„Muzika iš esmės yra malonumas. Jeigu pavyksta iš jos gyventi – esi laisvas, o tai pats geriausias dalykas“, – sako 26-erių klaipėdietis saksofonininkas Juozas Kuraitis.
Daugelio konkursų laimėtojas, įvairių projektų dalyvis, ką tik baigęs magistrantūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), mano, kad muzikanto sėkmė susideda iš talento, darbo, sugebėjimo pristatyti save ir trupučio laimės.
„Bet komercinio pasisekimo, manau, nevertėtų tapatinti su tobulybe. Tai, kas pažįstama visiems, toli gražu ne visada yra geriausia“, – apie žiniasklaidos, viešosios nuomonės peršamus stabus ir būtinybę lavinti vidinį kokybės filtrą kalba muzikantas.
Esi iš muzikalios šeimos, tad būtų kvaila klausti, kada pradėjai domėtis muzika...
Kiek save atsimenu, ji mane visuomet supo. Tėvas, tuomet buvęs filharmonijos direktoriumi, visąlaik vesdavosi mane į koncertus, mama – altininkė – į savo repeticijas. Taigi nuo trejų į salę žiūrėdavau iš užkulisių ir stebėdavau repetuojančius muzikantus.
Septynerių pradėjau muzikuoti pats. Lankiau Eduardo Balsio menų gimnaziją. Choras ir fortepijono pamokos čia buvo privalomos. Penktoje klasėje rinkomės specialybės instrumentą. Tuomet aš pasirinkau saksofoną – kai buvau ketvirtokas, klausėmės vyresnių moksleivių koncerto, ir vienas iš jų, toks padauža, kuris mus, mažesnius, mušdavo, grojo saksofonu. Pamenu, man patiko, kad jis turi daug mygtukų, – juokėsi.
Ar patyrei atmetimo reakciją, kai konkrečiu etapu įdėtos pastangos ir įgytos žinios ima atrodyti nieko vertos ir norisi viską mesti?
Taip, gal tarp 10 ir 15 metų buvo nenoro groti... Mano nuomone, meno mokyklos turėtų daugiau dėmesio skirti vaikų psichologijai. Nors mūsų specializacija buvo muzika, bendrojo lavinimo dalykų mokytojai nenoriai išleisdavo važiuoti į atlikėjų konkursus. Kai mokytojai nesusikalba tarpusavyje, vaikui labai sudėtinga suvokti, ko iš jo tikimasi.
Po dešimties klasių perėjau į Stasio Šimkaus konservatoriją. Čia įspūdį padarė griežta drausmė ir aiškumas. Tarkim, atvažiuoja studijuoti jauni muzikantai iš mažesnių miestų, jie čia būna vieni, be tėvų, ir jiems skiepijama – tu turi muzikos instrumentą, ir su juo eisi per gyvenimą. Tai padeda susikaupti ir susivokti savyje.
Baigęs bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Petro Vyšniausko klasėje, tęsei jas magistrantūroje. Be Liudo Mockūno pamokų, tobulinaisi ir Suomijoje, Sibelijaus muzikos akademijoje Helsinkyje. Kokius skirtumus tarp Lietuvos ir Suomijos aukštojo mokslo sistemų pastebėjai?
Mano manymu, svarbiausi yra trys pagrindiniai skirtumai. Pirmasis – finansavimas. Ten su tuo – jokių problemų. Jeigu turėdavome vakarėlį akademijos klube, mums duodavo kortelę nemokamai pasinaudoti taksi, atsivežti aparatūrą. Kiekvienoje klasėje yra garso aparatūra, džiazo skyriuje - dvi įrašų studijos. Studijuojančių ten nėra daug – iš 100 stojančiųjų priima kokius keturis. Visame džiazo skyriuje, kai mokiausi, tebuvo dvidešimt studentų.
Antras dalykas, padaręs man įspūdį, yra dėstytojų žinios. Pateikęs klausimą iš muzikos srities, gausi išsamų atsakymą su visais įmanomais variantais. Nors dėstytojai tiek Suomijoje, tiek Lietuvoje yra profesionalūs praktikai.
Trečias skirtumas – požiūris. Ten visi koncentruojasi į darbą. Muzikavimas ir muzikantai yra gerbiami. Jeigu muzikantai vertina kolegos pasirodymą – pirmiausia ieško pliusų. Tai sukuria labai teigiamą aurą.
Ką veiki dabar?
