Sausio 30 d. Ludwigo Minkaus balete „Bajaderėje“ pagrindinius vaidmenis atliko svečiai iš Rusijos – ukrainiečių kilmės baleto solistai Anastasija ir Denisas Matvijenko. Tai jau antrasis jų pasirodymas Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje – ne taip seniai juos matėme „Don Kichote“; atrodo, ši jų viešnagė susijusi su kol kas vienintelės Nikijos partijos atlikėjos Miki Hamanakos trauma.
Teko girdėti, kad spektaklyje svečiai šoko, taip pat kovodami su visokiomis negaliomis – vienas ką tik pasveikęs, kita – ūmai susirgusi. Tokiose aplinkybėse, ko gero, yra tekę atsidurti daugeliui artistų, juolab šokėjų; tenka pasakyti, kad tai spektaklio kokybei pastebimos įtakos neturėjo. Išlavinti šokėjų kūnai, gerai įvaldyta klasikinio šokio technika, įgimtas ir ištobulintas fizinių linijų grožis – veiksniai, lemiantys šokėjo kūrybos įtaigą, ypač tokiame mene, kaip klasikinis baletas.
Anastasija Matvijenko – grakščių, plastiškų linijų šokėja, pasižyminti puikiomis pėdų, riešų, kaklo linijomis, kurios padeda sukurti romantišką indų šventyklos šokėjos paveikslą, saikingai paspalvintą melodramatiškais tonais. Jos šokiai buvo užtikrinti, temperamentingi, tikslūs, balerina sukūrė kiek intravertiškos herojės paveikslą, atkreipiantį dėmesį kilnumu – gaila, kad nebuvo atliktas antrojo paveikslo sužadėtuvių šokis, kaip tik ir leidžiantis atsiskleisti santūriam, sutelktam bajaderės plastiniam paveikslui. Šio epizodo muzika, parašyta Cesares Pugni, girdima ir jo balete „Esmeralda“, nėra įtraukiama į kai kurias „Bajaderės“ redakcijas (pavyzdžiui, Natalijos Makarovos) – galbūt ir viešnia vaidmenį parengusi būtent šiame variante. Tiesa, praleidus šį epizodą, susipainiojo vestuvių šydo dramaturginės prasmės – jį teko beveik paslapčiomis į sceną įnešti tarnaitei Ajai.
Denisas Matvijenko Soloro įvaizdį kūrė, pasirinkęs atitinkamą grimą – dar ne taip seniai madingą „dviejų dienų“ barzdelę: bet jau tuo jis buvo panašus į radžos rūmų menėje stovintį paveikslą, tik, žinoma, kur kas lieknesnis. Jo šokis buvo efektingas, egzaltuotas ir muzikalus, tačiau vaidybiniame paveiksle taip pat nepaaiškėjo Soloro išdavystės priežastys. Ypač ryškiai šokėjas atliko Grand Pas variaciją, bet ir kiti epizodai, taip pat ir „Šešėlių“ paveiksle, pulsavo reikiama energija. Jis pagrįstai atsisakė įbėgti į savo kambarį apsisiautęs paklode, tačiau susitikimui su savo mylimąja į šešėlių karalystę leidosi, persirengęs elektriniu kostiumu.
Gamzati vaidmenį šiame spektaklyje atliko Olga Konošenko – artistiniu požiūriu tai puikus, apgalvotas balerinos darbas, perteikiantis, kad ir schemiškomis priemonėmis, išdidžios ir valdingos merginos jausmų proveržius – ypač muzikali, aistringa buvo antrojo paveikslo pabaiga, suspaustame Gamzati kumštyje užmezganti būsimųjų įvykių intrigą. Antrajame veiksme šokėja lengvai, tiesiog švytėdama pašoko savo variaciją, tačiau iki galo ištverti negailestingų kodos sukinių maratono jai vis dėlto nepavyko.
Iš kitų spektaklio veikėjų dėmesį kreipė Tomo Ceizario kuriamas plastiškas Magedavėja, ryškus, aukštais šuoliais ir santūriomis pozomis Dievuko įvaizdį sukūręs Igoris Zaripovas, kaip visad – indų šokio solistai. Keturioms bajaderėms kartais pristigdavo darnos. Tiksliais judesiais, šokio lengvumu ir nuotaika į Gran Pas atlikėjų būrį įsijungė Greta Gylytė – jos šokis džiugina ir teikia vilčių netrukus ją pamatyti didesniuose vaidmenyse. Žavingai savąją variaciją Šešėlių paveiksle pašoko Anastasija Čumakova.
