienas buvęs jo kolega prasitarė, kad ponas Michailas moka hebrajiškai, tačiau nėra aišku, kaip tai susiję su kai kuriais į Izraelį patekusiais jo paveikslais.
Lietuviškame KGB padalinyje operatyvinis įgaliotinis majoras Michailas Maškovas užsiimdavo ne tik tapyba (nors jau tada buvo priimtas į SSRS dailininkų sąjungą), bet ir kitaminčių persekiojimu bei jų verbavimu. Bet gal visa tai jau praeityje, ir nepriklausomoje Lietuvoje jis – tik verslininkas ir dailininkas? Kaip čia pasakius...
Yra žinoma, kad M.Maškovas turėjo verslo reikalų su vienu iš „Gazpromo“ padalinių Lietuvoje – „Stella vitae“, nuo kurios savąją verslininko, o vėliau ir politiko karjerą pradėjo ir Viktoras Uspaskichas. Nepasakysiu nieko naujo primindamas, kad Rusija naudoja dujų verslą užsienio šalių politikų papirkinėjimui ir savo agentūros išlaikymui. O poną Michailą domino dalykai, susiję su „Mažeikių nafta“, Klaipėdos uostu ir „Lietuvos geležinkeliais“. Pasak žiniasklaidos, „Lietuvos geležinkelių“ infrastruktūros direktorius Virgilijus Arlauskas buvo M.Maškovo bičiulis; jie net buvo įsteigę bendrą įmonę. Įdomu, kad tarp V.Arlausko bičiulių buvo ne tik šis buvęs KGB karininkas, bet ir vieno iš Valstybės saugumo departamento operatyvinių padalinių tuometinis vadovas .
Tai, kad ponas Michailas yra itin vertinamas savo istorinėje tėvynėje Rusijoje, parodė ir tai, kad 1994 metais jis buvo paskirtas į atsakingas Rusijos naftos ir dujų pramonininkų sąjungos (kurioje dominuoja tas pats „Gazpromas“) atstovybės Lietuvoje administracijos vadovo pareigas.
Kadangi ponas Michailas yra labai įvairiapusiška asmenybė, jį domino ne vien tik verslo reikalai ir tapyba. Vienas pagrindinių jo rūpesčių buvo ir Lietuvos rusų gelbėjimas nuo jų sulietuvinimo. O kaip galima pasipriešinti vietinių rusų „lituanizacijai“? Tik su motulės Rusijos pagalba. Todėl jau 1991 – 1995 metais majoras M.Maškovas aktyviai prisidėjo prie viso tuzino Lietuvos rusų šovinistinių organizacijų (pavadinimai ir organizacijų vadovų pavardės redakcijai žinomos) steigimo, o vėliau dar pabandė sukurti jų susivienijimą – Lietuvos rusų organizacijų ir bendrijų kongresą. Antilietuviškas susivienijimo pobūdis pasirodė akivaizdus net mūsų Teisingumo ministerijai, kuri atsisakė įregistruoti jo įstatus.
Tuomet buvęs operatyvinis įgaliotinis panaudojo savo organizacinį talentą Lietuvos daugiapartinės sistemos praturtinimui, ir netrukus atsirado nauja politinė partija – Lietuvos rusų sąjunga, kurios narių tarpe irgi reiškėsi būrelis buvusių kagėbistų (pavyzdžiui, KGB pulkininkas ir „Dujotekanos“ viceprezidentas Piotras Vojeika arba smulkesnės žuvelės kaip KGB vyresnysis leitenantas Valerijus Gorškovas). Rusų sąjngos idėjoms propaguoti M.Maškovas kartu su kita spalvinga asmenybe, irgi poliglotu Aleksandru Makarenka pradėjo leisti žurnalą „Russkoje slovo“.
Įdomu, kad šis bei dar vienas žurnalas – „Pozicija. Nuomonės“ – formaliai buvo leidžiami vienos teisių gynėjų organizacijos vardu (organizacijos pavadinimas redakcijai žinomas), į kurią minėtas A.Makarenka buvo subūręs, kaip manoma, KGB tardymų neatlaikiusius lietuvių disidentus. Kalbama, kad tikėdamasis su šviežai įkurta Darbo partija laimėti 2004 metų Seimo rinkimus, V.Uspaskichas ketino paskirti A.Makarenka lietuviškosios diplomatijos šefu, bet anuomet rinkimus laimėjo kitas aukščiau minėtas „Gazpromo“ padalinys Lietuvoje – „Dujotekana“.
Tai tiek tam kartui apie mūsų herojų ir jo bičiulius. Sako, Adolfas Hitleris irgi tapė akvareles, ir visai neprastas. O kagėbisto darbų paroda sostinės savivaldybėje net nestebina, kai žinai, jog ji (savivaldybė) jau įsileido į Vilnių monstrą – „Maskvos namus“, kuriuos po kurio laiko užpildys buvę (ar dabartiniai?) M.Maškovo kolegos.
Jonas ZAREMSKAS