Esu laisvas menininkas. Neseniai su Artūru Anusausku, LMTA Džiazo katedros vedėju, grįžome iš gastrolių Minske. Dažnai pagrojame su bosininku Vyčiu Nivinsku, pianistu Dima Golovanovu, būgnininku Dariumi Rudžiu ir kitais puikiais muzikantais. Dabar su dviem draugais – graikais pianistais, su kuriais susipažinau Suomijoje, – planuojame padaryti projektą, kalbamės su Lietuvos festivalių rengėjais... Beje, jiedu labai geri kompozitoriai. Kai mokiausi Suomijoje, vienas kas rytą atsinešdavo užrašytas natas – pagroja, ir, žiūrėk, išties puikiai skamba. O man dažniau pavyksta sukurti ką nors, kai tiesiog groju saksofonu.
Esi grojęs ne tik džiazo, bet ir popmuzikos projektuose – pavyzdžiui, talkinai grupei „InCulto“. Kiek tau artima popstilistika?
Jeigu gera atmosfera, muzikantai, norintys kurti – tada puiku. Tačiau dažnai būna kitaip – kompanija pradeda kurti, pareina pinigai ir žmonėms ima klaidingai atrodyti, kad nieko kurti nebereikia. Lietuvos bruožas ir tas, kad daugelio popgrupių lyderiai, prodiuseriai iš viso kolektyvo muzikinės kompetencijos turi mažiausiai. Pasiūlo muzikantams kažką daryti – šie stebisi... Bet kuriuo atveju, mane džiugina, kad daugėja popgrupių, kurios groja gyvai. „Skamp“, Jurga Šeduikytė, „Biplan“, „Magic Mushrooms“, „Pieno lazeriai“ turi savo muzikinį veidą. Apskritai, aš mėgstu geros kokybės dalykus, nesvarbu, kas tai – popkoncertas, krepšinio, „Formulės-1“ varžybos. Kaip su ta kokybe? Kuo aukštesnis intelektas, tuo lengviau ją pamatyti. Bet kuo kokybė didesnė, tuo mažesnio intelekto reikia, kad ją atpažintum...
Ko reikia, kad muzikantas taptų garsus?
Darbo, talento ir savęs „menedžeriavimo“. Tačiau nereikia pamiršti, kad tie atlikėjai, kurie yra labai žinomi, nebūtinai yra geriausi.
Kai Lietuvoje viešėjo garsus Niujorko gitaristas Mike'as Sternas su grupe, jo saksofonininkas Bobas Franceschinis sulaukė žurnalistės klausimo: „Kaip jūs jaučiatės, būdamas vienas geriausių saksofonininkų?“ Jis atsakė: „Aš nesupratau klausimo. Jūs galvojate, aš esu geriausias? Niujorke yra tūkstančiai geresnių už mane!“ Taigi tai, ką matome televizoriaus dėžutėje, labiau yra vadybos vaisiai. Be to, dažnai tai paprasčiausiai atsilieka nuo pasaulio kultūros aktualijų.
Beje, Lietuvai būdinga, kad žmonės daro tai, kas jiems nepatinka – dirba svetimus darbus. Geografai dirba vadybininkais, suvirintojai – vairuotojais, televizijos šou dainuoja namų šeimininkės; muzikantai, baigę ilgas studijas, tampa administratoriais... Vakaruose žmonės turi didesnę galimybę daryti tai, kas jiems patinka – deja, tai lemia ne tik jų pasirinkimas, bet ir ekonomika, švietimo sistemos ypatybės. Tad ir jų nuotaika kitokia.
Ką manai apie renginių organizatorių pasisakymus, esą Klaipėdos publika turi itin specifinį skonį ir jai sunku įtikti?
Tai vadybos problemos. Pateik žmogui gerą reklamą – jis ateis. Geri vadybininkai turi išmanyti viską: rinką, muziką, kokios yra geriausios šalies grupės, kokie geriausi muzikantai. Krepšinyje kiekviena komanda turi skautus, kurie stebi kitų komandų žaidėjus, vertina juos pagal daugybę kriterijų. Iš jų susideda vadinamoji žaidėjo kaina. Sporte sukasi dideli pinigai, todėl ten visa tai taip rimta. Jeigu muzikos vadybininkai darbą organizuotų panašiai – puikiai išmanytų, kiek kokių muzikantų yra šalyje, ką ir kaip jie groja, ir taip toliau, – situacija taptų kitokia. Tikiuosi, kad anksčiau ar vėliau taip ir įvyks.
Kalbino Valerija Lebedeva