„Bajaderės“ Nikija – ne vienintelis pamainų neturintis Miki Hamanakos vaidmuo. Šiame sąraše dar ir Kitri iš to paties Ludwigo Minkaus baleto „Don Kichotas“. Vasario 1 d. pavaduoti mūsų šokėjos buvo pakviesta Natalija Krapivina iš Rusijos. Smulkutė balerina vaidino ir šoko nuotaikingai nuo pat pirmųjų scenų – kažin ar buvo įmanoma kitaip šalia Nerijaus Juškos, visą save atidavusio, kad sukurtų azartišką ir šmaikštų barzdaskutį.
Krapivina šoko lengvai, su pasimėgavimu, ir ši energija netruko persiduoti žiūrovams; ji puikiai pašoko I paveikslo variaciją (atsisakiusi ir kastanječių, ir tambūrino), sapno paveiksle sukūrė trapios Kitri-Dulcinėjos įvaizdį, o paskutiniojo veiksmo Grand Pas taip pat praturtino ryškiu, išbaigtu šokiu, „taškus ant i“ sudėdama ryžtingais ir tvirtais sukiniais.
Juška šėlte šėlo, palaikomas nuolat aidinčių „bravo“, į savo epizodus įtraukdamas įvairiausių akrobatinių triukų, užtikrintai ir bravūriškai brėždamas savo vaidmens kontūrą. Tai vienas azartiškiausių iki šiol matytų Juškos „Don Kichotų“. Solistas už savo atsidavimą baleto menui buvo apdovanotas puokštėmis gėlių, kurias, kitaip nei iki šiol buvo įprasta, pats nusileido paimti į žiūrovų salę – galbūt šis spektaklis ypatingas šokėjo biografijoje? Galantiškai įteikęs gėles šio vakaro partnerei Krapivinai, Juška pakylėta gaida užbaigė nuotaikingą spektaklį.
Šis spektaklis spektaklyje neužgožė dar vienos svarbios „Don Kichoto“ detalės – Mersedes vaidmenį pirmą kartą šoko Margarita Verigaitė, o Espados – Nerijus Tauskus. Jis šį vaidmenį jau buvo parengęs prieš keliolika metų, ir tada įsiminė atsakingai parengta plastine ir jausmine šio personažo charakteristika. Jo Espada spinduliuoja pasitikėjimą savimi ir aroganciją, kartu – ir dėmesį Mersedes, judesiai apgalvoti, ryškūs, gal kiek sunkoki, tačiau aiškiai įjungti į bendrą įvaizdį.
Verigaitė, visus metus soluojanti „Bajaderės“ Indų šokyje, jau seniai kreipė akį kaip talentinga charakterinių šokių atlikėja (ji išsiskiria ir kaip „Gulbių ežero“ ispanė); Mersedes vaidmuo jai ypač tinka – tiek išvaizda, tiek vidinėmis savybėmis artistė natūraliai perima šios spalvingos herojės bruožus, ryškindama ne tik jos temperamentą, bet ir tam tikrą uždarumą, nenorą iki galo atskleisti savo paslapties. Atrodo, tai itin perspektyvus kelias į šio personažo esmę. Galbūt pirmajame veiksme Vergiatės Mersedes ir stigo didesnio pasitikėjimo savimi, tačiau akivaizdu, kad šis vaidmuo netruks taps šokėjos savastimi. Puikiai, išraiškingai ir prasmingai Verigaitė pašoko čigonės monologą – jai pavyko perteikti plačią muzikoje slypinčių jausmų skalę, o antrojo veiksmo pradžioje atliktas šokis pulsavo tramdoma aistra ir žavėjo efektingomis detalėmis – žvilgsniais, rankų mostais, drabužio klosčių bangavimais.
Driadžių valdovę Don Kichoto sapno paveiksle šoko Nailia Adigamova, gražiai pašoktomis variacijomis drauge su Konošenko įsijungusi ir į paskutiniojo paveikslo vestuvių puotą.
